Evangelija - geroji žinia!

Kiekvienas turi idėją apie teisingą ir neteisingą, ir kiekvienas padarė kažką ne taip – ​​net savo mintyse. „Klysti – žmogiška“, – sako gerai žinoma patarlė. Kiekvienas kada nors nuvylė draugą, sulaužė pažadą, įskaudino kažkieno jausmus. Visi žino kaltės jausmą. Taigi žmonės nenori turėti nieko bendra su Dievu. Jie nenori teismo dienos, nes žino, kad negali ramia sąžine stovėti prieš Dievą. Jie žino, kad turėtų jam paklusti, bet taip pat žino, kad to nepadarė. Jie gėdijasi ir jaučiasi kalti.

Kaip galima išpirkti jų skolą? Kaip išvalyti sąmonę? „Atleidimas yra dieviškas“, – baigiamas raktinis žodis. Pats Dievas atleis. Daugelis žmonių žino šį posakį, bet netiki, kad Dievas yra pakankamai dieviškas, kad duotų savo Süturi būti apdovanotas. Jūs vis tiek jaučiatės kaltas. Jie vis dar bijo Dievo pasirodymo ir teismo dienos.

Bet Dievas pasirodė anksčiau - Jėzaus Kristaus asmenyje. Jis atėjo ne smerkti, o gelbėti. Jis atnešė atleidimo žinią ir mirė ant kryžiaus, kad garantuotų, jog mums gali būti atleista.

Jėzaus žinia, kryžiaus pranešimas, yra gera žinia visiems, kurie jaučiasi kalti. Jėzus, dieviškasis žmogus, priėmė mūsų bausmę. Atleidimas suteikiamas visiems, kurie yra pakankamai nuolankūs, kad patikėtų Jėzaus Kristaus Evangelija.

Mums reikia šios geros naujienos. Kristaus evangelija neša sielos ramybę, laimę ir asmeninę pergalę. Tikroji evangelija, geroji naujiena yra evangelija, kurią skelbė Kristus. Apaštalai skelbė tą pačią evangeliją: Jėzus Kristus nukryžiuotas (1. korintiečiai 2,2), Jėzus Kristus krikščioniuose, šlovės viltis (kolosiečiams 1,27), prisikėlimas iš numirusių, vilties ir atpirkimo žinia žmonijai, kuri yra Dievo karalystės evangelija.

Dievas nurodė savo bažnyčiai skelbti šią žiniąüir Šventąją Dvasią, kad ši įvykdytų šią užduotį. Laiške korintiečiams Paulius aprašo Evangeliją, kurią Jėzus davė savo bažnyčiai: „Bet aš tai darau jums, br.ütas, kuris skelbia Evangeliją, kurią jums paskelbiau, kad jūs taip pat priėmėte, kurioje jūs taip pat stovite, per kurią jūs taip pat būsite išgelbėti, jei įrašysite su ta kalba, kurią jums paskelbiau, nebent jūs veltui tikėjo. Aš visų pirma atidaviau jums tai, ką taip pat gavau: tą Kristų už mūsų Sümirė pagal Raštus; ir kad jis buvo palaidotas ir kad jis buvo iškeltas trečią dieną po Raštų; ir kad jis pasirodė Kefui, paskui dvylikai. Tada jis pasirodė daugiau nei füpenki šimtai Brüstaiga, kurių dauguma išliko iki šiol, bet kai kurie ir užmigo. Tada jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. bet galų gale, tarsi ne laiku gimęs, jis pasirodė ir man “(1. Korintiečiams 15,1-8 Eberfeldo Biblija).

Paulius „visų pirma“ pabrėžia, kad pagal Šventąjį Raštą Jėzus yra Mesijas arba Kristus, kad jis yra už mūsų Sümirė, buvo palaidotas ir vėl prisikėlė. Jis taip pat pabrėžia, kad daugelis gali paliudyti apie Kristaus prisikėlimą, jei kas nors tuo abejoja.

Paulius leidžia suprasti, kad tai yra Evangelija, „kurios dėka jūs taip pat būsite išgelbėti“. Mūsų tikslas turėtų būti, kaip Paulius turėtų perduoti tai, ką gavome, o kas „svarbiausia“.

Tai, ką gavome ir todėl turime perduoti, sutampa su tuo, ką priėmė Paulius ir kiti apaštalai - kurie stovi prieš visa kita “, - kad Kristus už mūsų Sümirė pagal Raštus; ir kad jis buvo palaidotas ir kad jis buvo iškeltas trečią dieną po šventraščių ... “.

Visi kiti Biblijos mokymai yra pagrįsti šiomis pagrindinėmis tiesomis. Tik Dievo Sūnus galėjo padėti mūsų Süir mirti vien todėl, kad jis taip padarė ir prisikėlė iš numirusių, galime laukti jo sugrįžimo ir palikimo, amžinojo gyvenimo, su nepajudinamu pasitikėjimu.

Todėl Jonas galėtų parašyti: "Jei mes priimame žmonių liudijimus, tada Dievo liudijimas yra didesnis, nes būtent Dievo liudijimas liudija apie jo sūnų. Kas tiki Dievo sūnų, tas turi tą liudijimą jame. Kas Dievas netiki, jis padaro jį Lümelagis; Nes netiki liudijimu, kurį Dievas davė iš savo sūnaus.

„Ir tai yra liudijimas, kad Dievas davė mums amžinąjį gyvenimą ir kad gyvenimas yra jo Sūnuje. Kas turi sūnų, turi gyvenimą; kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo“1. Jonas 5,9– 12).

Jėzaus skelbiama Evangelija

Kai kurie, atrodo, ükaršta Biblijos pranašysčių, tačiau sunku für įkvėpti pagrindinę Biblijos mintį - išsigelbėjimą per Jėzų Kristų! Dievas davė krikščionims brangiausią dovaną iš visų ir įpareigojo juos parduoti kitiemsükaip jie gali gauti šią dovaną!

Kai Petras aprašė apaštalų užduotį kapitonui Kornelijui, jis pasakė: „Ir jis [Jėzus] įsakė mums pamokslauti žmonėms ir paliudyti, kad Dievas jį paskiria gyvųjų ir mirusiųjų teisėju. Pranašauja, kad jo vardu visi, kurie juo tiki, atleidžia Süturėtų gauti “(Ak 10,42-vienas).

Tai yra pagrindinė žinia; apaštalams atskleista gera žinia buvo svarbiausia visų pranašų žinia - kad Dievas teisia Jėzų Kristų üapie gyvus ir mirusius bei visus, kurie juo tikiüatleidimas per jo vardą!

Centrinė tiesa

Lukas rašė, kad Jėzus turėjo savo Jüprieš pat pakilimą į dangų, į centrinę GüJo žinia jam primena: „Tada jis atvėrė jiems supratimą, kad jie suprastų Raštą, ir jiems pasakė: parašyta, kad Kristus kentės ir prisikels iš numirusių trečią dieną, o jo vardu bus pamokslaujama atgaila. [Apgailestauja] dėl S atleidimoütarp visų tautų. Pradėkite nuo Jeruzalės ir būkite tenür liudininkai“ (Lk. 24,45-vienas).

Ką apaštalai turėtų suprasti Rašto turinį, kai Jėzus tai suprato?ür atidarė? Kitaip tariant, pasak Jėzaus, kokia yra svarbiausia ir svarbiausia tiesa, kurią reikia suprasti iš Senojo Testamento raštų?

Kad Kristus kenčia ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir kad atgaila už atleidimą Süskelbė jo vardu visoms tautoms!

„Ir niekur kitur nėra išgelbėjimo, ir nėra duota žmonėms po dangumi kito vardo, per kurį būtume išgelbėti“, – pamokslavo Petras (Apaštalų darbai). 4,12).

Bet kas yra Dievo karalystės Evangelija? Ar Jėzus nepaskelbė gerosios naujienos apie Dievo karalystę? Šalisütikras!

Dievo karalystės Evangelija skiriasi nuo to, ką Paulius, Petras ir Jonas üpamokslaujate apie išgelbėjimą Jėzuje Kristuje? Ne visi!

Būkime aiškūs, kad patekimas į Dievo karalystę yra atpirkimas. Išgelbėti ir atvykti į Dievo karalystę yra tas pats! Amžinojo gyvenimo gavimas yra tas pats, kas patirti išganymą [ar išganymą], nes išganymas yra sinonimas išganymui iš mirtino Sürankos.

Jėzuje yra gyvenimas - amžinasis gyvenimas. Amžinasis gyvenimas reikalauja S atleidimoürankos. Ir atleidimas SüŽmogus randa arba pateisinimą tik tikėdamas Jėzumi Kristumi.

Jėzus yra teisėjas ir gelbėtojas. Jis taip pat yra imperijos karalius. Dievo karalystės Evangelija yra Jėzaus Kristaus išganymo Evangelija. Jėzus ir jo apaštalai skelbė tą pačią žinią - Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir vienintelis būdas pasiekti išganymą, išganymą, amžinąjį gyvenimą ir patekti į Dievo karalystę.

Ir kai atsiveria jausmai, kad būtų galima suprasti Senojo Testamento pranašystes, kaip Jėzus atvėrė apaštalams supratimą (Lk 2).4,45), tampa aišku, kad pagrindinė pranašų žinia taip pat buvo Jėzus Kristus (Apaštalų darbai 10,43).

Eikime pirmyn. Jonas rašė: "Kas tiki sūnų, turi amžinąjį gyvenimą. Bet kas nepaklūsta sūnui, gyvenimo nepamatys, bet Dievo rūstybė išliks. üvirš jo“ (Jonas 3,36). Tai aiški kalba!

Jėzus pasakė: „...Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas; niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 1).4,6). Ką mes absoliučiai suprantame iš Dievo Žodžio müyra tai, kad žmogus be Jėzaus Kristaus negali nei ateiti pas Tėvą, nei pažinti Dievo, nei paveldėti amžinąjį gyvenimą, nei patekti į Dievo karalystę.

Savo laiške kolosiečiams Paulius rašė: „Ačiū tėvui, kuris tüpadarė šventųjų palikimą šviesoje. Jis išgelbėjo mus nuo tamsos galios ir įtraukė į savo brangaus sūnaus karalystę, kurioje turime išganymą, būtent S atleidimąünd“ (kolosiečiams 1,12– 14).

Atkreipkite dėmesį, kaip šventųjų palikimas, šviesos karalystė, sūnaus karalystė, S atpirkimas ir atleidimasüsuformuoti vientisą Tiesos žodžio, Evangelijos apsiaustą.

4 eilutėje Paulius kalba apie „[kolosiečių] tikėjimą Kristumi Jėzumi ir jūsų meilę visiems šventiesiems“. Jis rašo, kad tas įsitikinimas ir ta meilė kyla iš „vilties ... kad für yra pasiruošęs tau danguje. Jūs jau girdėjote apie ją per tiesos žodį, jus atėjusią Evangeliją..." (5-6 eilutės). Vėl Evangelija yra amžinojo išganymo Dievo karalystėje per tikėjimą Jėzumi vilties centre. Kristus, Dievo Sūnus, per kurį buvome atpirkti.

Eilėse nuo 21 iki 23 Paulius tęsia: „Net jums, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktiems darbams, jis dabar susitaikė su savo mirtingojo kūno mirtimi, kad galėtų padėti jums prieš jūsų veidą šventą, be priekaištų ir nepriekaištingą; tu liki tikėjime, grübūkite tvirti ir tvirtai ir nenukrypkite nuo vilties, kurią girdėjote Evangelija ir kuri skelbiama visoms būtybėms po dangumi. Aš tapau jo tarnu Pauliu “.

Eilėse nuo 25 iki 29 Paulius toliau aiškina Evangeliją, kuriai jis tarnavo, ir savo tikslą ją skelbti.ügaluose. Jis rašė: „Tapau tavo tarnu per pareigas, kurias Dievas davė man gausiai skelbti savo žodį, būtent paslaptį, kuri buvo slepiama per amžius ir kartas, bet dabar ji yra atskleista. Jo šventieji, kuriems Dievas norėjo sužinoti, kokie šlovingi šio slėpinio turtai yra tarp pagonių, būtent Kristus jumyse, šlovės viltisümes pabaigiame ir tariame visus žmones ir mokome visus žmones išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje. DAFüRMüAš taip pat atsitraukiu ir imuosi jėgų to, kuris manyje veikia stipriai “.

Apie ką evangelija

Visa evangelija yra apie Jėzų Kristų. Kalbama apie jo tapatybę ir jo, kaip Dievo Sūnaus, darbą (Jn. 3,18), kaip gyvųjų ir mirusiųjų teisėjai (2. Timotiejus 4,1), kaip Kristus (Apaštalų darbai 17,3), kaip Gelbėtojas (2. Tim. 1:10), kaip vyriausiasis kunigas (Hebrajams 4,14), kaip Fügarsiakalbis (1. Jonas 2,1), kaip karalių karalius ir viešpačių Viešpats (Apreiškimo 17:14), kaip pirmagimis tarp daugelio Br.üdern (romėnai 8,29), kaip draugas (Jono 15,14-vienas).

Kalbama apie jį kaip apie mūsų sielų ganytoją (1. Petras.  2,25), kaip Dievo Avinėlis, kurį S.üatima iš pasaulio (Jn. 1,29), kaip für mums paaukotas Paschos ėriukas (1. korintiečiai 5,7), kaip neregimojo Dievo atvaizdas ir kaip pirmagimis prieš visą kūriniją (Kol.1,15), kaip bažnyčios galva ir kaip pradžia bei pirmagimis iš numirusių (18 eilutė), kaip Dievo šlovės atspindys ir jo būties atvaizdas (Žyd. 1,3), kaip Tėvo apreiškėjas (Mt. 11,27), kaip kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14,6), kaip sako Tür (Jonas10,7).

Evangelija kalba apie Kristų kaip mūsų tikėjimo pradininką ir užbaigėją (Hebrajams 1 Kor2,2), kaip valdovas üApie Dievo kūrybą (Apreiškimas 3,14), kaip pirmoji ir paskutinė, pradžia ir pabaiga (Apreiškimo 22,13), kaip palikuonis (Jer. 23,5), kaip kertinis akmuo (1. Petras 2,6), kaip Dievo galia ir Dievo išmintis (1. korintiečiai 1,24), kaip suaugęsüvisų tautų poreikiai (Haggai 2,7).

Tai apie Kristų, ištikimąjį ir tikrąjį liudytoją (Apreiškimas 3,14), visko paveldėtojas (hebr. 1,2), išganymo ragas (Lk 1,69), pasaulio šviesa (Jn 8,12), gyva duona (Jn. 6,51), Jesės šaknis (Iz. 11,10), mūsų išgelbėjimas (Lk. 2,30), teisumo saulė (Mal. 3,20), gyvenimo žodis (1. Jono 1:1), Dievo Sūnaus, įsteigto galioje per prisikėlimą iš numirusių (Rom. 1,4) - ir taip toliau.

Paulius rašė: „Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik padėtą, kuris yra Jėzus Kristus“.1. korintiečiai 3,11). Jėzus Kristus yra atramos taškas, pagrindinė tema, Evangelijos pagrindas. Kaip galėtume skelbti ką nors kita, neprieštaraudami Biblijai?

Jėzus tarė Füžydams: „Jūs tyrinėjate Raštus, manydami, kad juose turite amžinąjį gyvenimą, ir ji liudija apie mane, bet nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“ (Jonas). 5,39-vienas).

Išgelbėjimo žinia

Žinutė parduoti krikščionimsüyra vadinami išganymu, tai yra, amžinuoju gyvenimu Dievo karalystėje. Amžinasis išganymas arba Dievo karalystė gali būti pasiektas tik per vieną tikrąjį Tür, vienintelis tikras būdas - Jėzus Kristus. Jis yra tos imperijos karalius.

Jonas rašė: „Kas neigia sūnų, neturi ir tėvo; kas išpažįsta sūnų, turi ir tėvą“ (1. Jonas 2,23). Apaštalas Paulius Timotiejui rašė: „Nes yra vienas Dievas ir vienas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, tai žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė saveüvisi dėl išgelbėjimo, kad tai būtų laiku paskelbta“ (1. Timotiejui 2:5-6).

Hebrajų kalba 2,3 esame įspėjami: „... kaip galime pabėgti, jei negerbiame tokio didelio išganymo, prasidėjusio nuo Viešpaties pamokslavimo ir kurį mumyse patvirtino tie, kurie jį girdėjo? Išganymo žinią pirmasis paskelbė pats JėzusüTai buvo paties Jėzaus žinia iš Tėvo.

Jonas užrašė, ką pats Dievas üLiudijo apie savo Sūnų: "Ir tai yra liudijimas, kad Dievas davė mums amžinąjį gyvenimą, ir šis gyvenimas yra jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, turi gyvenimą, o kas neturi Dievo Sūnaus, neturi gyvenimo" (1. Jonas 5,11-vienas).

Johanese 5,22 iki 23 metų Jonas dar kartą pabrėžia sūnaus svarbą: „Nes tėvas nieko neteisia, bet viską pasmerkia sūnui. üpasidavė, kad visi pagerbtų sūnų, kaip ir tėvą. Kas negerbia sūnaus, negerbia jo siuntusio tėvo. “Štai kodėl Bažnyčia taip nuolat pamokslauja üApie Jėzų Kristų! Izaijas pranašavo: „Todėl sako Dievas Renas: štai, aš padėsiu Sione akmenį, patikrintą akmenį, brangų, kertinį akmenį. Kas tiki, nebus sugėdintas“ (Izaijo 2 Kor.8,16 Pvz.).

Keliaudami į naują gyvenimą, į kurį esame pašaukti Jėzuje Kristuje, ir pasitikime juo kaip savo patikimu pagrindu ir tikimės, kad Jo šlovė ir jėga grįš kiekvieną dieną, galime tikėtis savo amžinojo palikimo tikėdamiesi ir pasitikėdami savimi.

Kvietimas gyventi ateitį čia ir dabar

Bet po to, kai Jonas buvo sugautas, Jėzus, atėjęs į Galilėją, skelbė Dievo Evangeliją ir sakė: Laikas yra tikrasüllt, ir Dievo karalystė jau arti. Atgailaukite [atgailaukite] ir tikėkite Evangelija“ (Morkaus 1:14–15).

Ši Jėzaus atnešta evangelija yra „geroji žinia“ - galinga žinia, keičianti ir keičianti gyvenimą. Evangelija üBerfüNe tik klauso ir konvertuoja, bet galiausiai tampa geriausiu kiekvienamüpadaryti gydytoją, kuris jam priešinosiüišgyventi.

Evangelija yra „Dievo galia, gelbstinti visus, kurie ją tiki“ (Rom. 1:16). Evangelija yra Dievo kvietimas gyventi visiškai kitokiu lygmeniuüvadovauti. Geros žinios yra tai, kad mūsų laukia palikimas, kuris bus visiškai mūsų nuosavybė, kai Kristus grįš. Tai taip pat yra kvietimas į pagyvinančią dvasinę tikrovę, kuri jau gali priklausyti mums.

Paulius Evangeliją vadina „Kristaus Evangelija“1. Korintiečiams 9:12), „Dievo Evangelija“ (Rom. 15:16) ir „Taikos Evangelija“ (Efeziečiams 6:15). Pradėdamas nuo Jėzaus, jis pradeda, kad jüiš naujo apibrėžkite nuomonę apie Dievo karalystę, sutelkdami dėmesį į visuotinę Kristaus pirmojo atėjimo prasmę.

Jėzus, üPaulius moko, kad tas, kuris ėjo dulkėtais Judėjos ir Galilėjos keliais, dabar yra prisikėlęs Kristus, sėdintis Dievo dešinėje ir „visų galybių bei valdžios galva“ (Ko 2, 10).

Pasak Pauliaus, Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas evangelijoje yra „pirmas“; jie yra Schlüįvykiai Dievo plane (1. Korintiečiams 15:1-11). Evangelija yra geroji naujiena für vargšai ir prispaustiejiückten. Istorija turi tikslą. Galų gale triumfuos įstatymai, o ne valdžia.

Pradurta ranka turi ütriumfavo per šarvuotą kumštį. Blogio karalystė užleidžia vietą Jėzaus Kristaus karalystei, tai yra eilė dalykų, kuriuos krikščionys iš dalies jau patiria.

Paulius pabrėžė šį Evangelijos aspektą priešüapie kolosiečius: „Su džiaugsmu sako ačiū Tėvui, kuris tüpadarė šventųjų palikimą šviesoje. Jis išgelbėjo mus nuo tamsos galios ir įtraukė į savo brangaus sūnaus karalystę, kurioje turime išganymą, būtent S atleidimąünd“ (kolosiečiams 1,12-vienas).

FüVisiems krikščionims evangelija yra ir buvo dabarties tikrovė ir ateitisüviltis ateityje. Prisikėlęs Kristus, kuris yra Viešpats üApie laiką, erdvę ir visa, kas čia nutinka, yra čempionas für krikščionys. Tas, kuris buvo paimtas į dangų, yra visur esantis jėgos šaltinis (Efeziečiams 3,20-vienas).

Geros žinios yra tai, kad Jėzus Kristus turi visas kliūtis savo žemiškame gyvenime üįveikė. Kryžiaus kelias yra sunkus, bet pergalingas kelias į Dievo karalystę. Štai kodėl Paulius gali apibendrinti evangeliją: „Nes aš maniau, kad tai füturiu teisę tarp jūsų nieko nežinoti, tik Jėzų Kristų, nukryžiuotą“ (1. korintiečiai 2,2).

Didysis apsisukimas

Kai Jėzus pasirodė Galilėjoje ir rimtai skelbė Evangeliją, jis tikėjosi atsakymo. Šiandien jis taip pat tikisi atsakymo.

Tačiau Jėzaus kvietimas patekti į karalystę nebuvo laikomas vakuume. Jėzaus kvietimas füDievo karalystę lydėjo įspūdingi ženklai ir stebuklai, privertę šalį, nukentėjusią nuo Romos valdžios, susėsti ir įsidėmėti.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Jėzus turėjo aiškiai pasakyti, ką jis reiškia Dievo karalystei. Žydai Jėzaus metu laukė FüLyderis, kuris sugrąžins Dovydo ir Saliamono šlovę jų tautaiünorėčiau rekomenduoti. Tačiau Jėzaus žinia buvo „dviguba revoliucija“, kaip rašo Oksfordo mokslininkas NT Wrightas. Pirmiausia jis ėmėsi bendro lūkesčio, kad jüDian supervalstybė mesti romėnų jungą würde, ir pavertė tai kažkuo visiškai kitokiu. Plačiai paplitusią politinio išsivadavimo viltį jis pavertė dvasinio išganymo žinia: Evangelija!

„Dievo karalystė yra arti, atrodė jis sakydamas, bet ji nėra tokia, kokią tu įsivaizdavai“ (NT Wright, Kas buvo Jėzus?, p. 98).

Jėzus sukrėtė žmones savo gerosios naujienos pasekmėmis. „Bet daugelis pirmųjų bus paskutiniai, o paskutiniai bus pirmi“ (Mato 19,30).

„Bus girgždantys ir plepantys dantys“, - sakė jis savo jüIndijos tautiečiai, „kai matai Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, bet esi išvarytas“ (Lk 13, 28).

Didžioji vakarienė buvo füviskas ten (Lk. 14,16-24). Į Dievo karalystę buvo pakviesti ir pagonys. O sekundė buvo ne mažiau revoliucinga.

Šis Nazareto pranašas daug kartų atrodė für turėti nelegalų - iš raupsuotųjų ir Krüsusimokėti godiems mokesčių mokėtojams - o kartais net für nekenčiami Romos priespaudaiückeris.

Geros žinios, kurias Jėzus atnešė, prieštaravo visiems, net ir jo ištikimojo Dž.ünger (Luk. 9,51–56). Vėl ir vėl Jėzus sakė, kad karalystė, kurios jie laukė ateityje, jau dinamiškai yra jo darbe. Po ypač dramatiško epizodo jis pasakė: „Bet jei aš išvarysiu piktąsias dvasias per Dievo pirštus, Dievo karalystė atėjo pas jus“ (Lk. 11,20). Kitaip tariant, žmonės, kurie matė Jėzaus tarnystę, matė ateities dabartį. Bent trimis būdais Jėzus apvertė dabartinius lūkesčius aukštyn kojomis:

1. Jėzus mokė gerosios naujienos, kad Dievo karalystė yra dovana – Dievo valdžia, atnešusi išgydymą. Jėzus paskelbė „Viešpaties malonės metus“ (Lk 4,19; Izaijas 61,1-2). Tačiau Mükilnūs ir našta, vargšai ir elgetos, niekinantys vaikai ir atgailaujantys mokesčių rinkėjai, atgailaujantys kekšės ir visuomenės pašaliečiai. Für juodas ir dvasiškai prarastas avis, jis pasiskelbė esąs piemenukas.
2. Geroji Jėzaus žinia taip pat buvo füžmonėms, kurie buvo pasirengę kreiptis į Dievą, skausmingai išgrynindami tikrą atgailą. Šie nuoširdžiai atgailaujantys Süpakeisti wüdidelis DieveüRaskite gerą tėvą, kuris horizonte ieškotų savo klajojančių sūnų ir dukterų ir pamatytų juos, kai jie „dar toli“ (Lk. 1).5,20).ümaloningas“ (Lk 18,13) tmd nuoširdžiai mano, kad yra Dievo dalisüRadimas klausos wüžemė. Visada „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk. 11,9). FüTiems, kurie tikėjo ir nusisuko nuo pasaulio būdų, tai buvo geriausia žinia, kurią jie galėjo išgirsti.
3. Jėzaus Evangelija taip pat reiškė, kad niekas negali sustabdyti Jėzaus atneštos karalystės pergalės - net jei ji atrodė priešingai. Ši karalystė wüsusidurs su karčiu, negailestingu pasipriešinimu, bet galiausiai wüar tai übernatasüfizinės jėgos ir šlovės triumfas. Kristus pasakė savo Jüpasipiktinęs: "Bet kai Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje ir visi angelai su juo, tada jis atsisės į savo šlovės sostą ir visos tautos bus surinktos prieš jį. Jis atskirs jas vieną nuo kitos. kaip piemuo atskiria avį nuo ožkų“ (Mt 25,31-vienas).

Geroji naujiena apie Jėzų turėjo dinamišką įtampą tarp „jau dabar“ ir „dar ne“. Karalystės evangelijoje buvo kalbama apie jau egzistavusią Dievo viešpatavimą – „Aklieji mato ir luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prisikelia, vargšams skelbiama Evangelija“ (Mt. 11,5). Tačiau karalystė „dar nebuvo“ ta prasme, kad jos rezultatas yra visasüartėjančios. Suprasti Evangeliją reiškia suprasti šį dvejopą aspektą: viena vertus, pažadėto karaliaus, jau gyvenančio savo tautoje, buvimą, kita vertus, jo dramatišką sugrįžimą.

Geros žinios apie jūsų išsigelbėjimą

Misionierius Paulius padėjo suaktyvinti antrą didelį Evangelijos judėjimą - jos paplitimą iš mažytės Judėjos į labai kultivuojamą graikų-romėnų pasaulį pirmojo amžiaus viduryje. Paulius, atsivertęs krikščionių persekiotojas, akinančią Evangelijos šviesą nukreipia per kasdienio gyvenimo prizmę. Girdamas pašlovintą Kristų, jis taip pat rūpinasi praktinėmis Evangelijos pasekmėmis.

Nepaisant fanatiško pasipriešinimo, Paulius kitiems krikščionims suteikia kvapą gniaužiančią Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo prasmę:

„Net jūs, kurie kažkada buvote svetimi ir piktų darbų priešai, dabar jis atpirko savo mirtingojo kūno mirtimi, kad galėtų jus pastatyti šventus, nepriekaištingus ir nepriekaištingus prieš savo veidą, jei tik išliksite tvirtame ir tvirtame tikėjime ir nenusiminsite Evangelijos vilties, kurią girdėjote ir kuri buvo paskelbta kiekvienam Pauliaus kūriniui, jo pralaimėjimui. 1,21-vienas).

Suderinti. Nepriekaištinga. Malonė. Išpirkimo. Atleidimą. Ir ne tik ateityje, bet čia ir dabar. Tokia yra Pauliaus Evangelija.

Prisikėlimas, kulminacija, į kurią sinoptikai ir Johanesas vedė savo skaitytojus  (Jono 20,31), atskleidžia vidinę Evangelijos jėgą kasdieniam krikščionio gyvenimui. Kristaus prisikėlimas patvirtina Evangeliją. Todėl, moko Paulius, tie įvykiai tolimoje Judėjoje suteikia vilties visiems žmonėms:

„...aš nesigėdiju Evangelijos; nes tai yra Dievo jėga, kuri išgelbsti kiekvieną, kuris ja tiki, pirmiausia žydus ir taip pat graikus. Nes jame atsiskleidžia Dievo teisumas, kuris pereina iš tikėjimo į tikėjimą...“ (Rom 1,16-vienas).

Apaštalas Jonas prie Evangelijos prideda dar vieną dimensiją. Tai parodo Jėzui, kaip „Jükad jis mylėjo“ (Jono 19,26), prisiminė jį, ganytojo širdies vyrą, bažnyčios vadovą, giliai mylintį žmones su jų rūpesčiais ir baimėmis.

"Jėzus padarė daug kitų ženklų savo mokiniams, kurie nėra surašyti šioje knygoje. Jie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą jo vardu" (Jono 20,30:31).

Jono Evangelijos pristatymas turi esminį teiginį: „... kad galėtumėte gyventi per tikėjimą“.

Jonas stebuklingai perteikia kitą Evangelijos aspektą: Jėzų Kristų didelio asmeninio artumo akimirkomis. Jonas pasakoja realų pasakojimą apie Mesijo asmeninį tarnavimą.

Asmeninė Evangelija

Jono evangelijoje susiduriame su Kristumi, kuris buvo galingas viešasis pamokslininkas (Jn 7,37-46). Matome Jėzų šiltą ir svetingą. Iš jo kviečiančio kvietimo "Ateik ir pamatyk!" (Joh. 1,39) į iššūkį abejojančiam Tomui įkišti pirštą į žaizdas ant rankų (Jono 20,27), čia nepamirštamai pavaizduotas jis, tapęs kūnu ir apsigyvenęs tarp mūsų (Jn. 1,14).

Žmonės su Jėzumi jautėsi taip laukiami ir patogiai, kad su juo aktyviai bendravo (Jn. 6,5-8). Jie gulėjo šalia jo valgydami ir valgydami iš tos pačios lėkštės (Jn 13,23-vienas).

Jie taip jį mylėjo, kad iš karto nuplaukė į krantą, kai tik pamatė jį kartu valgyti žuvies, kurią jis pats buvo išsikepęs (Jn 2).1,7-vienas).

Jono evangelija mums primena, kiek Evangelija yra apie Jėzų Kristų, Jo pavyzdį ir amžinąjį gyvenimą, kurį gauname per Jį (Jonas 10,10). Tai mums primena, kad vien skelbti Evangeliją neužtenka. Mes taip pat turime tai išgyventi. Apaštalas Jonas skatina mus, kad mūsų pavyzdžiu būtų laimėti kiti, kurie pasidalintų su mumis gerąja naujiena apie Dievo karalystę. Taip nutiko moteriai samarietei, kuri prie šulinio sutiko Jėzų Kristų (Jn 4,27-30), ir Marija Mandalietė (Jono 20,10:18).

Tas, kuris verkė prie Lozoriaus kapo, nuolankus tarnas, davęs Füsse tebebuvo gyvas ir šiandien. Jis suteikia mums savo buvimą per Šventosios Dvasios viduje: „Kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės, ir mes ateisime pas jį ir apsigyvensime pas jį... Nesijaudinkite irünebijok“ (Jn 14,23, 27). Jėzus šiandien aktyviai veda savo žmones per Šventąją Dvasią. Jo kvietimas kaip niekad asmeniškas ir skatinantis: „Ateik ir pamatyk! (Jonas 1,39).

Pasaulinės Dievo bažnyčios brošiūra