Ar Dievas tave myli?

Ar žinote, kad daugybė krikščionių gyvena kiekvieną dieną ir nesate tikri, kad Dievas juos vis dar myli? Jie yra susirūpinę, kad Dievas gali juos atmesti, o dar blogiau, kad Jis juos atmetė. Galbūt ta pati baimė. Kaip manote, kodėl krikščionys jaudinasi?

Atsakymas paprasčiausias: jie sąžiningi patys su savimi. Jie žino, kad yra nusidėjėliai. Jie skausmingai supranta savo nesėkmes, klaidas, nesėkmes - savo nuodėmes. Jie buvo mokomi, kad Dievo meilė ir net išgelbėjimas priklauso nuo to, ar jie gerai paklūsta Dievui.

Taigi jie vis pasako Dievui, kaip jiems gaila, ir maldauja atleidimo, tikėdamiesi, kad Dievas jiems atleis, o ne pavers nugarą, jei jie kažkodėl sukels gilų, vidinį nerimo jausmą.

Tai man primena Shakespeare'o pjesę „Hamletą“. Šioje istorijoje princas Hamletas sužinojo, kad jo dėdė Klaudijus nužudė Hamleto tėvą ir vedė jo motiną, kad užgrobtų sostą. Taigi Hamletas keršto veiksmu slapta planuoja nužudyti savo dėdę / patėvį. Atsiranda puiki proga, bet karalius meldžiasi, todėl Hamletas atideda planą. „Jei aš jį nužudysiu per jo išpažintį, jis pateks į dangų“, – daro išvadą Hamletas. „Jei aš lauksiu ir nužudysiu jį po to, kai jis vėl nusidėjo, bet prieš jam prisipažindamas, tada jis pateks į pragarą.“ Daugelis žmonių dalijasi Hamleto idėjomis apie Dievą ir žmogaus nuodėmę.

Kai jie tikėjo, jiems buvo pasakyta, kad jei ir kol jie neatgailaus ir netikės, jie bus visiškai atskirti nuo Dievo, o Kristaus kraujas jų nedarys ir negalės. Tikėjimas šia klaida privertė juos padaryti dar vieną klaidą: kiekvieną kartą, kai jie vėl pateks į nuodėmę, Dievas atims iš jų malonę ir Kristaus kraujas jų nebedengs. Štai kodėl, kai žmonės sąžiningi dėl savo nuodėmingumo, jie klausia savęs per visą krikščionišką gyvenimą, ar Dievas juos atmetė. Nei viena iš jų nėra gera žinia. Bet Evangelija yra gera žinia.

Evangelija mums nesako, kad esame atskirti nuo Dievo ir kad turime ką nors padaryti, kad Dievas suteiktų mums savo malonę. Evangelija mums sako, kad Dievas Tėvas Kristuje atneš viską, įskaitant tave ir mane, įskaitant visus žmones (kolosiečiams 1,19-20) susitaikė.

Nėra jokios kliūties, jokios atskirties tarp žmogaus ir Dievo, nes Jėzus juos sugriovė ir savo esybe patraukė žmoniją į Tėvo meilę (1 Jonas). 2,1; Jonas 12,32). Vienintelė kliūtis yra įsivaizduojama (kolosiečiams 1,21), kurį mes, žmonės, sukūrėme per savo egoizmą, baimę ir nepriklausomybę.
Evangelija nėra skirta daryti ar tikėti tuo, kas verčia Dievą pakeisti mūsų statusą iš nemylimo į mylimą.

Dievo meilė nepriklauso nuo to, ką darome ar nedarome. Evangelija yra pareiškimas to, kas jau yra tiesa – nepalenkiamos Tėvo meilės visai žmonijai, apreikštos Jėzuje Kristuje per Šventąją Dvasią, pareiškimas. Dievas tave mylėjo prieš tau atgailaujant ar niekuo patikėjus, ir niekas nei tu, nei kas nors kitas to nepakeis (romiečiams). 5,8; 8,31-vienas).

Evangelija yra apie santykį, santykį su Dievu, kuris mums tapo realybe per paties Dievo veikimą Kristuje. Tai nėra nei reikalavimų rinkinys, nei intelektuali daugelio religinių ar biblinių faktų prielaida. Jėzus Kristus ne tik stovėjo už mus Dievo teisėjo vietoje; Jis įtraukė mus į save ir per Šventąją Dvasią padarė su savimi Dievo mylimiems vaikams.

Nėra nieko kito, kaip Jėzus, mūsų Atpirkėjas, kuris prisiėmė visas mūsų nuodėmes, kuris taip pat veikia mumyse per Šventąją Dvasią, kad „norėtų ir vykdytų savo gera valia“ (Filippiečiams). 4,13; Efeziečiams 2,8-10). Galime visa širdimi pasiduoti sekti juo, žinodami, kad jei nepasiseks, jis mums jau atleido.

Pagalvok apie tai! Dievas nėra „dievybė, stebinti mus toli, ten, danguje“, bet Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kuriuose jūs ir visi kiti gyvenate, judate ir egzistuojate (Apd 1 Kor.7,28). Jis taip myli tave, nepaisant to, kas tu esi ir ką tu padarei, kad Kristuje, Dievo Sūnuje, atėjusiame į žmogaus kūną ir per Šventąją Dvasią į mūsų kūną, Jis padarė tavo susvetimėjimą, tavo baimes, paėmė. pašalino tavo nuodėmes ir išgydė tave savo išganinga malone. Jis pašalino visas kliūtis tarp tavęs ir jo.

Kristuje tu esi atsikratytas visko, kas tau trukdė patirti džiaugsmą ir ramybę, atsirandantį gyvenant intymioje draugystėje, draugystėje ir tobuloje, mylinčioje tėvystę su juo. Kokią nuostabią žinią Dievas davė mums pasidalyti su kitais!

autorius Josephas Tkachas