Jėzus yra mūsų susitaikymas

Daugelį metų pasninkavau Yom Kippur (vokiečių kalba: Apmokėjimo diena), aukščiausios žydų šventės dieną. Tai padariau klaidingai manydamas, kad tą dieną buvau susitaikęs su Dievu, griežtai atsisakydamas maisto ir skysčių. Daugelis iš mūsų vis dar gali prisiminti šį klaidingą mąstymą. Kad ir kaip mums buvo paaiškinta, ketinimas pasninkauti Jomui Kipurui buvo susitaikymas (son-ung [= įvaikinimas kaip sūnūs, U pastaba)), kurį turime pasiekti savo darbais. Mes praktikavome religinę malonės sistemą ir darbus - nepastebėdami tikrovės, kurioje Jėzus yra mūsų susitaikymas. Galbūt dar prisimeni mano paskutinį laišką. Tai buvo apie Rosh Hashanah, žydų Naujųjų metų dieną, kuri taip pat žinoma kaip trimitų diena. Baigdamas pasakiau, kad Jėzus kartą ir visiems laikams pūtė trimitą ir buvo metų Viešpats - iš tiesų, visų laikų Viešpats. Būdamas Dievo sandoros su Izraeliu (senosios sandoros) užbaigėjas, Jėzus, laiko kūrėjas, amžinai pasikeitė. Tai suteikia mums Naujosios Sandoros požiūrį į Rosh Hashanah. Jei taip pat pažvelgsime į Yom Kippur akimis į Naująją Sandorą, suprasime, kad Jėzus yra mūsų susitaikymas. Kaip ir visos izraelitų šventės dienos, Apmokėjimo diena nurodo Jėzaus asmenybę ir darbą mūsų išgelbėjimui ir susitaikymui. Naujojoje Sandoroje jis naujai įkūnija senąją izraelitų liturgijos sistemą.

Dabar suprantame, kad hebrajų kalendoriaus šventės rodė Jėzaus atėjimą ir todėl yra pasenusios. Jėzus jau atėjo ir sudarė naują sandorą. Taigi mes žinome, kad Dievas naudojo kalendorių kaip įrankį, padedantį mums sužinoti, kas iš tikrųjų yra Jėzus. Šiandien mūsų dėmesys sutelktas į keturis pagrindinius Kristaus gyvenimo įvykius – Jėzaus gimimą, mirtį, prisikėlimą ir žengimą į dangų. Jom Kipuras nurodė susitaikymą su Dievu. Jei norime suprasti, ko Naujasis Testamentas mus moko apie Jėzaus mirtį, turėtume turėti omenyje Senojo Testamento supratimo ir garbinimo modelius, esančius Dievo sandoroje su Izraeliu (Senoji Sandora). Jėzus pasakė, kad jie visi liudija apie jį (Jn 5,39-vienas).
 
Kitaip tariant, Jėzus yra objektyvas, per kurį mes galime tinkamai interpretuoti visą Bibliją. Dabar Senąjį Testamentą (įskaitant Senąją Sandorą) suprantame per Naujojo Testamento objektyvą (su Naująja Sandora, kurią Jėzus Kristus visiškai įvykdė). Jei elgsimės atvirkštine tvarka, neteisingos išvados leis manyti, kad Naujoji Sandora neprasidės iki Antrojo Jėzaus atėjimo. Ši prielaida yra esminė klaida. Kai kurie klaidingai mano, kad esame pereinamojo laikotarpio tarp senosios ir naujosios sandoros laikotarpyje ir todėl privalome laikytis hebrajų švenčių dienų.

Savo tarnystės žemėje metu Jėzus paaiškino preliminarų izraelitų garbinimo liturgijos pobūdį. Nors Dievas buvo įsakęs ypatingą garbinimo formą, Jėzus pabrėžė, kad tai pasikeis per jį. Jis tai pabrėžė pokalbyje su moterimi prie šulinio Samarijoje (Jn 4,1-25). Cituoju Jėzų, kuris jai paaiškino, kad Dievo tautos garbinimas nebebus apribotas Jeruzalėje ar kitose vietose. Kitur jis pažadėjo, kad ten, kur susirinks du ar trys, jis bus tarp jų8,20). Jėzus samarietei pasakė, kad pasibaigus jo tarnavimui žemėje nebeliks tokio dalyko kaip šventa vieta.

Atkreipkite dėmesį, ką jis jai pasakė:

• Ateis laikas, kai negarbinsite Tėvo nei ant šio kalno, nei Jeruzalėje.
• Ateina laikas ir yra dabar, kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa; nes tokių garbintojų nori ir Tėvas. Dievas yra dvasia, ir tie, kurie jį garbina, turi jį garbinti dvasia ir tiesa (Jn 4,21-vienas).

Šiuo pareiškimu Jėzus panaikino izraelitų garbinimo ceremonijos svarbą - sistemą, numatytą Mozės įstatyme (senojoje sandoroje). Jėzus tai padarė, nes asmeniškai jis įvairiais būdais įvykdys beveik visus šios sistemos aspektus - Jeruzalės šventyklą. Jėzaus pareiškimas samarietei rodo, kad daug garbinimo praktikų pagal ankstesnį pažodinį būdą nebėra būtinos. Kadangi tikriesiems Jėzaus garbintojams nebereikia keliauti į Jeruzalę, jie nebegali laikytis Mozės įstatyme parašytų nurodymų, kuriuose senoji garbinimo sistema priklausė nuo šventyklos egzistavimo ir naudojimo.

Dabar paliekame Senojo Testamento kalbą ir visiškai kreipiamės į Jėzų; mes pereiname iš šešėlio į šviesą. Mums tai reiškia, kad mes leidžiame Jėzui asmeniškai nustatyti susitaikymo supratimą atliekant vienintelio Dievo ir žmonijos tarpininko funkciją. Būdamas Dievo sūnumi, Jėzus pateko į situaciją, kurios aplinkybės jam jau seniai buvo parengtos Izraelyje ir veikė teisėtai bei kūrybingai, kad įvykdytų visą senąją sandorą, kuri apima ir Apmokėjimo dienos įvykdymą.

TF Torrance savo knygoje „Įsikūnijimas, Kristaus asmuo ir gyvenimas“ paaiškina, kaip Jėzus įvykdė mūsų susitaikymą su Dievu: Jėzus neatmetė Jono Krikštytojo pamokslų apie teismo paskelbimą: Jėzaus kaip žmogaus gyvenime ir prieš Pirmąjį visa tai, per Jėzaus mirtį, Dievas įvykdo savo nuosprendį blogiui ne tiesiog priversdamas jį vienu smūgiu nušluoti, bet visiškai pasinėręs į giliausią blogio gelmę, kad pašalintų visą skausmą, kaltę ir kančią. Kadangi pats Dievas ateina prisiimti sau visų žmogiškųjų blogybių, Jo įsikišimas į romumą turi didžiulę ir sprogstamąją galią. Tai yra tikroji Dievo galia. Štai kodėl kryžius (mirštantis ant kryžiaus) su visu savo nenumaldomu švelnumu, kantrybe ir atjauta yra ne tik ištvermingo ir vizualiai galingo didvyriškumo veiksmas, bet ir pats galingiausias ir agresyviausias poelgis, kokio dar niekada nebuvo patyrę dangus ir žemė: pulti šventąją Dievo meilę prieš žmogaus nežmoniškumą ir prieš blogio tironiją, prieš visą iškilusią nuodėmės opoziciją (p. 150).

Jei susitaikymą vertiname tik kaip teisinį susitarimą prasme vėl save suprasti su Dievu, tai veda prie visiškai nepakankamo supratimo, kaip, deja, šiandien daugelis krikščionių. Tokiam požiūriui trūksta gylio, palyginti su tuo, ką Jėzus padarė mūsų labui. Kaip nusidėjėliams mums reikia ne tik laisvės nuo bausmės už savo nuodėmes. Mums reikia, kad žudantis smūgis būtų padarytas pačiai nuodėmei, kad būtų pašalinta iš mūsų prigimties.

Jėzus būtent tai ir padarė. Užuot gydęs tik simptomus, jis kreipėsi į priežastį. Šią priežastį galima labai taikliai apibūdinti kaip „Adomo panaikinimą“, paremtą Baxterio Krugerio knyga. Šis titulas išreiškia tai, ką Jėzus pagaliau pasiekė sutaikydamas žmones su Dievu. Taip, Jėzus sumokėjo bausmę už mūsų nuodėmingumą. Tačiau jis padarė kur kas daugiau - atliko kosminę operaciją. Jis persodino širdį nukritusiai, nuodėme sergančiai žmonijai! Ši nauja širdis yra susitaikymo širdis. Tai Jėzaus širdis - ta, kuri kaip Dievas ir žmogus yra tarpininkas ir vyriausiasis kunigas, mūsų Gelbėtojas ir vyresnysis brolis. Per Šventąją Dvasią, kaip Dievas pažadėjo per pranašus Ezechielį ir Joelį, Jėzus atneša naują gyvybę į mūsų sausas galūnes ir suteikia mums naujų širdžių. Jame mes esame nauja kūryba!

Prisijungė prie jūsų naujame kūrinyje,

Josifas Tkachas

Präsident
TARPTAUTINĖ GRACIJŲ BENDRIJA

Jėzus yra mūsų susitaikymas