Ar lauki savo dangiško buto?

Dvi gerai žinomos senosios gospel dainos sako: „Manęs laukia negyvenamas butas“ ir „Mano turtas yra už kalno“. Šie dainų tekstai paremti Jėzaus žodžiais: „Mano Tėvo namuose daug dvarų. Jei taip nebūtų, ar būčiau tau sakęs: „Einu paruošti tau vietos?“ (Jn 1)4,2). Šios eilutės taip pat dažnai cituojamos per laidotuves, nes jos žada, kad Jėzus paruoš atlygį Dievo tautai danguje po mirties. Bet ar tai Jėzus norėjo pasakyti? Būtų neteisinga, jei kiekvieną Viešpaties žodį stengtumėmės tiesiogiai susieti su savo gyvenimu, neatsižvelgdami į tai, ką jis norėjo pasakyti tiems, į kuriuos tuo metu buvo kreipiamasi.

Naktį prieš mirtį Jėzus su savo mokiniais sėdėjo vadinamajame viršutiniame kambaryje. Mokiniai buvo šokiruoti to, ką pamatė ir girdėjo. Jėzus nuplovė jiems kojas, paskelbė, kad tarp jų yra išdavikas, ir pareiškė, kad Petras jį išduos ne vieną, o tris kartus. Ar įsivaizduojate, ką jie atsakė? „Tai negali būti Mesijas. Jis kalba apie kančią, išdavystę ir mirtį. Ir vis dėlto manėme, kad jis yra naujos karalystės pirmtakas ir kad mes valdysime su juo!“ Sumišimas, neviltis, baimė – mums per daug pažįstamos emocijos. nusivylę lūkesčiai. Ir Jėzus visa tai atkirto: „Nesijaudink! Pasitikėk manimi!“ Jis norėjo dvasiškai pakelti savo mokinius artėjančio siaubo scenarijaus akivaizdoje ir tęsė: „Mano Tėvo namuose yra daug dvarų“.

Bet ką šie žodžiai pasakė mokiniams? Evangelijose vartojamas terminas „mano tėvo namai“ reiškia Jeruzalės šventyklą (Lk. 2,49, Jonas 2,16). Šventykla pakeitė tabernakulį – nešiojamą palapinę, kurią izraelitai naudojo Dievui garbinti. Tabernakulio viduje (iš lot. tabernaculum = palapinė, trobelė) buvo stora uždanga atskirta patalpa, kuri buvo vadinama šventųjų švente. Tai buvo Dievo namai („palapinė“ hebrajų kalba reiškia „mishkan“ = „gyvenamoji vieta“ arba „buveinė“) jo žmonių tarpe. Kartą per metus vyriausiasis kunigas turėjo įeiti į šį kambarį, kad suvoktų Dievo buvimą.

Be to, žodis „būstas“ arba „būstas“ reiškia vietą, kurioje žmogus gyvena, o „senovės graikų kalboje (Naujojo Testamento kalba) jis paprastai reiškė ne nuolatinę gyvenamąją vietą, o stotelę kelionėje, kuri nukeliauja. ilgainiui į kitą vietą“. [1] Tada tai reikštų ką kita nei buvimas su Dievu danguje po mirties; nes dangus dažnai laikomas paskutine ir paskutine žmogaus buveine.

Jėzus dabar pasakė, kad paruoš savo mokiniams vietą apsistoti. Kur jis turėtų eiti? Jo kelias buvo ne nuvesti jį tiesiai į dangų, kad ten būtų pastatytas būstas, o nuo viršutinio kambario iki kryžiaus. Savo mirtimi ir prisikėlimu jis turėjo paruošti vietą saviesiems savo tėvo namuose (Jn 14,2). Jis tarsi sakytų: „Viskas kontroliuojama. Tai, kas įvyks, gali atrodyti baisu, bet visa tai yra išgelbėjimo plano dalis.“ Tada jis pažadėjo, kad grįš dar kartą. Šiame kontekste neatrodo, kad jis užsimena apie Parousia (antrąjį atėjimą) (nors, žinoma, laukiame šlovingo Kristaus pasirodymo Teismo dieną), tačiau žinome, kad Jėzaus kelias turėjo nuvesti jį prie kryžiaus ir kad po trijų dienų jis buvo kaip prisikėlęs mirties dieną. Jis vėl sugrįžo Šventosios Dvasios pavidalu Sekminių dieną.

„...Aš sugrįšiu ir pasiimsiu tave su savimi, kad būtume ten, kur ir aš“ (Jn 14,3), pasakė Jėzus. Trumpam apsistokime ties čia vartojamais žodžiais „man“. Juos reikia suprasti ta pačia prasme kaip ir Jono evangelijos žodžius 1,1kurie mums sako, kad Sūnus (Žodis) buvo su Dievu. Tai grįžta į graikišką „pros“, kuris gali reikšti ir „iki“, ir „at“. Pasirinkdama šiuos žodžius Tėvo ir Sūnaus santykiams apibūdinti, Šventoji Dvasia nurodo į jų artimus santykius. Viename Biblijos vertime eilutės perteiktos taip: „Pradžioje buvo Žodis. Žodis buvo pas Dievą ir visame kame buvo panašus į Dievą...“ [2]

Deja, per daug žmonių įsivaizduoja Dievą kaip kažkur danguje kaip vieną būtybę, stebinčią mus iš tolo. Iš pažiūros nereikšmingi žodžiai „man“ ir „at“ atspindi visiškai kitokį dieviškosios būties aspektą. Tai susiję su dalyvavimu ir intymumu. Tai santykiai akis į akį. Tai gilu ir intymi. Bet ką tai turi bendro su tavimi ir manimi šiandien? Prieš atsakydamas į šį klausimą, trumpai apžvelgsiu šventyklą.

Jėzui mirus, šventyklos šydas perplyšo į dvi dalis. Šis įtrūkimas simbolizuoja naują priėjimą prie Dievo buvimo, kuris atsivėrė kartu su juo. Šventykla nebebuvo jo namai. Visiškai naujas santykis su Dievu dabar buvo atviras kiekvienam žmogui. Gerosios naujienos Biblijos vertime 2 eilutėje skaitome: „Mano Tėvo namuose daug dvarų“ Šventųjų Šventojoje buvo vietos tik vienam žmogui, bet dabar įvyko radikalus pokytis. Dievas iš tiesų padarė vietos visiems žmonėms savyje, savo namuose! Tai buvo įmanoma, nes Sūnus tapo kūnu ir atpirko mus iš mirties ir naikinančios nuodėmės galios, grįžo pas Tėvą ir patraukė visą žmoniją prie savęs Dievo akivaizdoje (Jn 1).2,32). Tą patį vakarą Jėzus pasakė: „Kas mane myli, laikysis mano žodžio; ir mano tėvas jį mylės, ir mes ateisime pas jį ir apsigyvensime pas jį“ (Jn 14,23). Kaip ir 2 eilutėje, čia minimi „būstai“. Ar matote, ką tai reiškia?

Kokias idėjas siejate su gerais namais? Galbūt: ramybė, ramybė, džiaugsmas, apsauga, instrukcija, atleidimas, atsargumas, besąlygiška meilė, priėmimas ir viltis. Tačiau Jėzus ne tik atėjo į žemę norėdamas atgailinti mus, bet ir pasidalyti visomis šiomis idėjomis, susijusiomis su gerais namais, ir leisti mums patirti gyvenimą, kurį su juo dalijosi tėvas. Šventoji Dvasia veda.

Tas neįtikėtinas, nepakartojamas ir intymus ryšys, kuris sujungė patį Jėzų tik su savo Tėvu, dabar atviras ir mums: „Kad būtumėte ten, kur ir aš“, sakoma eilėje. 3. O kur Jėzus? „artimoje bendrystėje su Tėvu“ (Jn 1,18, Gerų naujienų Biblija) arba, kaip kai kuriuose vertimuose sakoma: „Tėvo prieglobstyje“. Kaip sako vienas mokslininkas: „Ilsėtis kažkieno glėbyje – tai gulėti ant rankų, būti jo branginamam kaip didžiausio savo meilės ir meilės objektu arba, kaip sakoma, būti jo krūtinės draugu“ [3] ] Štai kur Jėzus. O kur mes dabar? Mes esame dangaus karalystės dalyviai (Efeziečiams 2,6)!

Ar šiuo metu esate sunkioje, atgrasančioje, slegiančioje situacijoje? Būkite tikri: Jėzaus paguodos žodžiai skirti jums. Kaip jis kažkada norėjo sustiprinti, padrąsinti ir sustiprinti savo mokinius, taip jis tą patį daro ir tau tais pačiais žodžiais: „Nesijaudink! Pasitikėk manimi!“ Neleiskite, kad jūsų rūpesčiai jus apsunkintų, bet pasikliaukite Jėzumi ir apmąstykite, ką Jis sako – ir ką palieka nepasakytą! Jis tiesiog nesako, kad jie turi būti drąsūs ir viskas susitvarkys. Jis negarantuoja jums keturių žingsnių į laimę ir gerovę. Jis nežada, kad suteiks jums namus danguje, kuriame negalėsite užimti tol, kol mirsite, todėl tai bus verta visų jūsų kančių. Atvirkščiai, jis aiškiai parodo, kad mirė ant kryžiaus, kad prisiimtų visas mūsų nuodėmes, prikaldamas jas ant kryžiaus, kad būtų sunaikinta viskas, kas gali mus atskirti nuo Dievo ir gyvenimo jo namuose.

Bet tai dar ne viskas. Meilėje esate įtrauktas į triasmenį Dievo gyvenimą, kad galėtumėte akis į akį dalyvauti artimoje bendrystėje su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia – Dievo gyvenimu. Jis nori, kad tu būtum jo dalis ir viskas, už ką jis dabar atstovauja. Jis sako: „Sukūriau tave, kad galėtum gyventi mano namuose“.

malda

Visų tėve, mes dėkojame ir pagiriame jus, kurie atėjote pasitikti mūsų sūnaus, kai mes vis dar buvome atskirti nuo jūsų ir parvežėme namo! Mirtyje ir gyvenime jis paskelbė tavo meilę mums, suteikė mums malonę ir atvėrė mums šlovės duris. Tegul mes, Kristaus kūnas, taip pat gyvename jo prisikėlusiame gyvenime; Mes, kurie geriame iš jo puodelio, įvykdome kitų gyvenimus; mes, Šventosios Dvasios nušviesti, esame šviesa pasauliui. Palikite mums viltį, kad jūs mums pažadėjote, kad mes ir visi mūsų vaikai galime būti laisvi ir kad visa žemė girtų jūsų vardą per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen [4]

pateikė Gordonas Greenas

Ar lauki savo dangiško buto?

Anmerkungen:

[1] NT Wright, nustebinta vilties, p. 150.

[2] Rickas Renneris, „Dressed to Kill“ (ger. Title: Armored to fight), p. 445; čia pacituota iš Gerosios Naujienos Biblijos.

[3] Edwardas Robinsonas, Graikijos ir anglų kalbos leksika NT (vokiečių kalba: graikų-anglų kalbos leksika iš Naujojo Testamento), p. 452.

[4] Malda po šv.