Dievas myli visus žmones

Friedrichas Nietzsche (1844–1900) tapo žinomas kaip „aukščiausias ateistas“ dėl savo žeminančios krikščionių tikėjimo kritikos. Jis tvirtino, kad krikščionių šventraščiai, ypač dėl to, kad jame pabrėžiama meilė, yra dekadanso, korupcijos ir keršto šalutinis produktas. Užuot manęs, kad Dievo egzistavimas yra netgi labai įmanomas, jis garsiuoju posakiu „Dievas miręs“ paskelbė, kad didžioji Dievo idėja mirė. Jis ketino pakeisti tradicinį krikščionių tikėjimą (kurį pavadino senuoju mirusiu tikėjimu) kažkuo radikaliai nauju. Su žinia, kad „senasis dievas mirė“, – tvirtino jis, tokie filosofai ir laisvamaniai, kaip jis, būtų nušviesti naujai pradžiai. Nietzsche'ui atėjo nauja aušra „linksmo mokslo“ visuomenėje, kurioje žmogus buvo laisvas nuo represinio tikėjimo, atimančio iš žmonių džiaugsmą per siauras sienas.

Kaip mes jaučiame ateistus?

Nietzsche filosofija paskatino daugelį žmonių priimti ateizmą. Net tarp krikščionių yra tokių, kurie priima jo mokymus, manydami, kad jie smerkia tokią krikščionybės formą, kuri apsimeta, kad Dievas yra miręs. Jie nepastebi to, kad Nietzsche manė, kad bet kurio dievo idėja yra absurdiška, ir bet kokį tikėjimą laikė kvailu ir žeidžiančiu. Jo filosofija prieštarauja Biblijos krikščionybei, o tai nereiškia, kad norime save iškelti aukščiau jo ar kitų ateistų. Mūsų pašaukimas yra padėti žmonėms (įskaitant ateistus) suprasti, kad Dievas yra ir už juos. Mes įvykdome šį pašaukimą, parodydami savo gyvenimo būdą, kuriam būdingi džiaugsmingi santykiai su Dievu, arba, kaip sakome WCG, gyvendami ir perduodami gerąją naujieną.

Tikriausiai matėte lipduką (pvz., Dešinėje), iš kurio šaipomasi iš Nyčės. Čia neatsižvelgiama į tai, kad likus metams iki proto netekimo Nietzsche parašė keletą eilėraščių, rodančių, kad jis pakeitė savo požiūrį į Dievą. Štai vienas iš jų:

Ne! Grįžk su visais kankinimais!
Iki paskutinio vienišo. O grįžk!
Visi mano ašarų srautai nubėga pas tave!
Ir mano paskutinė širdies liepsnelė  Tai jums šviečia!
O grįžk mano nežinomas dieve! Mano skausmas! Mano paskutinė sėkmė!
Nesusipratimai apie Dievą ir krikščionišką gyvenimą

Atrodo, kad klaidingam Dievo pristatymui, kuris nuolat kursto ateizmo liepsną, nėra galo. Dievas klaidingai pristatomas kaip kerštingas, autoritetingas ir baudžiantis, o ne kaip meilės, gailestingumo ir teisingumo Dievas. Kristuje apreikštas Dievas, kviečiantis priimti tikėjimą Juo ir palikti gyvenimo kelią, vedantį į mirtį. Užuot gyvenęs pasmerktą ir priespaudą, krikščioniškasis gyvenimas yra džiaugsmingas dalyvavimas besitęsiančioje Jėzaus tarnystėje, kuris Biblijoje parašyta kaip ateinantis ne teisti pasaulio, bet jį išgelbėti (Jn. 3,16-17). Norint tinkamai suprasti Dievą ir krikščioniškąjį gyvenimą, svarbu atpažinti skirtumą tarp Dievo nuosprendžių ir pasmerkimų. Dievas mus teisia ne todėl, kad yra prieš mus, o todėl, kad yra už mus. Savo sprendimais jis nurodo kelius, vedančius į amžinąją mirtį – kelius, kurie atitraukia mus nuo bendrystės su juo, ir per Jo malonę gauname klestėjimą ir palaiminimus. Kadangi Dievas yra meilė, Jo teismas yra prieš viską, kas stoja prieš mus, Jo mylimuosius. Nors žmogaus teismas dažnai suprantamas kaip pasmerkimas, Dievo teismas mums parodo, kas veda į gyvenimą, o ne į mirtį. Jo sprendimai padeda mums išvengti pasmerkimo dėl nuodėmės ar blogio. Dievas atsiuntė savo Sūnų į pasaulį, kad nugalėtų nuodėmės galią ir išgelbėtų mus nuo jos vergijos bei galutinio jos padarinio – amžinosios mirties. Triasmenis Dievas nori, kad pripažintume vienintelę tikrąją laisvę: Jėzų Kristų, gyvąją tiesą, kuri mus išlaisvina. Priešingai Nietzsche's klaidingoms nuostatoms, krikščioniškasis gyvenimas nėra spaudžiamas represijų. Vietoj to, tai džiaugsmingas gyvenimas Kristuje ir su Kristumi per Šventąją Dvasią. Tai apima mūsų dalyvavimą tame, ką daro Jėzus. Asmeniškai man patinka paaiškinimas, kurį kai kurie žmonės gauna iš sporto pasaulio: krikščionybė nėra žiūrovų sportas. Deja, net ir tai neteisingai supranta kai kurie žmonės ir verčia juos spausti kitus ką nors padaryti dėl jų išgelbėjimo. Yra didelis skirtumas tarp gerų darbų dėl išganymo (kuris akcentuoja mus) ir mūsų dalyvavimo Jėzaus, kuris yra mūsų išgelbėjimas, darbuose (kuris pabrėžia Jį).

Krikščioniški ateistai?

Galbūt anksčiau girdėjote frazę „krikščionis ateistas“. Jis naudojamas žmonėms, kurie teigia, kad tiki Dievą, bet mažai apie jį žino ir gyvena taip, tarsi jo nebūtų. Nuoširdus tikintysis gali tapti krikščioniu ateistu, nustojęs būti atsidavusiu Jėzaus pasekėju. Galima taip pasinerti į veiklą (net ir su krikščioniška etikete), kad tampama ne visą darbo dieną Jėzaus pasekėju – daugiau dėmesio skiria veiklai nei Kristui. Paskui yra manančių, kad Dievas juos myli ir turi su juo ryšį, bet nemato reikalo dalyvauti bažnyčios gyvenime. Laikydamiesi šio požiūrio, jie (galbūt nesąmoningai) atmeta savo priklausymą ir aktyvų narystę Kristaus kūne. Nors kartais jie pasitiki Dievo vedimu, jie nenori, kad Jis visiškai kontroliuotų jų gyvenimą. Jie nori, kad Dievas būtų jų antrasis pilotas. Kai kurie nori, kad Dievas būtų jų stiuardesė, retkarčiais atnešdamas ko nors prašomo. Dievas yra mūsų pilotas – jis duoda mums kryptį, kuri veda į realų gyvenimą. Iš tiesų jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

Dalyvaukite kartu su Dievu Bažnyčios draugijoje

Dievas kviečia tikinčiuosius vesti su juo daug sūnų ir dukterų į šlovę (Žyd. 2,10). Jis kviečia mus dalyvauti jo misijoje pasaulyje, gyvenant ir dalijantis Evangelija. Tai darome kartu, būdami Kristaus kūno – Bažnyčios nariai („Tarnystė – tai komandinis sportas!“). Niekas neturi visų dvasinių dovanų, todėl visų reikia. Bažnyčios bendrystėje kartu duodame ir gauname – vienas kitą kuriame ir stipriname. Kaip mums perspėja laiško Hebrajams autorius, mes nepaliekame savo bendruomenių (Hebr. 10,25), bet susiburkite su kitais atlikti darbo, kuriam Dievas mus, kaip tikinčiųjų grupę, pašaukė.

Džiaukitės tikru, amžinu gyvenimu su Kristumi

Jėzus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, paaukojo savo gyvybę, kad turėtume „amžinąjį gyvenimą ir pilnatvę“ (Jn. 10,9-11). Tai nėra garantuotų turtų ar geros sveikatos gyvenimas. Ne visada be skausmo. Vietoj to, mes gyvename žinodami, kad Dievas mus myli, mums atleido ir priėmė kaip savo įvaikius. Vietoj spaudimo ir susiaurėjimo jis kupinas vilties, džiaugsmo ir tikrumo. Tai gyvenimas, kuriame judame į priekį, kad per Šventąją Dvasią taptume tuo, ką Dievas numatė mums, kaip Jėzaus Kristaus pasekėjams. Dievas, kuris teis blogį, pasmerkė jį ant Kristaus kryžiaus. Todėl blogiui nėra ateities ir praeičiai buvo suteikta nauja kryptis, kurioje galime dalyvauti tikėdami. Dievas neleido įvykti nieko, ko jis negalėtų susitaikyti. Tiesą sakant, „kiekviena ašara bus nušluostoma“, nes Dievas Kristuje ir per Šventąją Dvasią „viską sukuria nauja“ (Apreiškimo 2 Kor.1,4-5). Tai, mieli draugai ir darbuotojai, tikrai gera žinia! Sakoma, kad Dievas niekam nepasiduoda, net jei tu jo pasiduodi. Apaštalas Jonas skelbia, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4,8) – Meilė yra jo prigimtis. Dievas niekada nenustoja mūsų mylėti, nes jei jis mylėtų, tai prieštarautų jo prigimčiai. Todėl galime būti padrąsinti žinodami, kad Dievo meilė apima visus žmones, nesvarbu, ar jie gyveno, ar gyvens. Tai taip pat taikoma Friedrichui Nietzsche ir visiems kitiems ateistams. Tikėkimės, kad Dievo meilė pasiekė ir Nietzsche, kuris savo gyvenimo pabaigoje patyrė atgailą ir tikėjimą tuo, ką Dievas ketina duoti visiems žmonėms. Iš tiesų, „kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom. 10,13). Kaip nuostabu, kad Dievas nenustoja mūsų mylėti.

Josifas Tkachas

Präsident
TARPTAUTINĖ GRACIJŲ BENDRIJA

Dievas myli visus žmones