Jėzaus Kristaus prisikėlimas ir sugrįžimas

Apaštalų darbuose 1,9 Mums sakoma: „Ir kai jis tai pasakė, jis buvo pakeltas į akis, ir debesis paėmė jį nuo jų akių.“ Šiuo metu norėčiau užduoti paprastą klausimą: kodėl? Kodėl Jėzus buvo paimtas tokiu būdu? Tačiau prieš pereidami prie to, paskaitykime kitas tris eilutes: „Jie žiūrėjo, kaip jis pakilo į dangų, štai su jais stovėjo du vyrai baltais drabužiais. Jie tarė: Galilėjos vyrai, kodėl jūs stovite ir žiūrite į dangų? Šis Jėzus, kuris buvo paimtas iš jūsų į dangų, sugrįš taip, kaip matėte jį įžengiant į dangų. Taigi jie grįžo į Jeruzalę nuo kalno, vadinamo Alyvų kalnu, kuris yra netoli Jeruzalės, už vieno šabo“.

Ši ištrauka apibūdina du dalykus: kad Jėzus pakilo į dangų ir kad jis sugrįš dar kartą. Abu faktai yra svarbūs krikščioniškajam tikėjimui, todėl, pavyzdžiui, yra įtvirtinti Apaštalų tikėjime. Pirmasis Jėzus nuėjo į dangų. Pakilimas švenčiamas kiekvienais metais 40 dienų po Velykų, visada ketvirtadienį.

Antrasis punktas, kurį apibūdina ši ištrauka, yra tas, kad Jėzus vėl ateis tuo pačiu būdu, kurį pradėjo. Štai kodėl aš tikiu, kad Jėzus taip pat matomu būdu paliko šį pasaulį.

Jėzui būtų buvę labai lengva pranešti savo mokiniams, kad jis eis pas savo tėvą ir kad jis vėl ateis. Po to jis paprasčiausiai būtų dingęs, kaip buvo daręs keletą kartų anksčiau. Išskyrus tai, kad jis nebus matomas vėl šį kartą. Negaliu galvoti apie teologinę priežastį, kodėl Jėzus taip akivaizdžiai paliko Žemę, bet jis padarė tai, kad išmokytų savo mokinius, taigi ir mus.

Akivaizdžiai dingdamas ore, Jėzus aiškiai parodė, kad ne tik išnyks, bet ir pakils į dangų, kad tarpininkautų mums Tėvo dešinėje kaip amžinasis Vyriausiasis Kunigas ir pasakytų gerą žodį. Kaip sakė vienas autorius: „Jis yra mūsų atstovas danguje“. Turime danguje žmogų, kuris supranta, kas mes esame, mūsų silpnybes ir poreikius, nes jie yra žmonės. Netgi danguje jis yra visiškai žmogus ir visiškai Dievas.

Net ir po Ascenzijos Biblijoje jis minimas kaip žmogus. Kai Paulius pamokslavo Atėnų gyventojams Areopago mieste, jis sakė, kad Dievas pasaulį vertins per žmogų, kurį jis nustatė, ir kad šis asmuo yra Jėzus Kristus. Rašydamas Timotiejui, jis pavadino jį žmogumi Kristumi Jėzumi. Jis vis dar yra žmogus ir vis dar turi kūną. Jo kūnas prisikėlė iš numirusių ir nuvedė jį į dangų.

Tai veda prie klausimo, kur dabar yra jo kūnas? Kaip Dievas, kuris yra visur ir todėl nėra susijęs su erdve, materija ir laiku, taip pat gali turėti kūną, esantį tam tikroje vietoje? Ar Jėzaus Kristaus kūnas yra kažkur erdvėje? Aš nežinau. Aš nežinau, kaip Jėzus atrodo už uždarų durų ar kaip jis galėjo eiti į dangų, nepaisant sunkio jėgos. Matyt, fiziniai įstatymai netaikomi Jėzaus Kristaus kūnui. Tai vis dar yra kūnas, tačiau jis neturi apribojimų, kuriuos galėtume priskirti kūnui.

Tai vis dar neatsako į klausimą, kur yra jo kūnas dabar. Tai taip pat nėra pats svarbiausias dalykas, dėl kurio reikia nerimauti! Mes turime žinoti, kad Jėzus yra danguje, bet ne ten, kur yra dangus. Mums daug svarbiau žinoti apie Jėzaus dvasinį kūną: tai, kaip Jėzus veikia tarp mūsų ir dabar žemėje, yra per Šventąją Dvasią.

Jėzus su savo kūnu pakilo į dangų, jis leido suprasti, kad jis ir toliau išliks žmogumi ir Dievu. Tai mus patikina, kad jis yra vyriausiasis kunigas, susipažinęs su mūsų silpnybėmis, kaip rašoma laiške hebrajams. Matomas jo pakilimas į dangų dar kartą patvirtina, kad jis ne tik neišnyko, bet ir toliau eina mūsų vyriausiojo kunigo, tarpininko ir tarpininko pareigas.

Kita priežastis

Manau, kad yra dar viena priežastis, kodėl Jėzus akivaizdžiai mus paliko. Jis pasakė savo mokiniams Jono 1 skyriuje6,7 taip: „Bet aš sakau jums tiesą: jums gerai, kad aš išeinu. Nes jei aš neišeisiu, Guodėjas neateis pas jus. Bet jei eisiu, atsiųsiu jį pas tave“.

Tiksliai nežinau kodėl, bet panašu, kad Jėzus prieš Sekmines turėjo pakilti į dangų. Kai mokiniai pamatė Jėzų prisikėlimą, jie buvo gavę pažadą priimti Šventąją Dvasią, todėl nebuvo jokio liūdesio, bent jau nė vienas iš jų nėra aprašytas Apd. Nebuvo liūdesio, kad senieji geri laikai su kūnu ir krauju baigėsi. Praeitis nebuvo gvildenta, bet į ateitį buvo žvelgiama su laukimu. Buvo džiaugsmas dėl dar didesnių dalykų, kuriuos Jėzus paskelbė ir pažadėjo.

Jei ir toliau skaitysime Aktus, tarp 120 pasekėjų rasime gyvą nuotaiką. Jie susitiko, meldėsi ir planavo, kokius darbus reikia atlikti. Žinodami, kad turi misiją, jie pasirinko naują apaštalą, kad užpildytų Judo Iskarijoto pareigas. Jie taip pat žinojo, kad jiems reikia dvylikos vyrų, kurie atstovautų naujajam Izraeliui, kurį Dievas ketino pastatyti. Jie turėjo verslo susitikimą, nes jie vykdė verslą. Jėzus jau buvo davęs jiems užduotį, kai jo liudininkai išėjo į pasaulį. Viskas, ką jis turėjo padaryti, kaip jis jiems sakė, turėjo laukti Jeruzalėje, kol jie bus pripildyti jėgos iš viršaus ir priims pažadėtą ​​paguodą.

Jėzaus atsikėlimas buvo įtampos akimirka: mokiniai laukė kito žingsnio, kad galėtų išplėsti savo veiklą, nes Jėzus jiems buvo pažadėjęs, kad su Šventąja Dvasia padarys daugiau dalykų nei pats Jėzus. Todėl Jėzus buvo dar didesnių dalykų pažadas.

Jėzus Šventąją Dvasią pavadino „kitu Guodėju“. Graikų kalboje yra du žodžiai „kitas“. Vienas reiškia „kažkas to paties“, o kitas – „kažkas kitokio“. Jėzus pavartojo frazę „kažkas panašaus“. Šventoji Dvasia yra kaip Jėzus. Dvasia yra asmeninis Dievo buvimas, o ne tik antgamtinė jėga.

Šventoji Dvasia gyvena ir moko, ir kalba, ir priima sprendimus. Šventoji Dvasia yra asmuo, dieviškas asmuo ir Dievo dalis.Šventoji Dvasia yra tokia panaši į Jėzų, kad galime kalbėti ir apie mumyse ir Bažnyčioje gyvenantį Jėzų. Jėzus pasakė, kad jis lieka su tuo, kuris tiki ir gyvena, ir būtent tai jis daro Šventosios Dvasios asmenyje. Jėzus paliko, bet jis nepaliko mūsų ramybėje. Jis grįžo per mumyse gyvenančią Šventąją Dvasią, tačiau grįš ir fiziniu, ir matomu būdu, ir aš tikiu, kad būtent ta yra pagrindinė regimojo kilimo priežastis. Taigi mums nekyla mintis sakyti, kad Jėzus jau yra Šventosios Dvasios pavidalu, ir mes neturėtume tikėtis iš jo daugiau, nei to, ką jau turime.

Ne, Jėzus labai aiškiai supranta, kad jo sugrįžimas nebus nematoma ir slapta misija. Tai bus padaryta aiškiai. Kaip matoma dienos šviesoje ir kylančioje saulėje. Ji bus matoma visiems, kaip ir Asociacijos diena visiems buvo matoma ant Alyvų kalno beveik prieš 2000 metų, ir tai suteikia mums vilties, kad galime tikėtis daugiau nei tai, kas dabar yra mūsų akivaizdoje. Dabar matome daug silpnumo. Silpnumas mumyse, mūsų bažnyčioje ir visoje krikščionybėje. Mes tikimės, kad viskas pasikeis į gerąją pusę, ir mes turime Kristaus pažadą, kad jis grįš dramatiškai ir įves į Dievo karalystę didesnę ir stipresnę, nei mes galime įsivaizduoti. Jis nepaliks dalykų taip, kaip yra dabar.

Jis sugrįš tuo pačiu keliu, kuriuo pakilo į dangų: vizualiai ir fiziškai. Ten bus net smulkmenų, kurių nelaikau itin svarbiomis: debesys. Kaip jis pakilo debesimis, taip ir sugrįš debesimis. Nežinau, ką reiškia debesys; atrodo, kad debesys simbolizavo angelus, einančius su Kristumi, bet galėjo būti ir fiziniai debesys. Apie tai užsimenu tik prabėgomis. Svarbiausia, kad Kristus grįš dramatišku būdu. Bus šviesos blyksniai, garsūs triukšmai, fenomenalūs ženklai saulėje ir mėnulyje ir visi tai matys. Tai neabejotinai bus akivaizdu ir niekas negalės pasakyti, kad tai vyksta kitur. Neabejotina, kad šie įvykiai vyks visur vienu metu. Kai tai įvyks, Paulius pasakoja mums 1. Tesalonikiečiams, mes pakilsime pasitikti Kristaus ant debesų ore. Šis procesas žinomas kaip paėmimas ir nevyks slapta. Tai bus viešas paėmimas, nes kiekvienas gali pamatyti Kristų grįžtantį į žemę. Taigi mes tampame Jėzaus žengimo į dangų dalimi, lygiai kaip esame jo nukryžiavimo, palaidojimo ir prisikėlimo dalis. Mes taip pat pakilsime į dangų pasitikti Viešpaties, kai jis vėl ateis, ir kartu su juo grįšime į žemę.

Ar tai turi įtakos?

Nežinome, kada visa tai įvyks. Taigi ar tai keičia mūsų gyvenimą? Tai turėtų. viduje 1. Korintiečiams ir 1. Jonas mums apie tai pasakoja. leisk mums 1. Jonas 3,2-3 ansehen: „Meine Lieben, wir sind schon Gottes Kinder; es ist aber noch nicht offenbar geworden, was wir sein werden. Wir wissen aber: wenn es offenbar wird, werden wir ihm gleich sein; denn wir werden ihn sehen wie er ist. Und ein jeder, der solche Hoffnung auf ihn hat, der reinigt sich, wie auch jener rein ist.“

Tada Jonas tęsia, kad tikintieji klauso Dievo ir nenori nuodėmingo gyvenimo. Tai yra praktinis to, kuo tikime, poveikis. Jėzus vėl ateis ir mes būsime panašūs į jį. Tai nereiškia, kad mūsų pastangos mus išgelbės ar mūsų kaltė mus pražudys, tačiau mes nenorime nusidėti Dievo valia.

Der zweite biblische Rückschluss steht im ersten Korintherbrief. Nach den Erläuterungen über die Wiederkunft Christi und unsere Auferstehung in die Unsterblichkeit schreibt Paulus in folgendes: „Darum, meine lieben Brüder, seid fest, unerschütterlich und nehmt immer zu in dem Werk des Herrn, weil ihr wisst, dass eure Arbeit nicht vergeblich ist in dem Herrn“ (1. Korintherbrief 15,58).

Mums reikia darbo, ką turėjo padaryti ankstyvieji mokiniai. Jis taip pat duoda mums nurodymą, kurį jiems davė Jėzus. Mūsų misija yra skelbti ir dalintis gerąja žinia. Mes gavome Šventąją Dvasią, kad galėtume tik tai padaryti. Mes nestovime žiūrėdami į dangų ir laukiame Kristaus. Tikslaus laiko Biblija mums taip pat nereikalinga. Šventasis Raštas sako mums nežinantis Jėzaus sugrįžimo. Vietoj to mes turime pažadą, kad Jėzus grįš ir to mums turėtų pakakti. Dar reikia nuveikti. Mums visa iššūkis yra iššūkis šiam darbui. Štai kodėl turėtume kreiptis į ją, nes darbas Viešpaties labui nėra veltui.    

pateikė Michaelas Morrisonas