Sunkioji nuodėmės našta

Ar kada susimąstėte, kaip Jėzus galėjo pasakyti, kad jo jungas buvo švelnus ir sunkiai apkraunamas, atsižvelgiant į tai, ką jis išgyveno kaip kūne gimęs Dievo Sūnus per savo žemiškąjį egzistavimą?

Gimęs išpranašautu Mesiju, Jėzus jau buvo karaliaus Erodo taikinys, kai tebuvo kūdikis. Erodas įsakė nužudyti visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus Betliejuje. Jaunystėje Jėzus, kaip ir bet kuris kitas paauglys, susidūrė su visokiais pagundais. Kai Jėzus šventykloje paskelbė, kad yra Dievo Pateptasis, sinagogos žmonės išvijo jį iš miesto ir bandė nustumti nuo uolos. Jis sakė, kad neturi kur galvos padėti. Jis graudžiai verkė dėl netikėjimo savo mylimoje Jeruzalėje ir buvo nuolat niekinamas, abejojamas ir išjuokiamas savo laikų religinių vadovų. Jis buvo vadinamas nesantuokiniu vaiku, girtuokliu, nusidėjėliu ir net demono apsėstu netikru pranašu. Visą savo gyvenimą jis gyveno žinodamas, kad vieną dieną jį išduos draugai, paliks, sumuš kareivių ir žiauriai nukryžiuos. Svarbiausia, jis žinojo, kad jam lemta prisiimti visas bjaurias žmonijos nuodėmes, kad būtų atperkanti auka už visą žmoniją. Vis dėlto, nepaisant visko, ką jam teko ištverti, jis pareiškė: „Mano jungas švelnus, ir mano našta lengva.“ (Matthäus 11,30).

Jėzus kviečia mus ateiti pas jį, kad rastume atilsį ir palengvėjimą nuo nuodėmės naštos ir svorio. Keliomis eilutėmis anksčiau Jėzus sako: „Visa man yra atiduota mano Tėvo. Ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, ir niekas nepažįsta Tėvo, tik Sūnus ir tie, kuriems Sūnus panorės apreikšti.“ (Matthäus 11,27).

Trumpam galime pamatyti didžiulę naštą, kurią Jėzus žada nuimti nuo žmonių. Jėzus mums atskleidžia tikrąjį Tėvo širdies veidą, kai ateiname pas Jį tikėdami. Jis kviečia mus į artimą, tobulą santykį, kuris jungia Jį vieną su Tėvu, kuriame neabejotina, kad Tėvas mus myli ir lieka mums ištikimas su ta meile. „O tai yra amžinasis gyvenimas – kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Jėzų Kristų, kurį Tu siųsi.“ (Johannes 17,3)Visą savo gyvenimą Jėzus ne kartą susidūrė su iššūkiu atsispirti Šėtono atakoms, kurios pasireiškė pagunda ir kančia. Tačiau net ant kryžiaus jis liko ištikimas savo dieviškai misijai – išgelbėti žmoniją, nešdamas visos žmogiškos kaltės naštą. Prislėgtas nuodėmės naštos, Jėzus, kaip Dievas ir mirštantis žmogus, išreiškė savo žmogišką apleidimą šaukdamas: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mato 27:46).

Kaip savo nepajudinamo pasitikėjimo tėvu ženklą, prieš pat mirtį jis pasakė: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!“ (Lukas 23,46)Taip Jis mums aiškiai parodė, kad Tėvas niekada Jo neapleido, net tada, kai Jis nešė visos žmonijos nuodėmių naštą.
Jėzus suteikia mums įsitikinimą, kad mes esame su juo vieningi jo mirties, laidojimo ir prisikėlimo į naują amžinąjį gyvenimą metu. Per tai mes patiriame tikrą dvasios ramybę ir laisvę nuo dvasinio aklumo jungos, kurią Adomas atnešė mums su griūtimi.

Jėzus aiškiai nurodė, dėl ko atėjo pas mus: „Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Pilnatviškas gyvenimas reiškia, kad Jėzus mums atkūrė tikrąjį Dievo prigimties supratimą, kurį nuo Jo atskyrė nuodėmė. Be to, Jėzus skelbia, kad jis yra „savo Tėvo šlovės spindesys ir jo būties tikslus atvaizdas“. (Hebräer 1,3)Dievo Sūnus ne tik atspindi Dievo šlovę, bet ir pats yra Dievas ir spinduliuoja šią šlovę.

Tegul gali atpažinti kartu su Tėvu, jo Sūnumi, bendraujant su Šventąja Dvasia, ir iš tikrųjų visavertiškai patirti tą meilės kupiną gyvenimą, kurį jis tau paruošė nuo pasaulio pradžios!

pateikė Bradas Campbellas