Kas ar kas yra Šventoji Dvasia?

Šventoji Dvasia yra trečiasis dievybės asmuo ir amžinai išeina iš Tėvo per Sūnų. Jis yra Jėzaus Kristaus pažadėtas guodėjas, kurį Dievas atsiuntė visiems tikintiesiems. Šventoji Dvasia gyvena mumyse, sujungia mus su Tėvu ir Sūnumi ir perkeičia per atgailą bei pašventinimą ir priderina prie Kristaus paveikslo per nuolatinį atsinaujinimą. Šventoji Dvasia yra įkvėpimo ir pranašystės šaltinis Biblijoje ir vienybės bei bendrystės šaltinis Bažnyčioje. Jis teikia dvasines dovanas Evangelijos darbui ir yra nuolatinis krikščionio vadovas į visą tiesą (Jn 1).4,16; 15,26; Apaštalų darbai 2,4.17-19.38 val.; Motiejus 28,19; Jonas 14,17-26-as; 1. Petras 1,2; Titas 3,5; 2. Petras 1,21; 1. Korintiečiams 12,13; 2. Korintiečiams 13,13; 1. Korintiečiams 12,1-11; Apaštalų darbai 20,28:1; jonas 6,13).

Šventoji Dvasia - funkcionalumas ar asmenybė?

Šventoji Dvasia dažnai apibūdinama kaip funkcionalumas, pvz B. Dievo galia ar buvimas, veiksmas ar balsas. Ar tai yra tinkamas būdas apibūdinti protą?

Jėzus taip pat apibūdinamas kaip Dievo galia (Filipiečiai 4,13), Dievo buvimas (Galatams 2,20), Dievo veiksmas (Jn 5,19) ir Dievo balsas (Jn 3,34). Tačiau mes kalbame apie Jėzų kaip asmenybę.

Šventasis Raštas taip pat priskiria Šventajai Dvasiai asmenybės bruožus, o vėliau iškelia Dvasios įspūdį už vien tik funkcionalumo. Šventoji Dvasia turi valią (1. Korintiečiams 12,11: „Bet visa tai daro ta pati dvasia ir skiria kiekvienam savo, kaip nori“). Šventoji Dvasia tyrinėja, žino, moko ir skiria1. korintiečiai 2,10-vienas).

Šventoji Dvasia turi jausmus. Malonės dvasia gali būti peikiama (Hebrajams 10,29) ir liūdėti (Efeziečiams 4,30). Šventoji Dvasia mus guodžia ir, kaip ir Jėzus, vadinama pagalbininku (Jn 14,16). Kitose Šventojo Rašto ištraukose Šventoji Dvasia kalba, įsako, liudija, meluojama ir užtaria. Visi šie terminai atitinka asmenybę.

Bibliškai tariant, dvasia yra ne kas, o kas. Protas yra „kažkas“, o ne „kažkas“. Daugelyje krikščionių sluoksnių Šventoji Dvasia vadinama „jis“, o tai neturi būti suprantama kaip lyties požymis. Greičiau „jis“ naudojamas dvasios asmenybei nurodyti.

Dvasios dieviškumas

Biblija dieviškąsias savybes priskiria Šventajai Dvasiai. Jo pobūdis nėra apibūdinamas kaip angeliškas ar žmogiškas.
darbas 33,4 sako: „Dievo Dvasia mane sukūrė, o Visagalio kvapas suteikė man gyvybę“. Šventoji Dvasia kuria. Dvasia yra amžina (Hebrajams 9,14). Jis yra visur (13 psalmė9,7).

Ištirkite Raštus ir pamatysite, kad protas yra visagalis, visažinis ir suteikia gyvybės. Visa tai yra dieviškosios prigimties savybės. Taigi Biblija Šventąją Dvasią vadina dieviškąja. 

Dievas yra vienas „vienas“

Pagrindinis Naujojo Testamento mokymas yra tas, kad yra vienas Dievas (1. korintiečiai 8,6; romėnai 3,29-30-as; 1. Timotiejus 2,5; galatai 3,20). Jėzus nurodė, kad jį ir Tėvą dalijasi tas pats dieviškumas (Jn 10,30).

Jei Šventoji Dvasia yra dieviškas „kas nors“, ar ji yra atskiras dievas? Atsakymas turi būti ne. Jei taip būtų, tai Dievas nebūtų vienas.

Šventajame Rašte kalbama apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią su vardais, kurių sakinio konstrukcija turi vienodą svorį.

Mato 2 skyriuje8,19 Jame rašoma: „...krikštykite juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Trys terminai yra skirtingi ir turi tą pačią kalbinę vertę. Panašiai meldžiasi ir Paulius 2. Korintiečiams 13,14kad „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais“. Petras paaiškina, kad krikščionys „dvasios pašventinimu buvo išrinkti klusnumui ir apšlakstymui Jėzaus Kristaus krauju“1. Petras 1,2).

Taigi Matas, Paulius ir Petras aiškiai įžvelgia skirtumus tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Paulius Korinto atsivertėliams pasakė, kad tikroji dievybė nėra dievų rinkinys (kaip graikų panteonas), kur kiekvienas dovanoja skirtingas dovanas. Dievas yra vienas [vienas], ir tai yra „viena [ta pati] Dvasia... vienas [tas pats] Viešpats... vienas [tas pats] Dievas, veikiantis viską visame kame“ (1. Korintiečiams 12,4-6). Vėliau Paulius daugiau paaiškino apie Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios ryšį. Tai nėra dvi atskiros būtybės, iš tikrųjų jis sako: „Viešpats“ (Jėzus) „yra Dvasia“ (2. korintiečiai 3,17).

Jėzus pasakė, kad Dievas Tėvas atsiųs Tiesos Dvasią, kad ji apsigyventų tikinčiame (Jn 16,12-17). Dvasia rodo į Jėzų ir primena tikintiesiems Jo žodžius (Jn 14,26) ir yra siunčiamas Tėvo per Sūnų, kad liudytų apie Jėzaus padarytą išganymą (Jn 1).5,26). Kaip Tėvas ir Sūnus yra viena, taip ir Sūnus ir Dvasia yra viena. Ir siųsdamas Dvasią, Tėvas gyvena mumyse.

Trejybė

Po Naujojo Testamento apaštalų mirties bažnyčioje kilo diskusijos apie tai, kaip suprasti dievybę. Iššūkis buvo išsaugoti Dievo vienybę. Įvairūs paaiškinimai pateikia „bi-teizmo“ (du dievai – tėvas ir sūnus, bet dvasia yra tik vieno arba abiejų funkcija) ir triteizmo (trys dievai – tėvas, sūnus ir dvasia) sąvokas, tačiau tai prieštaravo pagrindinis monoteizmas, randamas ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose (Mal 2,10 ir tt).

Trejybė, Biblijoje neaptinkamas terminas, yra ankstyvųjų Bažnyčios tėvų sukurtas modelis, apibūdinantis, kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra susiję Dievo vienybėje. Tai buvo krikščionių gynyba nuo „triteistinių“ ir „biteistinių“ erezijų ir kovojama su pagonišku politeizmu.

Metaforos negali visiškai apibūdinti Dievo kaip Dievo, tačiau jos gali padėti mums suprasti, kaip reikia suprasti Trejybę. Vienas vaizdas yra įtaiga, kad žmogus yra trys dalykai vienu metu: Kaip žmogus yra siela (širdis, emocijų vieta), kūnas ir dvasia (protas), taip Dievas yra gailestingas Tėvas, Sūnus (įsikūnijusi dievybė - žr. kolosiečius 2,9), ir Šventoji Dvasia (kuri vienintelė supranta dieviškus dalykus – žr 1. korintiečiai 2,11).

Biblijos nuorodos, kurias jau naudojome šiame tyrime, moko tiesos, kad Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra atskiri asmenys vienoje Dievo būtybėje. NIV Biblijos Izaijo vertimas 9,6 nurodo trejybinę idėją. Gimęs vaikas bus „Nuostabusis Patarėjas“ (Šventoji Dvasia), „Galingas Dievas“ (dievybė), „Visagalis Tėvas“ (Dievas Tėvas) ir „Taikos Kunigaikštis“ (Dievas Sūnus).

probleme

Trejybė buvo karštai diskutuojama iš skirtingų teologinių mokyklų. Taip pat ir z. Pavyzdžiui, vakarietiškas požiūris yra hierarchiškesnis ir statiškesnis, o pagal rytinį požiūrį Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendruomenėje visada vyksta judėjimas.

Teologai kalba apie socialinę ir ekonominę trejybę ir kitas idėjas. Tačiau bet kuri teorija, rodanti, kad Tėvas, Sūnus ir Dvasia turi atskiras valias, norus ar egzistavimą, turi būti laikoma netiesa (taigi ir klaidinga doktrina), nes Dievas yra vienas. Tėvo, Sūnaus ir Dvasios tarpusavio santykiuose yra tobula ir dinamiška meilė, džiaugsmas, harmonija ir absoliuti vienybė.

Trejybės doktrina yra pavyzdys, kaip suprasti Tėvą ir Sūnų bei Šventąją Dvasią. Žinoma, mes negarbiname jokios doktrinos ar modelio. Mes garbiname Tėvą „dvasia ir tiesa“ (Jn 4,24). Teologijos, teigiančios, kad Dvasia turėtų gauti savo šlovės dalį, yra įtartina, nes Dvasia nekreipia dėmesio į save, bet šlovina Kristų (Jn 1).6,13).

Naujajame Testamente malda pirmiausia nukreipta į Tėvą. Šventajame Rašte nereikia melstis Šventajai Dvasiai. Kai meldžiamės Tėvui, meldžiamės trigubam Dievui - Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Dievybės skirtumai nėra trys dievai, kurių kiekvienam reikia atskiro, pamaldaus dėmesio.

Be to, melstis ir krikštyti Jėzaus vardu yra tas pats, kas daryti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Šventosios Dvasios krikštas negali skirtis nuo Kristaus krikšto ar būti už jį aukštesnis, nes Tėvas, Viešpats Jėzus ir Dvasia yra vienas.

Priimk Šventąją Dvasią

Dvasią tikėjimu priima kiekvienas, kuris atgailauja ir yra pakrikštytas Jėzaus vardu, kad būtų atleistos nuodėmės (Apd. 2,38 39; galatai 3,14). Šventoji Dvasia yra sūnystės [įvaikinimo] Dvasia, su mūsų Dvasia liudijanti, kad esame Dievo vaikai (romiečiams 8,14-16), ir mes esame „užantspauduoti pažadėtosios Šventosios Dvasios, kuri yra mūsų dvasinio palikimo užstatas (Efeziečiams). 1,14).

Jei turime Šventąją Dvasią, tai priklausome Kristui (Rom 8,9). Krikščionių bažnyčia lyginama su Dievo šventykla, nes Dvasia gyvena tikintiesiems (1. korintiečiai 3,16).

Šventoji Dvasia yra Kristaus Dvasia, kuri paskatino Senojo Testamento pranašus (1. Petras 1,10-12), apvalo krikščionio sielą paklusdamas tiesai (1. Petras 1,22), tinkamas išganymui (Luko 24,29), šventovės (1. korintiečiai 6,11), auginantis dieviškus vaisius (Galatams 5,22-25), aprūpindamas mus Evangelijos sklaida ir bažnyčios ugdymu (1. Korintiečiams 12,1-11; 1 4,12; Efeziečiams 4,7-16; Romėnai 12,4-vienas).

Šventoji Dvasia veda į visą tiesą (Jn 16,13) ir atverkite pasaulio akis nuodėmei, teisumui ir teismui“ (Jn 1).6,8).

išvada

Pagrindinė Biblijos tiesa yra ta, kad Dievas yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, formuojantis mūsų tikėjimą ir krikščionių gyvenimą. Nuostabi ir graži bendrystė, kuria dalijasi Tėvas, Sūnus ir Dvasia, yra meilės bendrystė, į kurią mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus mus įtraukia per savo gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir pakilimą kaip Dievas kūne.

autorius Jamesas Hendersonas