Evangelija - geroji žinia!
Kiekvienas žmogus turi idėją apie teisingą ir neteisingą, ir visi jau padarė kažką blogo - net pagal savo idėją. „Klysti yra žmogiška“, - sako gerai žinomas posakis. Visi kada nors nuvylė draugą, sulaužė pažadą, įskaudino kažkieno jausmus. Visi žino kaltę.
Todėl žmonės nenori turėti nieko bendra su Dievu. Jie nenori teismo dienos, nes žino, kad negali stovėti Dievo akivaizdoje su švaria sąžine. Jie žino, kad turėtų jam paklusti, bet taip pat žino, kad nepakluso. Jums gėda ir kaltė.
Kaip gali būti išpirkta jų skola? Kaip išvalyti protą? „Atleidimas yra dieviškas“, - užbaigia raktinį žodį. Pats Dievas yra atleistas.
Daugelis žmonių žino šį posakį, tačiau netiki, kad Dievas yra pakankamai dieviškas, kad padėtų jų S ü turi būti apdovanotas. Jūs vis tiek jaučiatės kaltas. Jie vis dar bijo Dievo pasirodymo ir teismo dienos.
Bet Dievas pasirodė anksčiau - Jėzaus Kristaus asmenyje. Jis atėjo ne smerkti, o gelbėti. Jis atnešė atleidimo žinią ir mirė ant kryžiaus, kad garantuotų, jog mums gali būti atleista.
Jėzaus žinia, kryžiaus pranešimas, yra gera žinia visiems, kurie jaučiasi kalti. Jėzus, dieviškasis žmogus, priėmė mūsų bausmę. Atleidimas suteikiamas visiems, kurie yra pakankamai nuolankūs, kad patikėtų Jėzaus Kristaus Evangelija.
Mums reikia šios geros naujienos. Kristaus Evangelija atneša ramybę, laimę ir asmeninę pergalę. Tikroji Evangelija, geroji žinia, yra Evangelija, kurią skelbė Kristus. Tą pačią Evangeliją skelbė ir apaštalai: Nukryžiuotasis Jėzus Kristus (1 Kor 2,2), Jėzus Kristus krikščionyse, šlovės viltis (Kol 1,27), prisikėlimas iš numirusių, vilties ir išganymo žinia žmonijai yra Dievo karalystės Evangelija.
Dievas nurodė savo bažnyčiai skelbti šią žinią ü ir Šventoji Dvasia šiai užduočiai įvykdyti. Laiške korintiečiams Paulius aprašė Evangeliją, kurią Jėzus davė savo bažnyčiai: „Bet aš tave darau, Br ü tas, kuris skelbia Evangeliją, kurią jums paskelbiau, kad jūs taip pat priėmėte, kurioje jūs taip pat stovite, per kurią jūs taip pat būsite išgelbėti, jei įrašysite su ta kalba, kurią jums paskelbiau, nebent jūs veltui tikėjo. Aš visų pirma atidaviau jums tai, ką taip pat gavau: tą Kristų už mūsų S ü mirė pagal Raštus; ir kad jis buvo palaidotas ir kad jis buvo iškeltas trečią dieną po Raštų; ir kad jis pasirodė Kefui, paskui dvylikai. Tada jis pasirodė daugiau nei f ü penki šimtai Br ü vienu metu, dauguma jų liko iki šiol, bet kai kurie taip pat užmigo. Tada jis pasirodė Jokūbui, tada apaštalams; galų gale, nesvarbu, kad tai buvo priešlaikinis gimimas, jis taip pat pasirodė man “ (1 Kor 15,1, 8 Eberfeldo Biblija).
Paulius „visų pirma“ pabrėžia, kad pagal Šventąjį Raštą Jėzus yra Mesijas arba Kristus, kad jis yra už mūsų S ü mirė, buvo palaidotas ir vėl prisikėlė. Jis taip pat pabrėžia, kad daugelis gali paliudyti apie Kristaus prisikėlimą, jei kas nors tuo abejoja.
Paulius leidžia suprasti, kad tai yra Evangelija, „kurios dėka jūs taip pat būsite išgelbėti“. Mūsų tikslas turėtų būti, kaip Paulius turėtų perduoti tai, ką gavome, o kas „svarbiausia“.
Tai, ką gavome ir todėl turime perduoti, sutampa su tuo, ką priėmė Paulius ir kiti apaštalai - kurie stovi prieš visa kita “, - kad Kristus už mūsų S ü mirė pagal Raštus; ir kad jis buvo palaidotas ir kad jis buvo iškeltas trečią dieną po šventraščių ... “.
Visi kiti Biblijos mokymai yra pagrįsti šiomis pagrindinėmis tiesomis. Tik Dievo Sūnus galėjo padėti mūsų S ü ir mirti vien todėl, kad jis taip padarė ir prisikėlė iš numirusių, galime laukti jo sugrįžimo ir palikimo, amžinojo gyvenimo, su nepajudinamu pasitikėjimu.
Todėl Jonas galėtų parašyti: "Jei mes priimame žmonių liudijimus, tada Dievo liudijimas yra didesnis, nes būtent Dievo liudijimas liudija apie jo sūnų. Kas tiki Dievo sūnų, tas turi tą liudijimą jame. Kas Dievas netiki, jis padaro jį L ü melagis; Nes netiki liudijimu, kurį Dievas davė iš savo sūnaus.
«Ir tai yra liudijimas, kad Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir šis gyvenimas yra jo sūnuje. Kas turi sūnų, turi gyvenimą; kas neturi Dievo Sūnaus, neturi gyvenimo “ (1 Jono 5,9: 12).
Jėzaus skelbiama Evangelija
Kai kurie, atrodo, ü karšta Biblijos pranašysčių, tačiau sunku f ü r įkvėpti pagrindinę Biblijos mintį - išsigelbėjimą per Jėzų Kristų! Dievas davė krikščionims brangiausią dovaną iš visų ir įpareigojo juos parduoti kitiems ü kaip jie gali gauti šią dovaną!
Kai Petras aprašė apaštalų užduotį kapitonui Kornelijui, jis pasakė: „Ir jis [Jėzus] įsakė mums pamokslauti žmonėms ir paliudyti, kad Dievas jį paskiria gyvųjų ir mirusiųjų teisėju. Pranašauja, kad jo vardu visi, kurie juo tiki, atleidžia S ü turėtų gauti " (Apd. 10,42-43).
Tai yra pagrindinė žinia; apaštalams atskleista gera žinia buvo svarbiausia visų pranašų žinia - kad Dievas teisia Jėzų Kristų ü apie gyvus ir mirusius bei visus, kurie juo tiki ü atleidimas per jo vardą!
Centrinė tiesa
Lukas rašė, kad Jėzus turėjo savo J ü prieš pat pakilimą į dangų, į centrinę G ü Jo žinia jam primena: „Tada jis atvėrė jiems supratimą, kad jie suprastų Raštą, ir jiems pasakė: parašyta, kad Kristus kentės ir prisikels iš numirusių trečią dieną, o jo vardu bus pamokslaujama atgaila. [Apgailestauja] dėl S atleidimo ü tarp visų tautų. Pradėkite nuo Jeruzalės ir būkite ten ü r liudytojas “ (Luk. 24,45, 48–XNUMX).
Ką apaštalai turėtų suprasti Rašto turinį, kai Jėzus tai suprato? ü r atidarė? Kitaip tariant, pasak Jėzaus, kokia yra svarbiausia ir svarbiausia tiesa, kurią reikia suprasti iš Senojo Testamento raštų?
Kad Kristus kenčia ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir kad atgaila už atleidimą S ü skelbė jo vardu visoms tautoms!
"Ir niekur kitur nėra išganymo, taip pat nėra jokio kito vardo žmonėms po dangumi, kuriais būtume išgelbėti", - skelbė Petras. (Apd 4,12).
Bet kas yra Dievo karalystės Evangelija? Ar Jėzus nepaskelbė gerosios naujienos apie Dievo karalystę? Šalis ü tikras!
Dievo karalystės Evangelija skiriasi nuo to, ką Paulius, Petras ir Jonas ü pamokslaujate apie išgelbėjimą Jėzuje Kristuje? Ne visi!
Būkime aiškūs, kad patekimas į Dievo karalystę yra atpirkimas. Išgelbėti ir atvykti į Dievo karalystę yra tas pats! Amžinojo gyvenimo gavimas yra tas pats, kas patirti išganymą [ar išganymą], nes išganymas yra sinonimas išganymui iš mirtino S ü rankos.
Jėzuje yra gyvenimas - amžinasis gyvenimas. Amžinasis gyvenimas reikalauja S atleidimo ü rankos. Ir atleidimas S ü Žmogus randa arba pateisinimą tik tikėdamas Jėzumi Kristumi.
Jėzus yra teisėjas ir gelbėtojas. Jis taip pat yra imperijos karalius. Dievo karalystės Evangelija yra Jėzaus Kristaus išganymo Evangelija. Jėzus ir jo apaštalai skelbė tą pačią žinią - Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir vienintelis būdas pasiekti išganymą, išganymą, amžinąjį gyvenimą ir patekti į Dievo karalystę.
Ir kai jausmai atviri, kad galėtume suprasti Senojo Testamento pranašystes, kaip Jėzus apaštalams atvėrė supratimą (Luko 24,45) tampa aišku, kad svarbiausia pranašų žinia buvo ir Jėzus Kristus (Apd 10,43).
Eikime pirmyn. Jonas rašė: "Kas tiki sūnų, turi amžinąjį gyvenimą. Bet kas nepaklūsta sūnui, gyvenimo nepamatys, bet Dievo rūstybė išliks. ü virš jo “ (Jono 3,36). Tai aiški kalba!
Jėzus pasakė: "... Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas; niekas neateina pas Tėvą, bet tik per mane". (Jono 14,6). Ką būtinai turime suprasti apie Dievo žodį ü yra tai, kad žmogus be Jėzaus Kristaus negali nei ateiti pas Tėvą, nei pažinti Dievo, nei paveldėti amžinąjį gyvenimą, nei patekti į Dievo karalystę.
Savo laiške kolosiečiams Paulius rašė: „Ačiū tėvui, kuris t ü padarė šventųjų palikimą šviesoje. Jis išgelbėjo mus nuo tamsos galios ir įtraukė į savo brangaus sūnaus karalystę, kurioje turime išganymą, būtent S atleidimą ü baigiasi “ (1,12–14 sk.).
Atkreipkite dėmesį, kaip šventųjų palikimas, šviesos karalystė, sūnaus karalystė, S atpirkimas ir atleidimas ü suformuoti vientisą Tiesos žodžio, Evangelijos apsiaustą.
4 eilutėje Paulius kalba apie „[kolosiečių] tikėjimą Kristumi Jėzumi ir jūsų meilę visiems šventiesiems“. Jis rašo, kad tas įsitikinimas ir ta meilė kyla iš „vilties ... kad f ü r yra pasiruošęs tau danguje. Jūs jau girdėjote apie ją per tiesos žodį, jums priėjusią evangeliją ... “ (5–6 eilutės). Vėlgi, Evangelija yra amžinojo išgelbėjimo vilties centre Dievo karalystėje per tikėjimą Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi, per kurį mes buvome išpirkti.
Eilėse nuo 21 iki 23 Paulius tęsia: „Net jums, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktiems darbams, jis dabar susitaikė su savo mirtingojo kūno mirtimi, kad galėtų padėti jums prieš jūsų veidą šventą, be priekaištų ir nepriekaištingą; tu liki tikėjime, gr ü būkite tvirti ir tvirtai ir nenukrypkite nuo vilties, kurią girdėjote Evangelija ir kuri skelbiama visoms būtybėms po dangumi. Aš tapau jo tarnu Pauliu “.
Eilėse nuo 25 iki 29 Paulius toliau aiškina Evangeliją, kuriai jis tarnavo, ir savo tikslą ją skelbti. ü galuose. Jis rašė: „Tapau tavo tarnu per pareigas, kurias Dievas davė man gausiai skelbti savo žodį, būtent paslaptį, kuri buvo slepiama per amžius ir kartas, bet dabar ji yra atskleista. Jo šventieji, kuriems Dievas norėjo sužinoti, kokie šlovingi šio slėpinio turtai yra tarp pagonių, būtent Kristus jumyse, šlovės viltis ü mes pabaigiame ir tariame visus žmones ir mokome visus žmones išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje. DAF ü RM ü Aš taip pat atsitraukiu ir imuosi jėgų to, kuris manyje veikia stipriai “.
Apie ką evangelija
Visa Evangelija yra apie Jėzų Kristų. Čia nagrinėjama jo tapatybė ir jo, kaip Dievo Sūnaus, darbai (Jono 3,18), kaip gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas (2 Tim 4,1,) kaip Kristus (Apd 17,3), kaip Gelbėtojas (2 Tim 1, 10), kaip vyriausiasis kunigas (Žyd 4,14), kai F ü kalbėtojas (1 Jono 2,1), būdamas Karalių karaliumi ir viešpačių lordu (Apd 17, 14), kaip pirmagimis tarp daugelio Br ü dern (Rom 8,29), kaip draugas (Jono 15,14: 15).
Kalbama apie jį kaip mūsų sielų ganytoją (1. Petras. 2,25), kaip Dievo Avinėlis, S ü atitraukia nuo pasaulio (Joh. 1,29), kaip f ü Pasalinis ėriukas mums paaukojo (1 Kor 5,7,) kaip nematomo Dievo atvaizdas ir kaip pirmagimis prieš visą kūriniją (Kol 1,15), kaip bendruomenės vadovas, kaip pradininkas ir kaip pirmagimis iš numirusių (18 eilutė), kaip Dievo šlovės atspindys ir jo prigimties atvaizdas (Žyd 1,3,), kaip Tėvo apreiškėjas (Mato 11,27), kaip kelią, tiesą ir gyvenimą (Joh. 14,6), kaip T ü r (Jono 10,7).
Evangelija yra apie Kristų kaip mūsų tikėjimo pradžią ir pabaigą (Hebrajams 12,2), kaip valdovas ü apie Dievo sutvėrimą (3,14 red.) Kaip pirmą ir paskutinę, pradžią ir pabaigą (Apr 22,13), kaip daigai (Jer 23,5) kaip kampinis akmuo (1. Petro 2,6), kaip Dievo galią ir Dievo išmintį (1 Kor 1,24,), kaip suaugęs ü visų tautų norai (2,7 p.).
Tai yra apie Kristų, ištikimąjį ir tikrąjį liudytoją (3,14 red.), Visko paveldėtojas (Žyd. 1,2), išganymo ragas (Luk. 1,69), pasaulio šviesa (Jono 8,12), gyvoji duona (Joh. 6,51), Jesės šaknis (Iz 11,10), mūsų išsigelbėjimas (Luko 2,30), teisumo saulė (Mal. 3,20), Gyvenimo žodis (1 Jono 1: 1) Dievo Sūnus įsigalėjo per savo prisikėlimą iš numirusių (Rom. 1,4) - ir t.
Paulius rašė: „Niekas negali dėti kitokio pamato, išskyrus tai, kas yra padėta, tai yra Jėzus Kristus“. (1 Kor 3,11). Jėzus Kristus yra sąsaga, pagrindinė tema, Evangelijos pamatas. Kaip mes galėtume skelbti dar ką nors, neprieštaraudami Biblijai?
Jėzus tarė F ü girdi žydus, „jūs ieškote Šventajame Rašte, nes manote, kad juose gyvenate amžinąjį gyvenimą; būtent jie liudija apie mane; bet jūs nenorite, kad ateitumėte pas mane, kad turite gyvenimą“. (Jono 5,39: 40).
Išgelbėjimo žinia
Žinutė parduoti krikščionims ü yra vadinami išganymu, tai yra, amžinuoju gyvenimu Dievo karalystėje. Amžinasis išganymas arba Dievo karalystė gali būti pasiektas tik per vieną tikrąjį T ü r, vienintelis tikras būdas - Jėzus Kristus. Jis yra tos imperijos karalius.
Jonas rašė: "Kas neigia sūnų, neturi tėvo; kas išpažįsta sūnų, turi ir tėvą" (1 Jono 2,23). Apaštalas Paulius rašė Timotiejui: „Nes tarp Dievo ir žmonių yra Dievas ir tarpininkas, būtent žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė sau f ü viskas atperkama, kad apie tai bus skelbiama savo laiku “ (1 Tim 2: 5-6).
Hebrajams 2,3 esame įspėti: „... kaip mes galime pabėgti, jei nekreipiame dėmesio į tokį didelį išganymą, kuris prasidėjo nuo Viešpaties skelbimo ir buvo patvirtintas tų, kurie jį išgirdo?“ Išganymo žinią pirmiausia pardavė pats Jėzus ü Tai buvo paties Jėzaus žinia iš Tėvo.
Jonas užrašė, ką pats Dievas ü liudija apie savo sūnų: "Ir tai yra liudijimas, kad Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo sūnuje. Kas turi sūnų, turi gyvenimą; kas neturi Dievo sūnaus, turi gyvenimą" ne " (1 Jono 5,11: 12).
Jono 5,22: 23–XNUMX Jonas dar kartą pabrėžia sūnui suteiktiną svorį: „Tėvas niekieno neteisia, bet turi viską, ką turi už sūnų. ü pasidavė, kad visi pagerbtų sūnų, kaip ir tėvą. Kas negerbia sūnaus, negerbia jo siuntusio tėvo. “Štai kodėl Bažnyčia taip nuolat pamokslauja ü apie Jėzų Kristų! Izaijas pranašavo: "Štai kodėl Dievas šiaurės elnias sako: štai, aš pamatau akmenį Sione, įrodytą akmenį, brangų, pagrindinį kertinį akmenį. Kas tiki, nebus sugėdintas". (Iz 28:16 EG).
Keliaudami į naują gyvenimą, į kurį esame pašaukti Jėzuje Kristuje, ir pasitikime juo kaip savo patikimu pagrindu ir tikimės, kad Jo šlovė ir jėga grįš kiekvieną dieną, galime tikėtis savo amžinojo palikimo tikėdamiesi ir pasitikėdami savimi.
Kvietimas gyventi ateitį čia ir dabar
Bet po to, kai Jonas buvo sugautas, Jėzus, atėjęs į Galilėją, skelbė Dievo Evangeliją ir sakė: Laikas yra tikras ü llt, ir atėjo Dievo karalystė. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija! “ (Pažymėti 1: 14-15).
Ši Jėzaus atnešta evangelija yra „geroji žinia“ - galinga žinia, keičianti ir keičianti gyvenimą. Evangelija ü Berf ü Ne tik klauso ir konvertuoja, bet galiausiai tampa geriausiu kiekvienam ü padaryti gydytoją, kuris jam priešinosi ü išgyventi.
Evangelija yra „Dievo galia, palaiminanti visus, kurie tiki“. (Rom 1:16). Evangelija yra Dievo kvietimas mums gyventi visiškai kitokį lygį ü vadovauti. Geros žinios yra tai, kad mūsų laukia palikimas, kuris bus visiškai mūsų nuosavybė, kai Kristus grįš. Tai taip pat yra kvietimas į pagyvinančią dvasinę tikrovę, kuri jau gali priklausyti mums.
Paulius Evangeliją vadina „Kristaus Evangelija“ (1 Korintiečiams 9:12), „Dievo Evangelija“ (Rom 15:16) ir „Taikos Evangelija“ (Ef. 6: 15). Pradėdamas nuo Jėzaus, jis pradeda j ü iš naujo apibrėžkite nuomonę apie Dievo karalystę, sutelkdami dėmesį į visuotinę Kristaus pirmojo atėjimo prasmę.
Jėzus, ü Klajodamas po dulkėtas Judėjos ir Galilėjos gatves Paulius moko, dabar yra prisikėlęs Kristus, kuris sėdi ant Dievo dešinės rankos ir yra „visų galių ir galių vadovas“. (Kol. 2:10).
Pasak Pauliaus, Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas evangelijoje yra „pirmas“; jie yra Schl ü svarbiausi įvykiai Dievo plane (1 Kor 15, 1-11). Evangelija yra gera žinia f ü r vargšai ir prispaustieji ü ckten. Istorija turi tikslą. Galų gale triumfuos įstatymai, o ne valdžia.
Pradurta ranka turi ü triumfavo per šarvuotą kumštį. Blogio karalystė užleidžia vietą Jėzaus Kristaus karalystei, tai yra eilė dalykų, kuriuos krikščionys iš dalies jau patiria.
Paulius pabrėžė šį Evangelijos aspektą prieš ü apie kolosiečius: „Su džiaugsmu sako ačiū Tėvui, kuris t ü padarė šventųjų palikimą šviesoje. Jis išgelbėjo mus nuo tamsos galios ir įtraukė į savo brangaus sūnaus karalystę, kurioje turime išganymą, būtent S atleidimą ü baigiasi “ (Stulpelis 1,12–14).
F ü Visiems krikščionims evangelija yra ir buvo dabarties tikrovė ir ateitis ü viltis ateityje. Prisikėlęs Kristus, kuris yra Viešpats ü Apie laiką, erdvę ir visa, kas čia nutinka, yra čempionas f ü r krikščionys. Tas, kuris buvo pakeltas į dangų, yra visur esantis galios šaltinis (Ef. 3,20: 21–XNUMX).
Geros žinios yra tai, kad Jėzus Kristus turi visas kliūtis savo žemiškame gyvenime ü įveikė. Kryžiaus kelias yra sunkus, bet pergalingas kelias į Dievo karalystę. Štai kodėl Paulius gali apibendrinti evangeliją: „Nes aš maniau, kad tai f ü Teisė nieko nežinoti tarp jūsų, išskyrus Jėzų Kristų, nukryžiuotą “ (1 Kor 2,2).
Didysis apsisukimas
Kai Jėzus pasirodė Galilėjoje ir rimtai skelbė Evangeliją, jis tikėjosi atsakymo. Šiandien jis taip pat tikisi atsakymo.
Tačiau Jėzaus kvietimas patekti į karalystę nebuvo laikomas vakuume. Jėzaus kvietimas f ü Dievo karalystę lydėjo įspūdingi ženklai ir stebuklai, privertę šalį, nukentėjusią nuo Romos valdžios, susėsti ir įsidėmėti.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Jėzus turėjo aiškiai pasakyti, ką jis reiškia Dievo karalystei. Žydai Jėzaus metu laukė F ü Lyderis, kuris sugrąžins Dovydo ir Saliamono šlovę jų tautai ü norėčiau rekomenduoti. Tačiau Jėzaus žinia buvo „dviguba revoliucija“, kaip rašo Oksfordo mokslininkas NT Wrightas. Pirmiausia jis ėmėsi bendro lūkesčio, kad j ü Dian supervalstybė mesti romėnų jungą w ü rde, ir pavertė tai kažkuo visiškai kitokiu. Plačiai paplitusią politinio išsivadavimo viltį jis pavertė dvasinio išganymo žinia: Evangelija!
„Dievo karalystė atėjo, jis, atrodo, sakė, bet tai nėra tai, ką jūs įsivaizdavote kaip tokią“ (NT Wright, Kas buvo Jėzus?, P. 98).
Jėzus pribloškė žmones savo gerosios žinios padariniais. "Bet daugelis pirmųjų bus paskutiniai ir paskutiniai bus pirmieji" (Mato 19,30).
„Bus girgždantys ir plepantys dantys“, - sakė jis savo j ü tautiečiams: „Jei pamatysite Abraomą, Izaoką ir Jokūbą bei visus pranašus Dievo karalystėje, bet išstumsite jus“ (Luko 13:28).
Didžioji vakarienė buvo f ü r visi ten (Luk. 14,16, 24–XNUMX). Pagonys taip pat buvo pakviesti į Dievo karalystę. Ir sekundė buvo ne mažiau revoliucinga.
Šis Nazareto pranašas daug kartų atrodė f ü r turėti nelegalų - iš raupsuotųjų ir Kr ü susimokėti godiems mokesčių mokėtojams - o kartais net f ü r nekenčiami Romos priespaudai ü ckeris.
Geros žinios, kurias Jėzus atnešė, prieštaravo visiems, net ir jo ištikimojo Dž. ü ilgiau (Luk. 9,51, 56–XNUMX). Jėzus vėl ir vėl sakė, kad karalystė, kurios jie tikėjosi ateityje, jau buvo dinamiškai matoma jo darbe. Po ypač dramatiško epizodo jis sakė: „Bet jei aš išstumiu piktąsias dvasias per Dievo pirštus, tada Dievo karalystė atėjo pas jus“. (Luko 11,20). Kitaip tariant, žmonės, kurie matė Jėzaus darbus, patyrė ateities dabartį. Jėzus apvertė populiarius lūkesčius aukštyn kojomis bent trim būdais:
- Jėzus išmokė gerosios naujienos, kad Dievo karalystė yra gryna dovana - Dievo viešpatavimas, kuris jau atnešė išgydymą. Taip Jėzus pradėjo „Viešpaties malonės metus“ (Luk. 4,19; Iz. 61,1-2). Bet „M“ buvo „priimti“ į Reichą ü kilnūs ir našta, vargšai ir elgetos, niekinantys vaikai ir atgailaujantys mokesčių rinkėjai, atgailaujantys kekšės ir visuomenės pašaliečiai. F ü r juodas ir dvasiškai prarastas avis, jis pasiskelbė esąs piemenukas.
- Geroji Jėzaus žinia taip pat buvo f ü žmonėms, kurie buvo pasirengę kreiptis į Dievą, skausmingai išgrynindami tikrą atgailą. Šie nuoširdžiai atgailaujantys S ü pakeisti w ü didelis Dieve ü susirasti tėvą, kuris ieško horizonte savo klajojančių sūnų ir dukterų ir mato juos, kai jie „dar toli“ (Luko 15,20.) Geros evangelijos žinios reiškia, kad visi, kurie sako iš širdies: „Dieve būk S ü gailestingas “ (Luk 18,13,) tmd nuoširdžiai reiškia prisijungti prie Dievo ü Radimas klausos w ü rde. Visada. (Luko 11,9). F ü Tiems, kurie tikėjo ir nusisuko nuo pasaulio būdų, tai buvo geriausia žinia, kurią jie galėjo išgirsti.
- Jėzaus Evangelija taip pat reiškė, kad niekas negali sustabdyti Jėzaus atneštos karalystės pergalės - net jei ji atrodė priešingai. Ši karalystė w ü susidurs su karčiu, negailestingu pasipriešinimu, bet galiausiai w ü ar tai ü bernatas ü fizinės jėgos ir šlovės triumfas. Kristus pasakė savo J ü "Jei Žmogaus Sūnus pasirodys savo šlovėje ir visi angelai bus su juo, tada jis sėdės savo šlovės soste ir visos tautos bus suburtos priešais jį. Ir jis atskyrės jas viena nuo kitos kaip piemenis prie avių. atskiria nuo ožkų “ (Mat. 25,31-32).
Taigi gerosios Jėzaus žinios turėjo dinamišką įtampą tarp „jau“ ir „dar“. Karalystės evangelija užsiminė apie jau egzistuojančią Dievo karalystę - „Matyk neregius ir vaikščiok nevykėliais. Raupsuotieji tampa tyri ir girdi kurčius, mirusieji atsistoja ir Evangelija skelbiama vargšams“. (Mato 11,5). Bet imperijos „dar nebuvo“ ta prasme, kai ji turėjo visą patirtį ü artėjančios. Suprasti Evangeliją reiškia suprasti šį dvejopą aspektą: viena vertus, pažadėto karaliaus, jau gyvenančio savo tautoje, buvimą, kita vertus, jo dramatišką sugrįžimą.
Geros žinios apie jūsų išsigelbėjimą
Misionierius Paulius padėjo suaktyvinti antrą didelį Evangelijos judėjimą - jos paplitimą iš mažytės Judėjos į labai kultivuojamą graikų-romėnų pasaulį pirmojo amžiaus viduryje. Paulius, atsivertęs krikščionių persekiotojas, akinančią Evangelijos šviesą nukreipia per kasdienio gyvenimo prizmę. Girdamas pašlovintą Kristų, jis taip pat rūpinasi praktinėmis Evangelijos pasekmėmis.
Nepaisant fanatiško pasipriešinimo, Paulius kitiems krikščionims suteikia kvapą gniaužiančią Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo prasmę:
"Jis taip pat sutaikė jus, kurie kažkada buvo svetimi ir priešiški blogiems darbams, per savo mirtingojo kūną, kad jis jums padėtų prieš veidą šventą, nepriekaištingą ir nepriekaištingą būdą. "ir nenukrypkite nuo vilties, kurią girdėjote Evangelija ir kuri buvo skelbiama visoms būtybėms po dangumi. Aš, Paulius, tapau jo tarnu". (Stulpelis 1,21–23).
Suderinti. Nepriekaištinga. Malonė. Išpirkimo. Atleidimą. Ir ne tik ateityje, bet čia ir dabar. Tokia yra Pauliaus Evangelija.
Prisikėlimas, kulminacija, į kurią sinoptikai ir Johanesas vedė savo skaitytojus (Jono 20,31) išlaisvina vidinę Evangelijos jėgą kasdieniam krikščionio gyvenimui. Kristaus prisikėlimas patvirtina Evangeliją. Taigi, kaip moko Paulius, įvykiai tolimojoje Judėjoje suteikia vilties visiems žmonėms:
«... Man nėra gėda dėl Evangelijos; nes Dievo galia palaimina visus, kurie tuo tiki, pirmiausia žydus ir graikus. Nes jis atskleidžia teisumą, kuris yra prieš Dievą, kuris kyla iš tikėjimo tikėjimu ... “ (Rom 1,16-17).
Apaštalas Jonas prie Evangelijos prideda dar vieną dimensiją. Tai parodo Jėzui, kaip „J ü dainininkas, kurį jis mylėjo " (Jono 19,26), prisiminė jį, žmogų su piemens širdimi, bažnyčios vadovą, su gilia meile žmonėms su savo rūpesčiais ir baimėmis.
"Buvo daugybė kitų ženklų, kuriuos Jėzus padarė prieš savo mokinius, kurie nėra parašyti šioje knygoje. Bet jie parašyti taip, kad galėtumėte patikėti, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėjimu jūs galite gyventi jo vardu. " (Jono 20,30: 31).
Jono Evangelijos pristatymas turi esminį teiginį: „... kad galėtumėte gyventi per tikėjimą“.
Jonas stebuklingai perteikia kitą Evangelijos aspektą: Jėzų Kristų didelio asmeninio artumo akimirkomis. Jonas pasakoja realų pasakojimą apie Mesijo asmeninį tarnavimą.
Asmeninė Evangelija
Jono evangelijoje mes sutinkame Kristų, kuris buvo galingas viešas skelbėjas (Jono 7,37: 46). Matome Jėzų šiltą ir svetingą. Iš jo kvietimo „Ateik ir pamatyk!“ (Joh. 1,39) iki iššūkio abejojančiam Tomui įkišti pirštą į rankos stigmatą (Joh. 20,27), čia nepamirštamai pavaizduotas tas, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jono 1,14).
Žmonės jautėsi taip laukiami ir jaukūs su Jėzumi, kad jie su juo gyvai keitėsi (Jono 6,5: 8). Jie gulėjo šalia jo valgydami ir valgydami iš tos pačios lėkštės (Jono 13,23: 26).
Jie jį taip mylėjo, kad plaukė į krantą, vos pamatę jį valgyti žuvį, kurią pats kepė (Jono 21,7: 14).
Jono evangelija primena mums, kiek Evangelija sukasi apie Jėzų Kristų, jo pavyzdį ir amžinąjį gyvenimą, kurį mes gauname per jį. (Jono 10,10). Tai primena mums, kad vien Evangelijos skelbimo nepakanka. Mes taip pat turime tuo gyventi. Apaštalas Jonas mus drąsina: Mūsų pavyzdys galėtų padėti kitiems pasidalinti su mumis gerąja Dievo karalystės žinia. Taip nutiko samarietei moteriai, kuri prie šulinio sutiko Jėzų Kristų (Joh. 4,27-30) ir Maria von Mandala (Jono 20,10: 18).
Tas, kuris verkė prie Lozoriaus kapo, nuolankus tarnas, davęs F ü Sse nuplautas, gyvena šiandien. Jis mums parodo savo buvimą per Šventosios Dvasios gyvenimą:
"Kas mane myli, laikysis mano žodžio; ir mano tėvas mylės jį. Mes ateisime pas jį ir apsigyvensime su juo ... tavo širdis neišgąsdinta ir f ü nebijok “ (Jono 14,23:27).
Jėzus šiandien aktyviai vadovauja savo žmonėms per Šventąją Dvasią. Jo kvietimas yra toks pat asmeniškas ir drąsinantis kaip niekad: „Ateik ir pamatyk!“ (Jono 1,39).
Pasaulinės Dievo bažnyčios brošiūra
