Jėzus ir moterys

Bendraudamas su moterimis, Jėzus elgėsi visiškai revoliucingai, palyginti su papročiais, kurie buvo paplitę pirmojo amžiaus visuomenėje. Jėzus sutiko aplinkines moteris akių lygyje. Jo atsitiktinis bendravimas su jais tuo metu buvo labai neįprastas. Jis atnešė garbę ir pagarbą visoms moterims. Priešingai nei savo kartos vyrai, Jėzus mokė, kad moterys prieš Dievą yra lygios ir lygios vyrams. Moterys taip pat galėjo gauti Dievo atleidimą ir malonę ir būti visateisėmis Dievo karalystės pilietėmis. Moterys buvo be galo laimingos ir susijaudinusios dėl Jėzaus elgesio, ir daugelis jų atidavė savo gyvybę jo tarnybai. Pažvelkime į jo motinos Marijos pavyzdį, pagrįstą istoriniais pasakojimais Šventajame Rašte.

Marija, Jėzaus motina

Kai Marija buvo paauglė, jų santuoką suorganizavo jos tėvas. Tuo metu toks buvo paprotys. Marija turėjo tapti dailidės Juozapo žmona. Kadangi ji gimė mergaitei žydų šeimoje, jos, kaip moters, vaidmuo buvo tvirtai priskirtas. Tačiau jų vaidmuo žmonijos istorijoje buvo nepaprastas. Dievas ją išsirinko būti Jėzaus motina. Kai pas ją atėjo angelas Gabrielius, ji išsigando ir susimąstė, ką reiškia jo išvaizda. Angelas ją nuramino ir pasakė, kad ji yra ta, kurią Dievas išsirinko būti Jėzaus motina. Marija paklausė angelo, kaip tai padaryti, nes ji nepažįsta vyro. Angelas atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, o Aukščiausiojo jėga nustelbs tave; todėl gimęs šventas daiktas taip pat bus vadinamas Dievo Sūnumi. Ir štai tavo giminaitė Elisabeth taip pat laukiasi sūnaus, jos amžiaus, ir dabar yra šeštas mėnuo, kuris, kaip teigiama, yra nevaisingas. Nes Dievui nieko nėra neįmanomo“ (Lk 1,35-37). Marija atsakė angelui: Aš visiškai atiduosiu save Viešpaties žinion. Viskas turi vykti taip, kaip sakei. Tada angelas ją paliko.

Žinodama, kad jai gresia gėda ir pažeminimas, Marija drąsiai ir noriai tikėdama pakluso Dievo valiai. Ji žinojo, kad dėl to Josefas gali jos netekėti. Nors Dievas ją apsaugojo, sapne parodydamas Juozapui, kad jis turėtų ją vesti, nepaisant jos nėštumo, incidentas dėl ikivedybinio nėštumo išplito. Juozapas liko ištikimas Marijai ir vedė ją.

Marija Jono laiške pasirodo tik du kartus, pačioje pradžioje Kanoje, paskui vėl pačioje Jėzaus gyvenimo pabaigoje po kryžiumi – ir abu kartus Jonas vadina jos Jėzaus motiną. Jėzus gerbė savo motiną visą savo gyvenimą ir tada, kai buvo nukryžiuotas. Pamatęs ją ten, neabejotinai sukrėstą to, ką jai teko matyti, jis su užuojauta leido jai ir Jonui žinoti, kaip ja bus pasirūpinta po jo mirties ir prisikėlimo: „Kai Jėzus pamatė savo motiną ir su ja mokinį, kurį mylėjo, jis tarė savo motinai: Moterie, žiūrėk, tai tavo sūnus! Tada jis tarė mokiniui: Žiūrėk, čia tavo motina! Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją su savimi“ (Jn 19,26-27). Jėzus nerodė garbės ir pagarbos savo motinai.

Marija Magdalena

Vienas iš neįprasčiausių ankstyvųjų Jėzaus tarnavimo dienų pavyzdžių yra pamaldus Marijos Magdalietės sekimas. Ji priklausė moterų grupei, kuri keliavo su Jėzumi ir jo 12 mokinių ir yra minima pirmoje vietoje tarp bendrakeleivių: „Be to, kelios moterys, kurias jis išgydė nuo piktųjų dvasių ir ligų, būtent Marija, vadinama Magdalena, iš septynių demonų išėjo“ (Lk 8,2).

Jos demonai yra aiškiai paminėti, t. Y. Sunki praeitis, kurią šiai moteriai teko patirti. Dievas suteikė moterims pagrindines pareigas, kad galėtų pernešti Jo žinią į pasaulį, taip pat ir prisikėlimo metu. Moterų parodymai tuo metu buvo beverčiai, nes moterų žodis teisme negaliojo. Įdomu tai, kad Jėzus pasirinko moteris savo prisikėlimo liudytojomis, nors tiksliai žinojo, kad jų žodis niekada negalėjo būti naudojamas kaip įrodymas prieš to meto pasaulį: „Ji apsisuko ir pamatė stovintį Jėzų ir nežinojo, kad tai Jėzus. Jėzus jai tarė: „Moterie, ko tu verki? Ko ieškai? Ji mano, kad tai sodininkas, ir sako jam: Viešpatie, ar tu jį nuneši, pasakyk man: kur tu jį padėjai? Tada aš noriu jį gauti. Jėzus jai tarė: Marija! Tada ji apsisuko ir pasakė jam hebrajų kalba: Rabbuni!, Tai reiškia: Mokytojau! " (Jono 20,14: 16). Marija Magdalietė tuoj pat nuėjo ir pranešė mokiniams nepajudinamą naujieną!

Marija ir Morta

Jėzus mokė, kad moterys, kaip ir vyrai, yra atsakingos už malonės ir pažinimo augimą, kai kalbama apie priklausymą Jo pasekėjams. Tai aiškiai išreikšta evangelisto Luko pasakojime apie Jėzaus apsilankymą Mortos ir Marijos namuose, gyvenusių Betanijoje – kaime, esančiame maždaug už trijų kilometrų nuo Jeruzalės. Morta pakvietė Jėzų ir jo mokinius pas save vakarienės. Bet kol Morta buvo užsiėmusi savo svečių aptarnavimu, jos sesuo Marija ir kiti mokiniai įdėmiai klausėsi Jėzaus: „Ji turėjo seserį, jos vardas buvo Marija; ji sėdėjo prie Viešpaties kojų ir klausėsi jo kalbos. Tačiau Marta buvo labai užsiėmusi juos aptarnauti. Ji priėjo ir tarė: Viešpatie, ar neprašai, kad mano sesuo leistų man tarnauti vienai? Pasakyk jai, kad man padėtų!" (Lukas 10,39-vienas).
Jėzus nekaltino Mortos užsiėmusi tarnyste, pasakė jai, kad jos sesuo Marija tuo metu buvo ta, kuri savo prioritetus susidėliojo: „Marta, Marta, tau daug rūpesčių ir rūpesčių. Tačiau vienas dalykas yra būtinas. Marija pasirinko gerąją dalį; tai neturėtų būti iš jos atimta“ (Lk 10,41-42). Jėzus mylėjo Mortą taip, kaip ji mylėjo Mariją. Jis matė, kaip ji bando, bet taip pat paaiškino, kad pareigingai elgtis yra antraeilis dalykas. Daug svarbiau yra santykiai su juo.

Abraomo dukra

Kitas žavus Luko pasakojimas yra apie neįgalios moters išgydymą sinagogoje, tiesiai prieš sinagogos valdovo akis: „Šabo dieną jis mokė sinagogoje. Ir štai buvo moteris, kuri aštuoniolika metų turėjo dvasią, kuri ją susirgo. o ji buvo kreiva ir nebegalėjo atsistoti. Bet Jėzus ją pamatęs pasišaukė ir tarė: „Moterie, tu išpirkta iš savo ligos! Ir uždėjau ant jos rankas; ir ji tuoj pat atsitiesė ir šlovino Dievą“ (Lk 13,10-vienas).

Pasak religinio lyderio, Jėzus sulaužė šabą. Jis piktinosi: „Dirbti liko šešios dienos; ateik ant jų ir būk išgydyta, bet ne šabo dieną “(14 eilutė). Ar šie žodžiai Kristų įbaugino? Nė kiek. Jis atsakė: „Veidmainiai! Nejaugi jūs kiekvienas atrišate savo jautį ar asilą nuo ėdžios per šabą ir nevedate prie vandens? Argi ši, Abraomo dukra, kurią Šėtonas surišo aštuoniolika metų, neturėjo būti paleista iš šių pančių per šabą? Ir kai jis tai pasakė, visiems, kurie jam priešinosi, buvo gėda. Ir visa tauta džiaugėsi visais šlovingais darbais, kuriuos jis padarė“ (Lk 13,15-vienas).

Jėzus ne tik užsitraukė žydų vadovų pyktį, išgydydamas šią moterį per šabą, bet ir parodė jai dėkingumą, pavadindamas ją „Abraomo dukra“. Idėja būti Abraomo sūnumi buvo plačiai paplitusi. Po kelių skyrių Jėzus pavartojo šį terminą, kalbėdamas apie Zachiejų: „Šiandien išgelbėjimas atėjo į šiuos namus, nes ir jis yra Abraomo sūnus“ (Lk 1).9,9).

Prieš savo griežčiausius kritikus Jėzus viešai parodė savo susirūpinimą ir dėkingumą šiai moteriai. Daugelį metų visi stebėjo, kaip ji savo varge stengiasi ateiti į sinagogą garbinti Dievo. Galbūt vengėte šios moters, nes ji buvo moteris arba buvo neįgali.

Moterys Jėzaus pasekėjos ir liudytojos

Biblijoje tiksliai nenurodyta, kiek moterų buvo su Jėzumi ir jo mokiniais, tačiau Lukas pateikia kai kurių iškilių moterų vardus ir mini, kad buvo „daug kitų“. „Vėliau jis ėjo iš miesto į miestą ir kaimą į kaimą skelbdamas ir skelbdamas Dievo karalystės evangeliją; su juo buvo dvylika, taip pat kelios moterys, kurias jis išgydė nuo piktųjų dvasių ir ligų, būtent Marija, vadinama Magdalena, iš kurios buvo išėję septyni demonai, ir Erodo ūkvedžio Chuzos žmona Joana ir Suzana. ir daugelis kitų, kurie jiems tarnavo savo daiktais“ (Lk 8,1-vienas).

Pagalvokite apie šiuos nuostabius žodžius. Čia moterys ne tik buvo su Jėzumi ir jo mokiniais, bet ir keliavo su jais. Atkreipkite dėmesį, kad bent dalis šių moterų buvo našlės ir turėjo savo finansus. Jų dosnumas bent iš dalies padėjo Jėzui ir jo mokiniams. Nors Jėzus dirbo laikydamasis pirmojo amžiaus kultūrinių tradicijų, jis ignoravo apribojimus, kuriuos moterims nustatė jų kultūra. Moterys galėjo laisvai sekti paskui jį ir dalyvauti jo tarnyboje žmonėms.

Moteris iš Samarijos

Pokalbis su marginalizuota moterimi prie Jokūbo šulinio Samarijoje yra ilgiausias įrašytas pokalbis, kurį Jėzus turėjo su bet kuriuo asmeniu ir su ne žyde. Teologinis pokalbis prie šulinio – su moterimi! Net mokiniai, kurie buvo įpratę daug patirti su Jėzumi, negalėjo tuo patikėti. „Tuo tarpu atėjo jo mokiniai ir stebėjosi, kad jis kalbasi su moterimi; bet niekas nesakė: ko tu nori? arba: ką tu su ja kalbi? (Johanas 4,27).

Jėzus jai patikėjo tai, ko niekada anksčiau niekam nesakė, būtent, kad jis yra Mesijas: „Jei moteris jam sakytų: Aš žinau, kad ateina Mesijas, vadinamas Kristumi. Kai jis ateis, jis mums viską papasakos. Jėzus jai pasakė: Aš kalbu su tavimi“ (Jn 4,25-vienas).

Be to, Jėzaus pamoka apie gyvąjį vandenį buvo tokia pat gili, kaip ir pokalbis, kurį jis davė Nikodemui. Skirtingai nei Nikodemas, ji pasakojo savo kaimynams apie Jėzų, ir daugelis jų tikėjo Jėzų dėl moters liudijimo.

Galbūt dėl ​​šios moters nėra tinkamai įvertinta jos tikroji socialinė padėtis Samarijoje. Panašu, kad pasakojimas leidžia manyti, kad ji buvo išmananti, informuota moteris. Jūsų pokalbis su Kristumi atskleidžia protingą pažinimą svarbiausiomis jūsų laikų teologinėmis problemomis.

Visi yra vienas Kristuje

Kristuje mes visi esame Dievo vaikai ir lygūs prieš jį. Kaip rašė apaštalas Paulius: „Tikėjimu jūs visi esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Juk visi, kurie buvote pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Čia nėra nei žydo, nei graiko, nėra nei vergo, nei laisvojo, nėra nei vyro, nei moters; nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje“ (Galatams 3,26-vienas).

Prasmingi Pauliaus žodžiai, ypač kai jie susiję su moterimis, yra drąsūs net ir šiandien ir tikrai stebino tuo metu, kai jis juos rašė. Dabar mes turime naują gyvenimą Kristuje. Visi krikščionys turi naują santykį su Dievu. Per Kristų mes - vyrai ir moterys - tapome paties Dievo vaikais ir vienu Jėzuje Kristuje. Jėzus savo asmeniniu pavyzdžiu parodė, kad laikas atsisakyti senų išankstinių nusistatymų, pranašumo prieš kitus, apmaudo ir pykčio jausmų ir gyventi su juo ir per jį naujame gyvenime.

pateikė Sheila Graham