Garso
Viešpaties vakarienė
Viešpaties vakarienė yra priminimas, ką Jėzus darė praeityje, mūsų santykių su juo simbolis dabar ir pažadas, ką jis darys ateityje. Kai švenčiame sakramentą, imame duonos ir vyno, kad prisimintume Gelbėtoją ir skelbtume jo mirtį, kol jis ateis. Viešpaties vakarienė dalyvauja mūsų Viešpaties, kuris atidavė savo kūną ir praliejo kraują, mirtyje ir prisikėlime, kad mums būtų atleista. (1. korintiečiai 11,23-26-as; 10,16; Motiejus 26,26-vienas).
Sakramentas mums primena Jėzaus mirtį ant kryžiaus
Tą vakarą, kai buvo išduotas, Jėzui valgant valgį su savo mokiniais, jis paėmė duoną ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. darykite tai mano atminimui“ (Luko 2 Kor2,19). Kiekvienas iš jų suvalgė po gabalėlį duonos. Kai valgome Viešpaties vakarienę, Jėzaus atminimui kiekvienas valgome po gabalėlį duonos.
„Panašiai ir taurė po vakarienės mums pasakė: Ši taurė yra naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (20 eil.). Gurkšnodami vyną per komuniją prisimename, kad Jėzaus kraujas buvo pralietas už mus ir tas kraujas reiškė naująją sandorą. Kaip senoji sandora buvo užantspauduota apšlakstant krauju, taip naujoji sandora buvo įsteigta Jėzaus krauju (Hebrajams 9,18-vienas).
Kaip Paulius sakė: „Kai tik valgysite šią duoną ir geriate šį kraują, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“1. korintiečiai 11,26). Viešpaties vakarienė atsigręžia į Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus.
Ar Jėzaus mirtis yra geras dalykas, ar blogas dalykas? Be abejo, yra keletas labai liūdnų jo mirties aspektų, tačiau bendras vaizdas yra tai, kad jo mirtis yra geriausia naujiena. Tai parodo, kiek Dievas mus myli - tiek, kad jis atsiuntė savo sūnų mirti už mus, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos ir mes galėtume su juo gyventi amžinai.
Jėzaus mirtis yra didžiulė dovana mums. Jis yra brangus. Jei mums bus suteikta labai vertinga dovana, dovana, apimanti didelę auką už mus, kaip turėtume ją gauti? Su liūdesiu ir apgailestavimu? Ne, to nenori davėjas. Greičiau turėtume tai priimti su dideliu dėkingumu, kaip didelės meilės išraišką. Jei liejame ašaras, tai turėtų būti džiaugsmo ašaros.
Taigi, nors Viešpaties vakarienė yra mirties prisiminimas, tai nėra laidojimas, tarsi Jėzus vis dar būtų miręs. Priešingai – švenčiame šį atminimą žinodami, kad mirtis Jėzų laikė tik tris dienas – žinodami, kad mirtis mūsų taip pat nelaikys amžinai. Džiaugiamės, kad Jėzus nugalėjo mirtį ir išlaisvino visus, kuriuos vergavo mirties baimė (Hebrajams 2,14-15). Mes galime prisiminti Jėzaus mirtį su džiaugsmingu žinojimu, kad jis nugalėjo nuodėmę ir mirtį! Jėzus pasakė, kad mūsų sielvartas pavirs džiaugsmu (Jn 16,20). Atėjimas prie Viešpaties stalo ir bendravimas turėtų būti šventė, o ne laidotuvės.
Senovės izraelitai į Paschos įvykius žvelgė kaip į svarbų momentą jų istorijoje, kai prasidėjo jų, kaip tautos, tapatumas. Būtent tuo metu, kai galinga Dievo ranka išvengė mirties ir vergijos, ji buvo išleista tarnauti Viešpačiui. Krikščionių bažnyčioje žvelgiame į įvykius, susijusius su Jėzaus nukryžiavimu ir prisikėlimu, kaip lemtingą momentą mūsų istorijoje. Mes išvengiame mirties ir nuodėmės vergijos bei esame laisvi tarnauti Viešpačiui. Viešpaties vakarienė yra šio lemtingo mūsų istorijos momento atmintis.
Viešpaties vakarienė simbolizuoja mūsų dabartinius santykius su Jėzumi Kristumi
Jėzaus nukryžiavimas turi ilgalaikę prasmę visiems, kurie prisiėmė kryžių, kad Juo sektų. Mes ir toliau dalyvaujame Jo mirtyje ir Naujojoje Sandoroje, nes turime dalį Jo gyvenime. Paulius rašė: „Laiminimo taurė, kurią laiminame, ar tai ne bendrystė su Kristaus krauju? Duona, kurią laužome, argi tai nėra Kristaus kūno bendrystė?1. korintiečiai 10,16). Per Viešpaties vakarienę parodome, kad turime dalį Jėzaus Kristaus. Mes su juo bendraujame. Mes būsime vieningi su juo.
Naujasis Testamentas apie mūsų dalyvavimą Jėzuje kalba keliais būdais. Mes dalyvaujame jo nukryžiavime (Galatams 2,20; Kolosiečiai 2,20), jo mirtis (romiečiams 6,4), jo prisikėlimas (Efeziečiams 2,6; Kolosiečiai 2,13; 3,1) ir jo gyvenimą (Galatams 2,20). Mūsų gyvenimas yra jame, o jis – mumyse. Viešpaties vakarienė simbolizuoja šią dvasinę tikrovę.
Jono evangelijos 6 skyrius pateikia panašų vaizdą. Paskelbęs save „gyvybės duona“, Jėzus pasakė: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną“ (Jonas). 6,54). Labai svarbu, kad savo dvasinį maistą rastume Jėzuje Kristuje. Viešpaties vakarienė parodo šią ilgalaikę tiesą. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, pasilieka manyje ir aš jame“ (56 eil.). Mes parodome, kad gyvename Kristuje, o jis mumyse.
Taigi Viešpaties vakarienė mums padeda pažvelgti į Kristų ir mes suprantame, kad tikrasis gyvenimas gali būti tik jame ir su juo.
Bet kai suprantame, kad mumyse gyvena Jėzus, mes taip pat sustojame ir galvojame, kokius namus jam siūlome. Prieš jam atėjus į mūsų gyvenimą, buvome nuodėmės vieta. Jėzus tai žinojo dar prieš tai, kai jis net beldėsi į mūsų gyvenimo duris. Jis nori atvykti, kad galėtų pradėti valyti. Bet kai Jėzus beldžiasi į duris, daugelis bando greitai išsivalyti prieš atidarant duris. Tačiau, būdami žmonės, mes negalime išvalyti savo nuodėmių - geriausia, ką galime padaryti, yra paslėpti juos spintelėje.
Taigi slepiame savo nuodėmes spintelėje ir kviečiame Jėzų į kambarį. Galiausiai virtuvėje, tada prieškambaryje, o tada miegamajame. Tai laipsniškas procesas. Galiausiai Jėzus ateina į spintelę, kur yra paslėptos blogiausios mūsų nuodėmės, ir jas valo. Kasmet augant dvasinei brandai, vis daugiau ir daugiau savo gyvenimo perduodame savo Gelbėtojui.
Tai procesas ir Viešpaties vakarienė atlieka tam tikrą vaidmenį. Paulius rašė: „Tegul žmogus ištiria save, tad tevalgo iš šios duonos ir tegeria iš šios taurės“1. korintiečiai 11,28). Kiekvieną kartą dalyvaudami turėtume ištirti save, suvokdami didelę šios ceremonijos svarbą.
Išbandydami save, dažnai randame nuodėmę. Tai normalu - nėra priežasties vengti Viešpaties vakarienės. Tai tik priminimas, kad mums gyvenime reikalingas Jėzus. Tik jis gali atimti mūsų nuodėmes.
Paulius kritikavo krikščionis Korinte už tai, kaip jie švenčia Viešpaties vakarienę. Pirmoje vietoje buvo turtingieji, jie sočiai pavalgė ir net prisigėrė. Vargšai nariai baigė ir liko alkani. Turtingasis su vargšais nesidalino (20-22 eil.). Jie tikrai nesidalino Kristaus gyvenimu, nes nedarė to, ką Jis darytų. Jie nesuprato, ką reiškia būti Kristaus kūno nariais ir kad nariai yra atsakingi vienas už kitą.
Taigi, tirdami save, turime apsidairyti, ar elgiamės vienas su kitu taip, kaip įsakė Jėzus Kristus. Jei jūs esate susivieniję su Kristumi, o aš – su Kristumi, tada mes iš tikrųjų esame susiję vienas su kitu. Taigi Viešpaties vakarienė simbolizuoja mūsų dalyvavimą Kristuje, taip pat mūsų dalyvavimą (kituose vertimuose tai vadinama bendryste, dalijimusi ar bendravimu) vienas kitame.
Kaip ir Paulius 1. korintiečiai 10,17 tarė: „Juk tai viena duona, todėl mes daug esame vienas kūnas, nes visi valgome vieną duoną.“ Kartu valgydami Viešpaties vakarienę parodome, kad esame vienas kūnas Kristuje, susijungę ir atsakingi už vienas kitą.
Per Jėzaus paskutinę vakarienę su savo mokiniais Jėzus vaizdavo Dievo karalystės gyvenimą, nuplovęs mokiniams kojas (Jn 1).3,1-15). Kai Petras protestavo, Jėzus pasakė, kad jam būtina nusiplauti kojas. Krikščioniškas gyvenimas apima ir tarnavimą, ir tarnavimą.
Viešpaties vakarienė mums primena Jėzaus sugrįžimą
Trys evangelijų autoriai mums sako, kad Jėzus negers iš vynmedžio vaisių, kol neateis Dievo karalystės pilnatvėje.6,29; Lukas 22,18; Pažymėti 14,25). Kiekvieną kartą, kai dalyvaujame, mums primena Jėzaus pažadą. Bus puikus mesijinis „banketas“, iškilminga „vestuvinė vakarienė“. Duona ir vynas yra didžiausios pergalės šventės visoje istorijoje „pavyzdžiai“. Paulius rašė: „Kai tik valgysite šią duoną ir geriate iš šios taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“1. korintiečiai 11,26).
Mes visada žiūrime į priekį, taip pat atgal ir aukštyn, viduje ir aplink mus. Viešpaties vakarienė yra labai svarbi. Štai kodėl ji šimtmečiais buvo svarbi krikščioniškosios tradicijos dalis. Aišku, kartais tai buvo išsigimusi į negyvą ritualą, kuris labiau buvo įprotis, o ne gilios prasmės šventimas. Kai ritualas tampa beprasmis, kai kurie žmonės per daug reaguoja nutraukdami ritualą. Geresnis atsakymas yra atkurti prasmę. Štai kodėl padeda persvarstyti tai, ką darome simboliškai.
Josifas Tkachas
