Kas yra Jėzus Kristus?

Dievas Sūnus yra antrasis dievybės Asmuo, nuo amžinybės pagimdytas Tėvo. Jis yra Tėvo žodis ir paveikslas – per jį ir jam Dievas sukūrė viską. Jį Tėvas atsiuntė kaip Jėzų Kristų, Dievą, apreikštą kūne, kad galėtume pasiekti išganymą. Jis buvo pradėtas Šventosios Dvasios ir gimė iš Mergelės Marijos – jis buvo visiškai Dievas ir visiškai žmogus, sujungęs dvi prigimtis viename asmenyje. Jis, Dievo Sūnus ir visų Viešpats, vertas garbės ir garbinimo. Kaip išpranašautas žmonijos atpirkėjas, jis mirė už mūsų nuodėmes, buvo fiziškai prikeltas iš numirusių ir pakilo į dangų, kur veikia kaip tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo. Jis vėl ateis šlovėje valdyti visas tautas kaip karalių Karalius Dievo karalystėje (Jonas 1,1.10.14; kolosiečiai 1,15-16; hebrajų 1,3; Jonas 3,16; Titas 2,13; Motiejus 1,20; Apaštalų darbai 10,36; 1. Korintiečiams 15,3-4; hebrajų 1,8; Apreiškimas 19,16).

Krikščionybė yra apie Kristų

„Iš esmės krikščionybė nėra graži, sudėtinga sistema, kaip budizmas, visa apimantis moralinis kodeksas, kaip islamas, ar puikus ritualų rinkinys, kaip vaizdavo kai kurios bažnyčios. Esminis bet kokios diskusijos šia tema atspirties taškas yra faktas, kad „krikščionybė“, kaip sako pats žodis, yra apie vieną asmenį – Jėzų Kristų (Dickson 1999:11).

Krikščionybė, nors iš pradžių buvo laikoma žydų sekta, skyrėsi nuo judaizmo. Žydai tikėjo Dievu, bet dauguma nepriima Jėzaus kaip Kristaus. Kita Naujajame Testamente minima grupė – pagoniški „dieviškieji“, kuriems priklausė Kornelijus (Apd. 10,2), taip pat tikėjo Dievu, bet vėlgi, ne visi priėmė Jėzų kaip Mesiją.

„Jėzaus Kristaus asmuo yra krikščioniškosios teologijos pagrindas. Nors „teologiją“ galima apibrėžti kaip „kalbėjimą apie Dievą“, „krikščioniškoji teologija“ suteikia pagrindinę vietą Kristaus vaidmeniui“ (McGrath 1997:322).

„Krikščionybė nėra savarankiškų ar atskirtų idėjų rinkinys; tai nuolatinis atsakymas į Jėzaus Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo klausimus. Krikščionybė yra istorinė religija, atsiradusi reaguojant į konkrečius įvykius, kurių centre yra Jėzus Kristus.

Nėra krikščionybės be Jėzaus Kristaus. Kas buvo šis Jėzus? Kuo jis buvo toks ypatingas, kad šėtonas norėjo jį sunaikinti ir nuslopinti jo gimimo istoriją (Apreiškimo 12,4-5; Motiejus 2,1-18)? Kas padarė jo mokinius tokius drąsius, kad jie buvo apkaltinti pasaulio apvertimu aukštyn kojomis? 

Dievas ateina pas mus per Kristų

Paskutinis tyrimas baigėsi pabrėžimu, kad Dievą galime pažinti tik per Jėzų Kristų (Mato , ). 11,27), kuris yra tikras Dievo vidinės būties atspindys (Hebrajams 1,3). Tik per Jėzų galime pažinti, koks yra Dievas, nes tik Jėzus yra apreikštas Tėvo paveikslas (kolosiečiams). 1,15).

Evangelijose aiškinama, kad Dievas į žmogaus dimensiją įžengė per Jėzaus Kristaus asmenį. Apaštalas Jonas rašė: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn. 1,1). Žodis buvo identifikuotas kaip Jėzus, kuris „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14).

Jėzus, Žodis, yra antrasis Dievo asmuo, kuriame „kūniškai gyvena visa Dievo pilnatvė“ (kolosiečiams). 2,9). Jėzus buvo ir visiškai žmogus, ir visiškai Dievas, žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus. „Nes Dievui patiko, kad visa pilnatvė jame apsigyventų“ (kolosiečiams 1,19), „ir iš jo pilnatvės mes visi gavome malonę už malonę“ (Jn 1,16).

„Kristus Jėzus, būdamas dieviškojo pavidalo, nelaikė apiplėšimu, kad būtų lygus su Dievu, bet nusižemino ir įgavo tarno pavidalą, tapdamas panašus į žmones ir žinomas kaip žmogus“ (Filipiečiams). 2,5-7). Šioje ištraukoje paaiškinama, kad Jėzus atėmė iš savęs dieviškumo privilegijas ir tapo vienu iš mūsų, kad tie, kurie „tiki jo vardą, turėtų teisę tapti Dievo vaikais“ (Jonas). 1,12). Mes patys tikime, kad šio konkretaus asmens Jėzaus Nazariečio žmonijoje asmeniškai, istoriškai ir eschatologiškai susiduriame su Dievo dieviškumu (Jinkins 2001: 98).

Kai sutinkame Jėzų, susitinkame su Dievu. Jėzus sako: „Jei pažinojote mane, pažinote ir Tėvą“ (Jn 8,19).

Jėzus Kristus yra visa ko kūrėjas ir palaikytojas

Kalbėdamas apie „Žodį“, Jonas mums sako, kad „pradžioje tai buvo pas Dievą. Viskas padaryta iš to paties, ir be to niekas nepadaryta“ (Jn 1,2-vienas).

Paulius šią mintį aiškina: „...viskas sukurta per jį ir jam“ (kolosiečiams 1,16). Hebrajams taip pat kalbama apie „Jėzų, kuris kurį laiką buvo žemesnis už angelus“ (ty tapo žmogumi), „dėl kurio yra viskas ir per kurį viskas“ (Hebrajams). 2,9-10). Jėzus Kristus „yra pirmesnis už viską, ir visa yra Jame“ (kolosiečiams 1,17). Jis „viską palaiko savo galingu žodžiu“ (Hebrajams 1,3).

Žydų vadovai nesuprato jo dieviškosios prigimties. Jėzus jiems pasakė: „Aš išėjau iš Dievo“ ir „prieš Abraomui atsiradus, aš esu“ (Jonas). 8,42.58). „AŠ ESU“ reiškė vardą, kurį Dievas naudojo sau kalbėdamas su Moze (2. Mose 3,14), o vėliau fariziejai ir Įstatymo mokytojai siekė jį užmėtyti akmenimis už piktžodžiavimą, nes jis teigė esąs dieviškas (Jonas 8,59).

Jėzus yra Dievo Sūnus

Jonas apie Jėzų rašė: „Mes matėme jo šlovę, šlovę kaip Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos“ (Jonas). 1,14). Jėzus buvo vienintelis Tėvo Sūnus.

Kai Jėzus buvo pakrikštytas, Dievas jam pašaukė: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Morkus). 1,11; Lukas 3,22).

Kai Petras ir Jonas gavo Dievo karalystės regėjimą, Petras pamatė, kad Jėzus yra tokio paties lygio kaip Mozė ir Elijas. Jis neįžvelgė, kad Jėzus buvo „vertas didesnės garbės nei Mozė“ (Hebrajams ). 3,3), ir tas, kuris buvo didesnis už pranašus, stovėjo tarp jų. Vėl pasigirdo balsas iš dangaus ir šaukė: „Tai mano brangus sūnus, kuriuo aš gėriuosi; klausyk jo!“ (Mato 17,5). Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, mes taip pat turėtume išgirsti, ką jis turi pasakyti.

Tai buvo pagrindinė ištrauka apaštalų pamoksluose, kai jie skleidė gerąją naujieną apie išganymą Kristuje. Atkreipkite dėmesį į Apaštalų darbus 9,20, kur apie Saulių, kol jis dar nebuvo žinomas kaip Paulius, sakoma: „Ir tuoj pat pamokslavo sinagogose apie Jėzų, kad šis yra Dievo Sūnus.“ mirusiųjų prisikėlimas (romiečiams). 1,4).

Dievo Sūnaus auka leidžia tikintiesiems būti išgelbėtiems. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jonas). 3,16). „Tėvas atsiuntė Sūnų pasaulio Gelbėtoju“1. Jonas 4,14).

Jėzus yra Viešpats ir Karalius

Gimus Kristui, angelas paskelbė tokią žinią piemenims: „Šiandien jums gimė Gelbėtojas, kuris yra Kristus, Viešpats Dovydo mieste“ (Lk. 2,11).

Jonas Krikštytojas buvo įpareigotas „nurengti Viešpačiui kelią“ (Mk 1,1-4; Jonas 3,1-vienas).

Savo įžanginėse pastabose įvairiuose laiškuose Paulius, Jokūbas, Petras ir Jonas minėjo „Viešpatį Jėzų Kristų“.1. korintiečiai 1,2-3-as; 2. korintiečiai 2,2; Efeziečiams 1,2; Džeimsas 1,1; 1. Petras 1,3; 2. Jonas 3; ir tt)

Terminas Viešpats reiškia suverenumą visuose tikinčiojo tikėjimo ir dvasinio gyvenimo aspektuose. Apreiškimas 19,16 primena mums, kad Dievo Žodis, Jėzus Kristus,

"Karalių karalius ir viešpačių Viešpats"

yra.

Savo knygoje Kvietimas į teologiją, kaip sako šiuolaikinis teologas Michaelas Jinkinsas: „Jo reikalavimas mums yra absoliutus ir išsamus. Mes visiškai, kūnu ir siela, gyvenimu ir mirtimi priklausome Viešpačiui Jėzui Kristui“ (2001:122).

Jėzus yra pranašautasis Mesijas, Išganytojas

Danielyje 9,25 skelbia Dievas, kad Mesijas, kunigaikštis, ateis išgelbėti savo žmonių. Mesijas hebrajų kalba reiškia „pateptasis“. Ankstyvasis Jėzaus pasekėjas Andriejus pripažino, kad jis ir kiti mokiniai Jėzuje „rado Mesiją“, o tai iš graikų kalbos išvertus reiškia „Kristus“ (Pateptasis) (Jonas). 1,41).

Daugelis Senojo Testamento pranašysčių kalbėjo apie Gelbėtojo [Gelbėtojo, Atpirkėjo] atėjimą. Savo pasakojime apie Kristaus gimimą Matas dažnai išsamiai aprašo, kaip šios pranašystės apie Mesiją išsipildė Dievo Sūnaus gyvenime ir tarnystėje, kuris savo įsikūnijimo metu buvo stebuklingai pradėtas nuo Šventosios Dvasios mergelėje, vardu Marija ir vadinamas Jėzumi. , o tai reiškia gelbėtoją. „Visa tai įvyko, kad išsipildytų tai, ką Viešpats kalbėjo per pranašą (Mato evangelija). 1,22).

Lukas rašė: „Turi išsipildyti viskas, kas parašyta apie mane Mozės įstatyme, pranašuose ir psalmėse“ (Luko 2 Kor.4,44). Jis turėjo išpildyti mesijines prognozes. Kiti evangelistai liudija, kad Jėzus yra Kristus (Mk 8,29; Lukas 2,11; 4,41; 9,20; Jonas 6,69; 20,31).

Pirmieji krikščionys mokė, kad „Kristus turi kentėti ir pirmas prisikelti iš numirusių ir skelbti šviesą savo tautai bei pagonims“ (Apd 2).6,23). Kitaip tariant, kad Jėzus „tikrai yra pasaulio Gelbėtojas“ (Jn 4,42).

Jėzus grįžta pasigailėdamas ir teisdamas

Krikščioniui visa istorija veda ir nutolsta nuo Kristaus gyvenimo įvykių. Jo gyvenimo istorija yra pagrindinė mūsų tikėjimo dalis.

Bet ši istorija nesibaigė. Jis tęsiasi nuo Naujojo Testamento laikų iki amžinybės. Biblijoje paaiškinta, kad Jėzus gyvena savo gyvenimą mumyse, o kaip tai daro, bus aptarta kitoje pamokoje.

Jėzus taip pat sugrįš (Jn 14,1-3; Apaštalų darbai 1,11; 2. tesalonikiečiams 4,13-18-as; 2. Petras 3,10-13 ir tt). Jis grįžta ne tam, kad susidorotų su nuodėme (tai jau padarė per savo auką), o dėl išgelbėjimo (Žyd. 9,28). Prie jo „malonės sosto“ (Hebrajams 4,16) „Jis teis pasaulį teisingai“ (Apd 17,31). „Bet mūsų pilietybė yra danguje; iš kur mes laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Filipiečiams 3,20).

išvada

Šventasis Raštas atskleidžia Jėzų kaip kūnu tapusį Dievo Sūnų, Viešpatį, Karalių, Mesiją, pasaulio Gelbėtoją, kuris ateis antrą kartą parodyti gailestingumo ir teismo. Tai yra pagrindinis krikščionio tikėjimo aspektas, nes be Kristaus nėra krikščionybės. Turime išgirsti, ką jis mums sako.

autorius Jamesas Hendersonas