Įžvalga apie amžinybę

Tai man priminė, kaip iš mokslinės fantastikos filmo, kai sužinojau apie į Žemę panašios planetos, vadinamos Kentauro Proksima, atradimą. Tai yra raudonosios fiksuotos žvaigždės Proxima Centauri orbitoje. Tačiau vargu ar ten (40 trilijonų kilometrų atstumu!) atrasime nežemiškos gyvybės. Tačiau žmonėms visada bus įdomu, ar už mūsų žemės ribų yra į žmones panašios gyvybės. Jėzaus mokiniams nebuvo jokios abejonės – jie buvo Jėzaus žengimo į dangų liudininkai ir todėl visiškai užtikrintai žinojo, kad žmogus Jėzus savo naujame kūne dabar gyvena nežemiškame pasaulyje, kurį Šventasis Raštas vadina „dangumi“ – pasaulyje, kuris visiškai nieko bendro su matomais „dangaus pasauliais“, kuriuos vadiname visata.

Svarbu žinoti, kad Jėzus Kristus yra visiškai dieviškas (amžinasis Dievo Sūnus), bet ir visiškai žmogus (dabar pašlovintas žmogus Jėzus) ir toks išlieka. Kaip rašė CS Lewis: „Pagrindinis stebuklas, už kurį stovi krikščionys, yra Įsikūnijimas“ – stebuklas, kuris išliks amžinai. Savo dieviškume Jėzus yra visur, tačiau, būdamas nuolatinis žmogiškumas, Jis fiziškai gyvena danguje, kur tarnauja kaip mūsų vyriausiasis kunigas, laukdamas savo fizinio, taigi matomo, sugrįžimo į Žemės planetą. Jėzus yra Dievas žmogus ir visos kūrinijos Viešpats. Paulius rašo laiške romiečiams 11,36: „Nes iš jo ir per jį, ir jam viskas.“ Jonas cituoja Jėzų Apreiškime 1,8, kaip alfa ir omega, kas ten yra, kas ten buvo ir kas turi ateiti. Izaijas taip pat skelbia, kad Jėzus yra „Aukštasis ir Išaukštintas“, kuris „gyvena (gyvena) amžinai“ (Izaijo 57,15). Jėzus Kristus, aukščiausiasis, šventasis ir amžinasis Viešpats, yra Jo Tėvo plano, kuris yra sutaikinti pasaulį, vykdytojas.

Apsvarstykite Jono teiginį 3,17:
„Nes Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad teistų pasaulį, bet kad pasaulis būtų išgelbėtas per jį.“ Teigti, kad Jėzus atėjo pasmerkti pasaulį, reiškia smerkti arba bausti, yra neteisinga. Tie, kurie skirsto žmoniją į dvi grupes – vieną iš anksto nulemtą būti išgelbėtai Dievo, o kitą – pasmerktai – taip pat klysta. Kai Jonas sako (galbūt cituodamas Jėzų), kad mūsų Viešpats atėjo išgelbėti „pasaulio“, jis turi omenyje visą žmoniją, o ne tik konkrečią grupę. Pažvelkime į šias eilutes:

• „Ir mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų pasaulio Gelbėtoju“ (1. Jonas 4,14).
• „Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris aplankys visą tautą“ (Lk 2,10).
• „Taip pat jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad nors vienas iš šitų mažutėlių žūtų“ (Mato 1).8,14).
• „Nes Dievas buvo Kristuje ir sutaikino pasaulį su savimi“2. korintiečiai 5,19).
• „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1,29).

Galiu tik pabrėžti, kad Jėzus yra viso pasaulio ir net visos kūrinijos Viešpats ir Gelbėtojas. Paulius tai aiškiai parodo Romiečiams 8 skyriuje, o Jonas – visoje Apreiškimo knygoje. Tai, ką Tėvas sukūrė per Sūnų ir Šventąją Dvasią, negali būti sulaužyta į gabalus. Augustinas pastebėjo: „Išoriniai Dievo darbai [susiję su Jo kūrinija] yra nedalomi.“ Triasmenis Dievas, kuris yra Vienas, veikia kaip Vienas. Jo valia yra viena ir nedaloma.

Deja, kai kurie moko, kad išlietas Jėzaus kraujas atperka tik tuos, kuriuos Dievas paskyrė išganymu. Likusią dalį, jų teigimu, lemia Dievas. Šio supratimo esmė yra ta, kad Dievo tikslas ir tikslas yra susiję su jo kūriniu. Tačiau nėra nė vienos Biblijos eilutės, mokančios šios sampratos; bet koks toks teiginys yra klaidingas aiškinimas ir neatsižvelgiama į visumos raktą, t. y. žinių apie Trejybės Dievo esmę, pobūdį ir tikslą, atskleistą mums Jėzuje.

Jei būtų tiesa, kad Jėzus ketino ir išgelbėti, ir pasmerkti, tuomet turėtume daryti išvadą, kad Jėzus neteisingai atstovavo Tėvui, todėl negalime pažinti Dievo tokio, koks Jis iš tikrųjų yra. Taip pat turėtume daryti išvadą, kad Trejybėje yra nesantaikos ir kad Jėzus atskleidė tik vieną Dievo „pusę“. Rezultatas būtų toks, kad nežinotume, kuria Dievo „puse“ galime pasitikėti – ar turėtume pasitikėti ta puse, kurią matome Jėzuje, ar paslėptąja puse Tėve ir/ar Šventojoje Dvasioje? Šie iškreipti požiūriai prieštarauja Evangelijai pagal Joną, kur Jėzus aiškiai skelbia, kad jis visiškai ir teisingai paskelbė nematomąjį Tėvą. Dievas, apreikštas Jėzaus ir jame, yra Tas, kuris ateina gelbėti žmonijos, o ne jos pasmerkti. Jėzuje ir per Jėzų (mūsų amžinąjį advokatą ir vyriausiąjį kunigą) Dievas suteikia mums galios tapti Jo amžinais vaikais. Jo malonės dėka mūsų prigimtis pasikeičia ir tai suteikia mums Kristuje tobulumo, kurio mes patys niekada negalėtume pasiekti. Šis atbaigimas apima amžiną, tobulą ryšį ir bendrystę su transcendentiniu, šventuoju Dievu Kūrėju, kurio jokia būtybė negali pasiekti savo noru – net Adomas ir Ieva prieš nuopuolį. Iš malonės mes bendraujame su triasmeniu Dievu, kuris pranoksta erdvę ir laiką, kuris buvo, yra ir bus. Šioje bendrystėje mūsų kūnus ir sielas atnaujina Dievas; mums suteikiama nauja tapatybė ir amžinas tikslas. Būdami vienybėje ir bendrystėje su Dievu nesame sumenkinti, įsisavinti ar paversti kažkuo, kuo nesame. Atvirkščiai, kartu su Juo esame atvesti į savo žmogiškumo pilnatvę ir aukščiausią tobulumą, dalyvaujant žmonijoje, kuri buvo prisikėlusi ir pakylėta Šventosios Dvasios Kristuje.

Mes gyvename dabartyje – erdvės ir laiko ribose. Tačiau per Šventąją Dvasią susijungę su Kristumi mes prasiskverbiame per erdvės ir laiko barjerą, nes Paulius rašo laiške Efeziečiams 2,6kad mes jau esame danguje prisikėlusiame Dieve-žmoguje Jėzuje Kristuje. Per trumpą egzistavimą čia, žemėje, esame susaistyti laiko ir erdvės. Taip, kad mes negalime visiškai suprasti, mes taip pat esame dangaus piliečiai per amžius. Nors gyvename dabartimi, jau turime dalį Jėzaus gyvenimo, mirties, prisikėlimo ir žengimo į dangų per Šventąją Dvasią. Mes jau esame susieti su amžinybe.

Kadangi tai mums realu, mes iš įsitikinimo skelbiame dabartinę savo Amžinojo Dievo valdžią. Iš šios pozicijos tikimės artėjančios Dievo karalystės pilnatvės, kurioje amžinai gyvensime vienybėje ir bendrystėje su savo Viešpačiu. Džiaukimės Dievo amžinybės planu.

autorius Josephas Tkachas

Įžvalga apie amžinybę