Pastoracinė istorija

Aukštas, stiprus nepažįstamasis, maždaug penkiasdešimties metų amžiaus, įžengė į sausakimšą užeigą ir apsidairė aplinkui, mirksėdamas į dūminę molinių aliejinių lempų šviesą, atsitiktinai pasklidusią po kambarį. Abielas ir aš užuodėme jį, kol pamatėme. Mes instinktyviai pakeitėme savo pozicijas prie savo mažo stalo, kad jis atrodytų mažesnis. Nepaisant to, nepažįstamasis priėjo prie mūsų ir paklausė: ar galėtumėte man padaryti vietos?

Abielis klausiamai pažvelgė į mane. Nenorėjome, kad jis sėdėtų šalia mūsų. Jis atrodė kaip piemuo ir atitinkamai kvepėjo. Paschos ir Neraugintos duonos metu užeiga buvo pilna. Įstatymas reikalavo, kad su nepažįstamais žmonėmis būtų elgiamasi svetingai, net jei jie buvo piemenys.

Abielis pasiūlė jam sėdėti ir atsigerti iš mūsų vyno butelio. Aš esu Neitanas, o čia Abielis, pasakiau. Iš kur tu, nepažįstamasis? Hebrone, sakė jis, ir mano vardas yra Jehonatanas. Hebronas yra už 30 kilometrų į pietus nuo Jeruzalės toje vietoje, kur Abraomas daugiau nei prieš 1500 metų palaidojo savo žmoną Sarą.

Atėjau čia prieš pat festivalį, – tęsė Džonatanas. Galiu pasakyti, kad čia knibždėte knibžda kareivių, ir aš džiaugsiuosi, jei greitai vėl pabėgsiu. Jis supyko ant romėnų ir spjovė ant grindų. Abielas ir aš apsižvalgėme. Jei buvote čia per Paschos šventę, tikriausiai matėte žemės drebėjimą, pasakiau.

Džonatanas atsakė: taip, mačiau tai iš arti. Žmonės iš Jeruzalės man pasakojo, kad atsidaro kapai ir daugelis mirusiųjų pabudo iš mirties ir paliko savo kapus. Abielis pridūrė, kad sunki, austa užuolaida, skirianti dvi pagrindines šventyklos patalpas, buvo tarsi nematoma ranka perplėšta iš viršaus į apačią. Kunigai visus laiko nuošalyje, kol bus atitaisyta žala.

Aš neprieštarauju, pasakė Džonatanas. Tokių kaip aš fariziejai ir šventyklos sargas vis tiek neįsileis. Mes jiems nepakankamai geri, jie mus net laiko nešvariais. Ar galiu tavęs ko nors paklausti, pasakė Džonatanas. Ar kas nors iš jūsų matė nukryžiavimą Golgotoje? Kas vis dėlto buvo šie trys? Abielis žvilgtelėjo į mane, tada pasilenkė arčiau piemens. Jie sugavo revoliucinį ir liūdnai pagarsėjusį plėšiką Barabą ir du jo žmones prieš pat Paschą. Tačiau buvo ir gerai žinomas rabinas, kurį jie vadino Jėzumi. Daugelis iš mūsų tikėjosi, kad jis yra Mesijas. Jo veidą peršliaužė raukšlėta kakta. Mesijas, pasakė Jonatanas? Tai paaiškintų visus jo matytus kareivius. Bet šis Jėzus dabar mirė. Jis negalėjo būti Mesijas, ar ne?

Jis buvo geras žmogus, – pusbalsiu pasakė Abielis, žvalgydamasis po kambarį, tarsi įsitikinęs, kad niekas nesiklauso mūsų pokalbio. Fariziejai, vyresnieji ir aukštieji kunigai apkaltino jį piktžodžiavimu. Abielis pažvelgė į mane tarsi prašydamas leidimo pasakyti daugiau.

Eik į priekį ir pasakyk jam. Ką nori man pasakyti?-paklausė Džonatanas. Abielio balsas nutilo iki šnabždesio. Pasklido žinia, kad jei jį nužudys, jis atgys. Hm? Džonatanas pasilenkė į priekį ir tarė: pirmyn. Abielis tęsė, vakar buvo rastas atviras kapas, nors romėnai jį uždarė sunkiu akmeniu ir saugojo. Kūno nebebuvo kape! Ką? Džonatanas primerkė akis ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į sieną už manęs. Galiausiai jis paklausė: ar šis Jėzus gyveno Jeruzalėje? Ne, pasakiau, jis atėjo iš šiaurės, iš Galilėjos. Jėzus nebuvo piktžodžiautojas, kaip jį kaltino fariziejai. Viskas, ką jis padarė, tai vaikščiojo, gydydamas žmones ir skelbdamas apie meilę ir gerumą. Tikrai girdėjote apie jį, net ten, kalvose. Bet piemuo neklausė. Jis tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į sieną už manęs. Galiausiai jis tyliai pasakė: iš kur, sakei, jis kilęs? Galilėja, pakartojau. Jis buvo dailidės iš Nazareto sūnus. Abielis pažvelgė į mane, tada išsivalė gerklę ir pasakė: Sakoma, kad jis taip pat galėjo gimti Betliejuje, o jo motina buvo mergelė. Betliejus? Ar tikrai tuo tikras? Abielis linktelėjo.

Jonatanas lėtai papurtė galvą ir sumurmėjo, gimęs Betliejuje, apie mergelę. Tada tai galėjo būti jis. Kas tai galėjo būti?Paklausiau? Ką tu kalbi, ką tu kalbi Piemuo prasmingai pažvelgė į mūsų vyno butelį. Šis Jėzus, manau, žinau, kas jis yra.

Aš jums pasakoju keistą istoriją. Kaip sakiau, mačiau tris nukryžiuotus Golgotoje. Viduryje esantis jau buvo miręs, o kitus du jie ruošėsi užbaigti. Kai kurios moterys verkė ir verkė po kryžiumi. Tačiau šiek tiek toliau stovėjo kita moteris, kurią apkabino jaunas vyras. Kai praėjau, ji pažvelgė tiesiai man į akis ir aš žinojau, kad buvau ją mačiusi anksčiau. Praėjo daug laiko.

Abielis papildė mūsų puodelius ir pasakė, kad papasakokite mums savo istoriją. Džonatanas išgėrė vyno, tada paėmė taurę į abi rankas ir žiūrėjo į savo taurę. Tai buvo Erodo Antipo laikais, sakė jis. Tada buvau jaunas berniukas. Mūsų šeima buvo neturtinga. Pragyvenimui užsidirbome ganydami turtingų žmonių avis. Vieną naktį buvau kalnuose netoli Betliejaus su savo tėvu ir pora jo draugų. Vyko surašymas ir visi turėjo grįžti į savo namus suskaičiuoti, kad romėnai galėtų sužinoti, kiek mokesčių turime sumokėti. Mano tėvas, dėdė ir aš bei kai kurie mūsų draugai nusprendėme likti kalvose, kol baigsis, todėl romėnams buvo mažiau galvų. Visi juokėmės. Piemenys garsėjo kaip apgavikai. Tą naktį ganėme avis ir sėdėjome prie laužo. Vyresni vyrai juokavo ir pasakojo istorijas.

Pradėjau mieguisti, kai staiga aplink mus nušvito ryški šviesa ir iš niekur pasirodė vyras švytinčiu chalatu. Jis švytėjo ir švytėjo taip, tarsi jame būtų ugnis. Angelas, paklausė Abielis? Džonatanas linktelėjo. Galiu pasakyti, kad mes išsigandome. Bet angelas pasakė: nebijok manęs! Štai aš skelbiu jums gerą žinią apie didelį džiaugsmą, kuris ištiks visus žmones. Tai buvo nuostabi žinia visiems.

Abielis ir aš nekantriai mostelėjome, kad jis papasakotų daugiau. Angelas tęsė: Šiandien Betliejuje tau gimė Išganytojas, kuris yra Pateptasis, Viešpats, Dovydo mieste. Mesijas, pasakė Abielis išplėtęs akis! Džonatanas vėl linktelėjo. Angelas nurodė mums eiti pasižiūrėti šio vaiko, suvystyto vystykluose ir gulinčio ėdžiose Betliejuje. Tada visas dangus buvo pilnas angelų, giedančių: Garbė Dievui aukštybėse ir ramybė žemėje tarp Jo geros valios žmonių.

Taip staiga, kaip jie pasirodė, taip ir vėl dingo. Nuskubėjome į Betliejų ir užeigos arklidės ėdžiose radome vyrą, vardu Juozapas, ir jo žmoną Marija su vaiku, suvyniotus į sauskelnes. Gyvuliai buvo perkelti į vieną tvarto galą, o vienas iš tvartų buvo išvalytas. Marija buvo jauna, ne vyresnė nei 15, spėjau. Ji sėdėjo ant šiaudų krūvos. Viskas buvo tiksliai taip, kaip angelas mums pasakė.

Mano tėvas papasakojo Juozapui apie angelą ir apie tai, kaip jis paprašė mūsų ateiti pas juos. Juozapas pasakė, kad jie atvyko į Betliejų surašyti, bet užeigoje jiems nebuvo vietos. Greitai turėjo gimti vaikas, todėl šeimininkas jai leido naudotis arklide. Juozapas mums papasakojo, kaip angelas pasakė Marijai, o vėliau ir jam, kad ji buvo išrinkta būti Mesijo motina ir kad nors ji dar buvo mergelė, ji pastos šio ypatingo Dievo vaiko.

Marija buvo šokiruota, sakė Juozapas, nes ji visada buvo labai dora moteris ir pasitikėjo Dievu. Josefas pažvelgė į savo žmoną ir jo akyse matėme meilę ir pagarbą. Stebėjau Mariją, kol vyrai kalbėjosi, ir nustebau, kokia ji rami. Jai atrodė, kad Dievo ramybė. Ji tikriausiai buvo išsekusi, bet turėjo paslaptingą grožį. Nežinau, kaip kitaip tai apibūdinti, bet niekada jos nepamiršau.

Džonatanas mąsliai pažvelgė į Abielį, tada tvirtu balsu tęsė. Tai buvo Marija, kurią mačiau per nukryžiavimą Golgotoje. Ji buvo ta pati su jaunuoliu, kuris ją guodė. Dabar ji daug vyresnė, bet aš žinau, kad tai buvo ji. Taigi, Jėzus, pradėjo Abielis, bet Jehonatanas jį nutraukė, stebėdamasis, ar kūdikis ėdžiose yra jo žmonių gelbėtojas? Maniau, kad jis buvo nužudytas prieš daugelį metų, kai Erodas įsakė visus berniukus iki dvejų metų nužudyti Betliejuje. Abielas ir aš klausėmės su siaubu. Erodas iš kai kurių Rytų išminčių buvo girdėjęs, kad netrukus gims Mesijas. Jie buvo atėję pagerbti Jėzaus, bet Erodas matė jį kaip varžovą ir bandė jį nužudyti. Vienas iš mano sūnėnų žuvo per šias žudynes.

Bet tu man sakei, kad šis Jėzus iš Nazareto, Juozapo ir Marijos sūnus, vaikščiojo aplinkui darydamas stebuklus ir žmonės manė, kad jis yra Mesijas. Dabar valdžia vėl bandė jį nužudyti. Ką turi omenyje, jie bandė jį nužudyti, paklausiau? Jis buvo nukryžiuotas. Jis mirė, pagaliau suprask! Džonatanas atsakė. Bet ar nesakei, kad kūno nebėra? Ką tuo nori pasakyti?- paklausė Abielis? Tik tai, jei ta moteris, kurią mačiau, buvo Marija ir aš esu visiškai tikras, kad tai buvo ji, o vyras, kurį jie nukryžiavo, buvo jų sūnus, kurį mačiau tą naktį, kai jis gimė, tai ant šio kryžiaus tai nesibaigė. Tai nebuvo įprasta naktis, kai angelai giedojo mums, o šis Jėzus nebuvo paprastas kūdikis. Angelas mums pasakė, kad jis yra Mesijas, ateik mūsų išgelbėti. Dabar, nors jo priešai jį nukryžiavo ir palaidojo, jo kūno nebėra.

Piemuo išgėrė savo taurę, atsistojo ir prieš atsisveikindamas pasakė: aš tik neišmanantis piemuo, ką aš apie tuos dalykus žinau? Bet jaučiu, kad šio Jėzaus nematėme paskutinį kartą.

John Halford