Evangelija - geroji žinia!

Kiekvienas turi idėją apie teisingą ir neteisingą, ir kiekvienas padarė kažką ne taip – ​​net pagal savo idėjas. Klysti yra žmogiška, sako gerai žinomas posakis. Kiekvienas nuvylė draugą, sulaužė pažadą, įskaudino kažkieno jausmus. Visi žino kaltės jausmą. Štai kodėl žmonės nenori turėti nieko bendra su Dievu. Jie nenori teismo dienos, nes žino, kad negali ramia sąžine stovėti prieš Dievą. Jie žino, kad turėtų jam paklusti, bet taip pat žino, kad ne. Jaučiatės gėda ir kaltas. Kaip galima panaikinti jų skolą? Kaip galima išvalyti sąmonę? Atleidimas yra dieviškas, užbaigiamas raktinis žodis. Pats Dievas atleis. Daugelis žmonių žino šį posakį, bet netiki, kad Dievas yra pakankamai dieviškas, kad išgelbėtų jų gyvybesüturi būti apdovanotas. Jūs vis tiek jaučiatės kaltas. Jie vis dar bijo Dievo pasirodymo ir teismo dienos.

Dievas jau kartą apsireiškė – Jėzaus Kristaus asmenyje. Jis atėjo ne pasmerkti, o gelbėti. Jis atnešė atleidimo žinią ir mirė ant kryžiaus, kad garantuotų, jog mums bus atleista.Jėzaus žinia, kryžiaus pranešimas, yra gera žinia visiems, kurie jaučiasi kalti. Jėzus, dieviškasis žmogus, priėmė mūsų bausmę. Atleidimas suteikiamas visiems, kurie yra pakankamai nuolankūs, kad patikėtų Jėzaus Kristaus Evangelija.

Mums reikia šios geros naujienos. Kristaus evangelija neša sielos ramybę, laimę ir asmeninę pergalę. Tikroji evangelija, geroji naujiena yra evangelija, kurią skelbė Kristus. Apaštalai skelbė tą pačią evangeliją: Jėzus Kristus nukryžiuotas (1. korintiečiai 2,2), Jėzus Kristus krikščioniuose, šlovės viltis (kolosiečiams 1,27), prisikėlimas iš numirusių, vilties ir atpirkimo žinia žmonijai, kuri yra Dievo karalystės evangelija.

Dievas nurodė savo bažnyčiai skelbti šią žiniąünd, ir Šventoji Dvasia, kad įvykdytų šią užduotį. Savo laiške korintiečiams Paulius aprašo Evangeliją, kurią Jėzus davė savo bažnyčiai: „Bet aš darau jums, broliai.ütas, kuris skelbia Evangeliją, kurią jums paskelbiau, kad jūs taip pat priėmėte, kurioje jūs taip pat stovite, per kurią jūs taip pat būsite išgelbėti, jei įrašysite su ta kalba, kurią jums paskelbiau, nebent jūs veltui tikėjo. Aš visų pirma atidaviau jums tai, ką taip pat gavau: tą Kristų už mūsų Sümirė pagal Raštus; ir kad jis buvo palaidotas ir kad jis buvo iškeltas trečią dieną po Raštų; ir kad jis pasirodė Kefui, paskui dvylikai. Tada jis pasirodė daugiau nei füpenki šimtai Brübet visi iš karto, kurių dauguma liko iki šiol, bet kai kurie ir užmigo. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams; bet paskutinis, tarsi ne laiku gimęs, pasirodė ir man“ (1. Korintiečiams 15,1-8 Eberfeldo Biblija).

Visų pirma Paulius pabrėžia, kad pagal Šventąjį Raštą Jėzus yra Mesijas arba Kristus, kad jis yra mūsų S.ünden mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė. Jis taip pat pabrėžia, kad daugelis gali paliudyti apie Kristaus prisikėlimą, jei kas tuo abejoja. Paulius aiškiai sako, kad tai yra Evangelija, per kurią ir jūs būsite išgelbėti. Mūsų tikslas turėtų būti, kaip ir Paulius, perduoti kitiems tai, ką gavome ir kas yra „aukščiau už viską“.

Tai, ką gavome ir todėl turime perduoti, sutampa su tuo, ką priėmė Paulius ir kiti apaštalai - kurie stovi prieš visa kita “, - kad Kristus už mūsų Sümirė pagal Raštus; ir kad jis buvo palaidotas ir kad jis buvo iškeltas trečią dieną po šventraščių ... “.

Visi kiti Biblijos mokymai yra pagrįsti šiomis pagrindinėmis tiesomis. Tik Dievo Sūnus galėjo padėti mūsų Süir mirti, ir tik todėl, kad jis tai padarė ir prisikėlė iš numirusių, galime su nepajudinamu pasitikėjimu laukti jo sugrįžimo ir mūsų paveldėjimo – amžinojo gyvenimo. Štai kodėl Jonas galėjo rašyti: „Jei priimame žmonių liudijimą, Dievo liudijimas yra didesnis; nes tai yra Dievo liudijimas, kad Jis paliudijo apie savo Sūnų. Kiekvienas, kuris tiki Dievo Sūnų, turi šį liudijimą savyje. Kas netiki Dievu, padaro jį Lümelagis; Nes netiki liudijimu, kurį Dievas davė iš savo sūnaus.Ir tai yra liudijimas, kad Dievas davė mums amžinąjį gyvenimą, ir šis gyvenimas yra jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą; Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo“ (1. Jonas 5,9-vienas).

Jėzaus skelbiama Evangelija

Kai kurie, atrodo, ükaršta Biblijos pranašysčių, tačiau sunku für įkvėpti pagrindinę Biblijos mintį - išsigelbėjimą per Jėzų Kristų! Dievas davė krikščionims brangiausią dovaną iš visų ir įpareigojo juos parduoti kitiemsükaip jie gali gauti šią dovaną!

Kai Petras aprašė apaštalų užduotį kapitonui Kornelijui, jis pasakė: „Ir jis [Jėzus] įsakė mums pamokslauti žmonėms ir paliudyti, kad Dievas jį paskiria gyvųjų ir mirusiųjų teisėju. Pranašauja, kad jo vardu visi, kurie juo tiki, atleidžia Süturėtų gauti “(Ak 10,42-vienas).

Tai yra pagrindinė žinia; apaštalams atskleista gera žinia buvo svarbiausia visų pranašų žinia - kad Dievas teisia Jėzų Kristų üapie gyvus ir mirusius bei visus, kurie juo tikiüatleidimas per jo vardą!

Centrinė tiesa

Lukas rašė, kad Jėzus turėjo savo Jüprieš pat pakilimą į dangų, į centrinę GüJo žinia jam primena: „Tada jis atvėrė jiems supratimą, kad jie suprastų Raštą, ir jiems pasakė: parašyta, kad Kristus kentės ir prisikels iš numirusių trečią dieną, o jo vardu bus pamokslaujama atgaila. [Apgailestauja] dėl S atleidimoütarp visų tautų. Pradėkite nuo Jeruzalės ir būkite tenüliudininkai“ (Lk 24,45-vienas).

Ką apaštalai turėtų suprasti Rašto turinį, kai Jėzus tai suprato?ür atidaryta? Kitaip tariant, kas, pasak Jėzaus, yra pagrindinė ir svarbiausia tiesa, kurią reikia suprasti iš Senojo Testamento raštų? Kad Kristus kentės ir prisikels iš numirusių trečią dieną ir kad atgaila atves į S atleidimąüir visoms tautoms bus skelbiama jo vardu! „Nėra niekame kitame išgelbėjimo, ir žmonėms nėra duota po dangumi kito vardo, kuriuo būtume išgelbėti“, – skelbė Petras (Apaštalų darbai). 4,12).

Bet kas yra Dievo karalystės Evangelija? Ar Jėzus nepaskelbė gerosios naujienos apie Dievo karalystę? Šalisütikras!Dievo karalystės Evangelija skiriasi nuo to, ką Paulius, Petras ir Jonas üPamokslavote apie išganymą Jėzuje Kristuje? Visiškai ne! Supraskime, kad įėjimas į Dievo karalystę yra išganymas. Būti išgelbėtam ir patekti į Dievo karalystę yra tas pats! Gauti amžinąjį gyvenimą yra tas pats, kas patirti išganymą [arba išganymą], nes išganymas yra sinonimas išgelbėjimui iš mirtį atnešusio Sürankos.

Jėzuje yra gyvenimas - amžinasis gyvenimas. Amžinasis gyvenimas reikalauja S atleidimoürankos. Ir atleidimas SüŽmogus randa arba pateisinimą tik tikėdamas Jėzumi Kristumi.

Jėzus yra teisėjas ir gelbėtojas. Jis taip pat yra imperijos karalius. Dievo karalystės Evangelija yra Jėzaus Kristaus išganymo Evangelija. Jėzus ir jo apaštalai skelbė tą pačią žinią - Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir vienintelis būdas pasiekti išganymą, išganymą, amžinąjį gyvenimą ir patekti į Dievo karalystę.

Ir kai atsiveria jausmai, kad būtų galima suprasti Senojo Testamento pranašystes, kaip Jėzus atvėrė apaštalų supratimą (Lk 2).4,45), tampa aišku, kad pagrindinė pranašų žinia taip pat buvo Jėzus Kristus (Apaštalų darbai 10,43).

Tęskime. Jonas rašė: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą. Bet kas nepaklūsta Sūnui, nematys gyvenimo, bet pasilieka Dievo rūstybė üvirš jo“ (Jonas 3,36). Tai aiški kalba!

Jėzus pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas; niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14,6). Ką mes absoliučiai suprantame iš Dievo Žodžio müyra tai, kad žmogus be Jėzaus Kristaus negali nei ateiti pas Tėvą, nei pažinti Dievo, nei paveldėti amžinąjį gyvenimą, nei patekti į Dievo karalystę.

Savo laiške kolosiečiams Paulius rašė: „Ačiū tėvui, kuris tüpadarė šventųjų palikimą šviesoje. Jis išgelbėjo mus nuo tamsos galios ir įtraukė į savo brangaus sūnaus karalystę, kurioje turime išganymą, būtent S atleidimąünd“ (kolosiečiams 1,12-vienas).

Atkreipkite dėmesį, kaip šventųjų palikimas, šviesos karalystė, sūnaus karalystė, S atpirkimas ir atleidimasürandasi į besiūlį tiesos žodžio, Evangelijos, drabužį. 4 eilutėje Paulius kalba apie [kolosiečių] tikėjimą Kristumi Jėzumi ir meilę, kurią jaučiate visiems šventiesiems. Jis rašo, kad tas tikėjimas ir ta meilė kyla iš „vilties... kad für yra pasiruošęs tau danguje. Jūs jau girdėjote apie ją per tiesos žodį, jus atėjusią Evangeliją..." (5-6 eilutės). Vėl Evangelija yra amžinojo išganymo Dievo karalystėje per tikėjimą Jėzumi vilties centre. Kristus, Dievo Sūnus, per kurį buvome atpirkti.

21–23 eilutėse Paulius tęsia: „Dabar jis sutaikino jus, kurie kažkada buvote svetimi ir priešiški piktais darbais, savo mirtingojo kūno mirtimi, kad galėtų jus pristatyti šventus, nepriekaištingus ir nepriekaištingus prieš savo veidą; jei tik pasilieki tikėjime, sveikinimaiübūkite tvirti ir tvirti ir nenukrypkite nuo vilties Evangelija, kurią išgirdote ir kuri buvo paskelbta visai kūrinijai po dangumi. Aš, Paulius, tapau jo tarnu“.

25–29 eilutėse Paulius toliau aptaria Evangeliją, kuriai jis buvo paskirtas tarnauti, ir savo tikslą ją skelbti.ünd. Jis rašė: „Aš tapau tavo [bažnyčios] tarnu per pareigą, kurią man davė Dievas, kad turėčiau gausiai skelbti tau jo žodį, paslaptį, kuri buvo paslėpta nuo neatmenamų laikų ir nuo neatmenamų laikų, bet dabar ji buvo atskleista Jo šventieji, kuriems Dievas norėjo atskleisti, kokie yra didingi šio slėpinio turtai tarp pagonių, būtent Kristus jumyse, šlovės viltis. Pardavimaiümes pabaigiame ir tariame visus žmones ir mokome visus žmones išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje. DAFüRMüTaip pat atsiskiriu ir kovoju dėl to, kuris galingai veikia manyje.

Apie ką evangelija

Visa evangelija yra apie Jėzų Kristų. Kalbama apie jo tapatybę ir jo, kaip Dievo Sūnaus, darbą (Jn 3,18), kaip gyvųjų ir mirusiųjų teisėjai (2. Timotiejus 4,1), kaip Kristus (Apaštalų darbai 17,3), kaip Gelbėtojas (2. Timotiejus 1,10), kaip vyriausiasis kunigas (hebrajams 4,14), kaip Fügarsiakalbis (1. Jonas 2,1), kaip karalių karalius ir viešpačių Viešpats (Apreiškimo 17:14), kaip pirmagimis tarp daugelio Br.üdern (romėnai 8,29), kaip draugas (Jono 15,14-vienas).

Kalbama apie jį kaip apie mūsų sielų ganytoją (1. Petr  2,25), kaip Dievo Avinėlis, kurį S.üpasaulio pabaiga (Jon 1,29), kaip für mums paaukotas Paschos ėriukas (1. korintiečiai 5,7), kaip neregimojo Dievo atvaizdas ir kaip pirmagimis prieš visą kūriniją (Kol.1,15), kaip bažnyčios galva ir kaip pradžia bei pirmagimis iš numirusių (18 eilutė), kaip Dievo šlovės atspindys ir jo prigimties paveikslas (Hebrajams 1,3), kaip Tėvo apreiškėjas (Mato evangelija). 11,27), kaip kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14,6), kaip sako Tür (Jonas 10,7).

Evangelija kalba apie Kristų kaip mūsų tikėjimo pradininką ir užbaigėją (Hebrajams 1 Kor2,2), kaip valdovas üApie Dievo kūrybą (Apreiškimas 3,14), kaip pirmoji ir paskutinė, pradžia ir pabaiga (Apreiškimo 22,13), kaip daigas (Jeremijas 23,5), kaip kertinis akmuo (1. Petras 2,6), kaip Dievo galia ir Dievo išmintis (1. korintiečiai 1,24), kaip suaugęsüvisų tautų poreikiai (Haggai 2,7).

Tai apie Kristų, ištikimąjį ir tikrąjį liudytoją (Apreiškimas 3,14), visko paveldėtojas (hebr. 1,2), išganymo ragas (Lk 1,69), pasaulio šviesa (Jn 8,12), gyvoji duona (Jon 6,51), Jesės šaknis (Iz. 11,10), mūsų išgelbėjimas (Lk 2,30), teisumo saulė (Mal. 3,20), gyvenimo žodis (1. Jono 1:1), Dievo Sūnaus, įtvirtinto savo galia per prisikėlimą iš numirusių (romiečiams 1,4).

Paulius rašė: „Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik padėtą, kuris yra Jėzus Kristus“.1. korintiečiai 3,11). Jėzus Kristus yra atramos taškas, pagrindinė tema, Evangelijos pagrindas. Kaip galėtume skelbti ką nors kita, neprieštaraudami Biblijai?

Jėzus tarė Füžydams: „Jūs tyrinėjate Raštus, manydami, kad juose turite amžinąjį gyvenimą, ir ji liudija apie mane, bet nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“ (Jonas). 5,39-vienas).

Išgelbėjimo žinia

Žinutė parduoti krikščionimsüyra vadinami išganymu, tai yra, amžinuoju gyvenimu Dievo karalystėje. Amžinasis išganymas arba Dievo karalystė gali būti pasiektas tik per vieną tikrąjį Tür, vienintelis tikras kelias – Jėzus Kristus. Jis yra tos karalystės karalius. Jonas rašė: „Kas neigia Sūnų, neturi nei Tėvo; kas išpažįsta Sūnų, turi ir Tėvą“1. Jonas 2,23). Apaštalas Paulius Timotiejui rašė: „Nes yra vienas Dievas ir vienas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save.üvisi į išgelbėjimą, kad tai būtų paskelbta jo laiku“ (1. Timotiejui 2:5-6).

Hebrajų kalba 2,3 esame įspėjami: „Kaip galime pabėgti, jei negerbiame tokio didelio išganymo, kuris prasidėjo Viešpaties skelbimu ir buvo patvirtintas tų, kurie jį girdėjo? Išganymo žinią pirmasis paskelbė pats Jėzusündet – tai buvo paties Jėzaus žinia iš Tėvo. Jonas parašė tai, ką pasakė pats Dievas üapie savo Sūnų: „Ir tai yra liudijimas, kad Dievas davė mums amžinąjį gyvenimą, ir šis gyvenimas yra jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą; Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo“ (1. Jonas 5,11-vienas).

Johanese 5,22 iki 23 metų Jonas dar kartą pabrėžia sūnaus svarbą: „Nes tėvas nieko neteisia, bet viską pasmerkia sūnui. üpasidavė, kad visi pagerbtų sūnų, kaip ir tėvą. Kas negerbia sūnaus, negerbia jo siuntusio tėvo. “Štai kodėl Bažnyčia taip nuolat pamokslauja üApie Jėzų Kristų! Izaijas pranašavo: „Todėl sako Dievas Renas: štai, aš padėsiu Sione akmenį, patikrintą akmenį, brangų, kertinį akmenį. Kas tiki, nebus sugėdintas“ (Izaijo 2 Kor.8,16 Ciuricho Biblija).

Keliaudami į naują gyvenimą, į kurį esame pašaukti Jėzuje Kristuje, ir pasitikime juo kaip savo patikimu pagrindu ir tikimės, kad Jo šlovė ir jėga grįš kiekvieną dieną, galime tikėtis savo amžinojo palikimo tikėdamiesi ir pasitikėdami savimi.

Kvietimas gyventi ateitį čia ir dabar

Bet po to, kai Jonas buvo sugautas, Jėzus, atėjęs į Galilėją, skelbė Dievo Evangeliją ir sakė: Laikas yra tikrasüllt, ir Dievo karalystė atėjo. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija“ (Morkaus 1,14-vienas).

Ši Jėzaus atnešta Evangelija yra geroji žinia – galinga, gyvenimą keičianti žinia. Evangelija üBerfüNe tik klauso ir konvertuoja, bet galiausiai tampa geriausiu kiekvienamüpadaryti gydytoją, kuris jam priešinosiüišgyventi. Evangelija yra Dievo galia, kuri išgelbsti kiekvieną, kuris ją tiki (Rom 1,16). Evangelija yra Dievo kvietimas gyventi visiškai kitu lygmeniuüvadovauti. Geros žinios yra tai, kad mūsų laukia palikimas, kuris bus visiškai mūsų nuosavybė, kai Kristus grįš. Tai taip pat yra kvietimas į pagyvinančią dvasinę tikrovę, kuri jau gali priklausyti mums.

Paulius Evangeliją vadina Kristaus Evangelija (1. korintiečiai 9,12), Dievo Evangelija (Romiečiams 15,16) ir Taikos Evangelija (Efeziečiams 6,15). Pradėdamas nuo Jėzaus, jis pradeda jüiš naujo apibrėžkite nuomonę apie Dievo karalystę, sutelkdami dėmesį į visuotinę Kristaus pirmojo atėjimo prasmę.Jėzus, üPaulius moko, kad jis klajojo dulkėtomis Judėjos ir Galilėjos gatvėmis, dabar yra prisikėlęs Kristus, sėdintis Dievo dešinėje ir visos kunigaikštystės bei valdžios galva (kolosiečiams). 2,10).

Pasak Pauliaus, Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas evangelijoje yra „pirmas“; jie yra Schlüįvykiai Dievo plane (1. Korintiečiams 15,1-11). Evangelija yra geroji naujiena für vargšai ir prispaustiejiücked. Istorija turi tikslą. Galų gale triumfuos teisė, o ne valdžia. Pramušta ranka turi ütriumfavo per šarvuotą kumštį. Blogio karalystė užleidžia vietą Jėzaus Kristaus karalystei, tai yra eilė dalykų, kuriuos krikščionys iš dalies jau patiria.

Paulius pabrėžė šį Evangelijos aspektą priešüapie kolosiečius: „Su džiaugsmu sako ačiū Tėvui, kuris tüpadarė šventųjų palikimą šviesoje. Jis išgelbėjo mus nuo tamsos galios ir įtraukė į savo brangaus sūnaus karalystę, kurioje turime išganymą, būtent S atleidimąünd“ (kolosiečiams 1,12-vienas).

FüVisiems krikščionims evangelija yra ir buvo dabarties tikrovė ir ateitisüviltis ateityje. Prisikėlęs Kristus, kuris yra Viešpats üApie laiką, erdvę ir visa, kas čia nutinka, yra čempionas für krikščionys. Tas, kuris buvo paimtas į dangų, yra visur esantis jėgos šaltinis (Efeziečiams 3,20-vienas).

Geros žinios yra tai, kad Jėzus Kristus turi visas kliūtis savo žemiškame gyvenime üįveikė. Kryžiaus kelias yra sunkus, bet pergalingas kelias į Dievo karalystę. Štai kodėl Paulius gali apibendrinti Evangeliją trumpa formule: „Nes aš maniau, kad füTuriu teisę tarp jūsų nieko nežinoti, išskyrus Jėzų Kristų, nukryžiuotąjį“ (1. korintiečiai 2,2).

Didysis apsisukimas

Kai Jėzus pasirodė Galilėjoje ir nuoširdžiai skelbė Evangeliją, jis tikėjosi atsakymo. Šiandien jis taip pat tikisi iš mūsų atsakymo. Tačiau Jėzaus kvietimas įeiti į karalystę nebuvo laikomas vakuume. Jėzaus kvietimas für Dievo karalystę lydėjo įspūdingi ženklai ir stebuklai, kurie privertė romėnų valdžioje kenčiančią šalį atsisėsti ir atkreipti dėmesį. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Jėzui reikėjo paaiškinti, ką jis turėjo omenyje sakydamas Dievo karalystę. Jėzaus laikų žydai laukė FüLyderis, kuris sugrąžins Dovydo ir Saliamono šlovę jų tautaiürde. Tačiau Jėzaus žinia buvo dvigubai revoliucinga. Pirma, jis atėmė bendrus lūkesčius, kad jüDian supervalstybė mesti romėnų jungą würde, ir pavertė tai kažkuo visiškai kitokiu. Plačiai paplitusią politinio išsivadavimo viltį jis pavertė dvasinio išganymo žinia: Evangelija!Jėzus sukrėtė žmones savo gerosios naujienos pasekmėmis. „Bet daugelis pirmųjų bus paskutiniai, o paskutiniai bus pirmi“ (Mato 19,30).

„Bus verksmas ir griežimas dantimis“, – tarė jis savo jüindų tautiečiai. „Kai matai Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, bet būsi išvarytas“ (Lk 13, 28).

Didžioji vakarienė buvo füviskas ten (Luko 14,16-24). Į Dievo karalystę buvo pakviesti ir pagonys. Ir antrasis buvo ne mažiau revoliucingas. Šis pranašas iš Nazareto atrodė daug laikoür turėti nelegalų - iš raupsuotųjų ir Krüsusimokėti godiems mokesčių mokėtojams - o kartais net für nekenčiami Romos priespaudaiücker. Geroji naujiena, kurią atnešė Jėzus, nepaisė visų lūkesčių, net ir jo ištikimojo Džünger (Lukas 9,51–56). Jėzus ne kartą sakė, kad karalystė, kurios jie tikėjosi ateityje, jau dinamiškai buvo Jo darbe. Po ypač dramatiško epizodo jis pasakė: „Bet jei aš išvarysiu piktąsias dvasias Dievo pirštu, tai Dievo karalystė atėjo pas jus“ (Lk. 11,20). Kitaip tariant, žmonės, kurie matė Jėzaus tarnystę, matė ateities dabartį. Bent trimis būdais Jėzus apvertė dabartinius lūkesčius aukštyn kojomis:

• Jėzus mokė gerosios naujienos, kad Dievo karalystė yra tyra dovana – Dievo karalystė, jau atnešusi išgydymą. Taip Jėzus paskelbė „Viešpaties malonės metus“ (Lk 4,19; Izaijas 61,1-2). Tačiau Mükilnūs ir našta, vargšai ir elgetos, niekinantys vaikai ir atgailaujantys mokesčių rinkėjai, atgailaujantys kekšės ir visuomenės pašaliečiai. Für juodas ir dvasiškai prarastas avis, jis pasiskelbė esąs piemenukas.
• Geroji Jėzaus žinia taip pat buvo füžmonėms, kurie buvo pasirengę kreiptis į Dievą, skausmingai išgrynindami tikrą atgailą. Šie nuoširdžiai atgailaujantys Süpakeisti wüdidelis Dieveügigantiškas tėvas, kuris horizonte ieško savo klajojančių sūnų ir dukterų ir mato juos, kai jie „dar toli“ (Lk 1).5,20).ünegailestingas“ (Luko 18,13) tmd nuoširdžiai mano, kad yra Dievo dalisüRadimas klausos würde. Visada „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk. 11,9). FüTiems, kurie tikėjo ir nusisuko nuo pasaulio būdų, tai buvo geriausia žinia, kurią jie galėjo išgirsti.
• Jėzaus Evangelija taip pat reiškė, kad niekas negali sustabdyti Jėzaus atneštos karalystės pergalės - net jei ji atrodė priešingai. Ši karalystė wüsusidurs su karčiu, negailestingu pasipriešinimu, bet galiausiai wüar tai übernatasüfizinės jėgos ir šlovės triumfas. Kristus pasakė savo Jüpasipiktinęs: "Bet kai Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje ir visi angelai su juo, tada jis atsisės į savo šlovės sostą ir visos tautos bus surinktos prieš jį. Jis atskirs jas vieną nuo kitos. kaip piemuo atskiria avį nuo ožkų“ (Mt 25,31-vienas).

Taigi geroji naujiena apie Jėzų turėjo dinamišką įtampą tarp „jau“ ir „dar ne“. Karalystės evangelijoje buvo kalbama apie jau egzistavusią Dievo karalystę – „aklieji mato ir luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, o kurtieji girdi, mirusieji prisikelia ir vargšams skelbiama Evangelija“ (Mato evangelija). 11,5). Tačiau karalystė „dar nebuvo“ ta prasme, kad jos rezultatas yra visasüartėjančios. Suprasti Evangeliją reiškia suprasti šį dvejopą aspektą: viena vertus, pažadėto karaliaus, jau gyvenančio savo tautoje, buvimą, kita vertus, jo dramatišką sugrįžimą.

Geros žinios apie jūsų išsigelbėjimą

Misionierius Paulius padėjo suaktyvinti antrą didelį Evangelijos judėjimą - jos paplitimą iš mažytės Judėjos į labai kultivuojamą graikų-romėnų pasaulį pirmojo amžiaus viduryje. Paulius, atsivertęs krikščionių persekiotojas, akinančią Evangelijos šviesą nukreipia per kasdienio gyvenimo prizmę. Girdamas pašlovintą Kristų, jis taip pat rūpinasi praktinėmis Evangelijos pasekmėmis.

Nepaisant fanatiško pasipriešinimo, Paulius kitiems krikščionims perteikia kvapą gniaužiančią Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo prasmę: „Dabar jis sutaikė ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais, mirtingojo kūno mirtimi, todėl kad jis... stovėtų prieš save šventą, nepriekaištingą ir nepriekaištingą; Jei tik jūs išliksite tikėjime, įtvirtintame ir įtvirtintame, ir nenukrypsite nuo vilties Evangelijos, kurią išgirdote ir kuri buvo paskelbta visai kūrinijai po dangumi. Aš, Paulius, tapau jo tarnu“ (kolosiečiams 1,21-vienas).

Susitaikė. Nepriekaištingas. Grace. Išsigelbėjimas. Atleidimas. Ir ne tik ateityje, bet čia ir dabar. Tai yra Pauliaus evangelija. Prisikėlimas, kulminacija, į kurią sinoptikai ir Jonas vedė savo skaitytojus  (Jono 20,31), išlaisvina vidinę Evangelijos galią kasdieniam krikščionio gyvenimui. Kristaus prisikėlimas patvirtina Evangeliją. Todėl, moko Paulius, tie įvykiai tolimoje Judėjoje suteikia vilties visiems žmonėms: „Aš nesigėdiju Evangelijos; nes tai yra Dievo jėga, kuri gelbsti visus, kurie ja tiki, pirmiausia žydus ir taip pat graikus. Nes tuo apsireiškia teisumas Dievo akivaizdoje, kylantis iš tikėjimo ir tikėjimo“ (Rom 1,16-vienas).

Apaštalas Jonas praturtina Evangeliją dar vienu aspektu. Jis vaizduoja Jėzų kaip Jüvyrą, kurį mylėjo (Jn 19,26), jis prisimenamas kaip žmogus, turintis ganytojo širdį, bažnyčios vadovas, giliai mylintis žmones su jų rūpesčiais ir baimėmis. „Jėzus padarė daug kitų ženklų savo mokinių akivaizdoje, kurie nėra parašyti šioje knygoje. Bet tai surašyta, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad per tikėjimą turėtumėte gyvenimą jo vardu“ (Jono 20,30:31).

Jono Evangelijos pristatymo esmė yra nuostabiame teiginyje: kad per tikėjimą turėtumėte gyvenimą. Jonas nuostabiai perteikia kitą Evangelijos aspektą: Jėzų Kristų didžiausio asmeninio artumo akimirkomis. Jonas vaizdingai pasakoja apie asmeninį, tarnaujantį Mesijo buvimą.

Asmeninė Evangelija

Jono evangelijoje susiduriame su Kristumi, kuris buvo galingas viešasis pamokslininkas (Jn 7,37-46). Mes matome Jėzų šiltą ir svetingą. Iš jo kviečiančio kvietimo: Ateik ir pamatyk! (Jonas 1,39) į iššūkį abejojančiam Tomui įkišti pirštą į žaizdas ant rankų (Jono 20,27), čia nepamirštamai pavaizduotas jis, tapęs kūnu ir apsigyvenęs tarp mūsų (Jn. 1,14).

Žmonės su Jėzumi jautėsi taip laukiami ir patogiai, kad su juo aktyviai bendravo (Jn 6,5-8). Jie gulėjo šalia jo valgydami ir valgydami iš tos pačios lėkštės (Jn 13,23-26). Jie taip jį mylėjo, kad vos jį pamatę, išplaukė į krantą kartu valgyti jo keptos žuvies (Jn 2).1,7-vienas).

Jono evangelija mums primena, kiek Evangelija yra apie Jėzų Kristų, Jo pavyzdį ir amžinąjį gyvenimą, kurį gauname per Jį (Jonas 10,10). Tai mums primena, kad vien skelbti Evangeliją neužtenka. Mes taip pat turime tai išgyventi. Apaštalas Jonas skatina mus, kad mūsų pavyzdžiu būtų laimėti kiti, kurie pasidalintų su mumis gerąja naujiena apie Dievo karalystę. Taip nutiko moteriai samarietei, kuri prie šulinio sutiko Jėzų Kristų (Jn 4,27-30), ir Marija Mandalietė (Jono 20,10:18-1). Tas, kuris verkė prie Lozoriaus kapo, nuolankaus tarno, plovusio savo mokiniams kojas, tebegyvena ir šiandien. Jis suteikia mums savo buvimą per Šventosios Dvasios viduje: „Kas mane myli, laikysis mano žodžio; Ir mano Tėvas jį mylės, ir mes ateisime pas jį ir apsigyvensime pas jį... Tebūna jūsų širdys sunerimę ir nebijokite“ (Jn ).4,23,27). Šiandien Jėzus aktyviai veda savo tautą per Šventąją Dvasią. Jo kvietimas kaip niekad asmeniškas ir skatinantis: „Ateik ir pamatyk! (Jonas 1,39).

Pasaulinės Dievo bažnyčios brošiūra