Gyvenk Dievui ar Jėzuje

Užduodu sau klausimą apie šiandieninį pamokslą: „Ar aš gyvenu Dievui, ar Jėzuje?“ Atsakymas į šiuos žodžius pakeitė mano gyvenimą ir gali pakeisti jūsų gyvenimą. Klausimas, ar aš stengiuosi gyventi visiškai teisėtai Dievui, ar aš priimu besąlygišką Dievo malonę kaip nepelnytą Jėzaus dovaną. Aiškiai pasakius, - aš gyvenu Jėzuje, su juo ir per jį. Šiame viename pamoksle neįmanoma skelbti visų malonės aspektų. Todėl pereinu prie pranešimo pagrindo:

„Jis jau tada nusprendė, kad per Jėzų Kristų turime tapti jo vaikais. Toks buvo jo planas ir jam taip patiko. Visa tai buvo skirta švęsti šlovingą, nepelnytą Dievo gerumą, kurį patyrėme per Jo mylimą Sūnų. su Kristumi esame atgaivinti – malone esate išgelbėti –; ir mus su juo prikėlė ir kartu su juo įkūrė danguje Kristuje Jėzuje“ (Efeziečiams) 2,5-6 Vilties visiems).

Mano pasirodymas nesiskaito

Didžiausia dovana, kurią Dievas davė savo tautai Izraeliui senojoje sandoroje, buvo duoti žmonėms įstatymą per Mozę. Bet niekas nesugebėjo tobulai laikytis šio įstatymo, išskyrus Jėzų. Dievui visada rūpėjo meilės santykiai su savo tauta, deja, tik nedaugelis senosios sandoros žmonių tai patyrė ir suprato.

Štai kodėl naujoji sandora yra visiškas pokytis, kurį Jėzus suteikė žmonėms. Jėzus suteikia savo bažnyčiai neribotą prieigą prie Dievo. Jo malonės dėka gyvenu gyvuose santykiuose per Jėzų Kristų, su juo ir Jėzuje Kristuje. Jis paliko dangų ir gimė žemėje kaip Dievas ir žmogus ir gyveno tarp mūsų. Per savo gyvenimą jis visiškai įvykdė įstatymą ir nepraleido nė taškelio, kol savo mirtimi ir prisikėlimu nutraukė senąją sandorą.

Jėzus yra aukščiausias asmuo mano gyvenime. Priėmiau jį kaip didžiausią savo dovaną, kaip Viešpatį, ir esu dėkingas, kad man nebereikia kovoti su senosios sandoros įsakymais ir draudimais.

Daugelis iš mūsų sąmoningai ar nesąmoningai patyrėme tai, kad gyvename teisėtai. Aš taip pat tikėjau, kad žodinis, besąlygiškas paklusnumas yra mano atsidavimo Dievui malonumo išraiška. Aš stengiausi gyventi savo gyvenimą pagal senosios sandoros taisykles. Ir toliau daryti viską dėl Dievo, kol visagalis Dievas per savo malonę man parodė: „Nėra nė vieno teisaus, net vieno“ - išskyrus Jėzų, mūsų didžiausią dovaną! Mano paties pasirodymo su visomis apipjaustymais Jėzui niekada negalėjo pakakti, nes svarbu yra tai, ką jis man padarė. Aš gavau jo malonės dovaną gyventi Jėzuje. Net tikėjimas Jėzumi yra Dievo dovana. Aš galiu priimti tikėjimą ir per jį Jėzų, didžiausią Dievo malonės dovaną.

Gyventi Jėzuje yra didelių pasekmių sprendimas

Supratau, kad tai priklauso nuo manęs. Kaip aš tikiu Jėzumi? Aš galiu pasirinkti klausytis jo ir daryti tai, ką jis sako, nes mano įsitikinimai lemia mano veiksmus. Bet kuriuo atveju man tai turi pasekmių:

„Bet koks buvo jūsų gyvenimas anksčiau? Jūs nepaklusote Dievui ir nenorėjote su juo turėti nieko bendra. Jo akyse tu buvai miręs, gyvenai pagal šio pasaulio gyvenimo būdą ir tapai šėtono, turinčio savo galią tarp dangaus ir žemės, auka. Jo piktoji dvasia ir šiandien viešpatauja visų žmonių, kurie nepaklūsta Dievui, gyvenimuose. Mes anksčiau buvome vieni iš jų, kai savanaudiškai norėjome nustatyti savo gyvenimą. Pasidavėme savo senosios prigimties aistroms ir pagundoms ir, kaip ir visi kiti žmonės, buvome Dievo rūstybės malonėje“ (Efeziečiams). 2,1-3 Vilties visiems).

Tai man rodo: tiksliai laikantis senosios sandoros įsakymų, nesusidaro asmeniniai santykiai su Dievu. Veikiau jie mane skyrė nuo jo, nes mano požiūris buvo paremtas mano paties indėliu. Bausmė už nuodėmę liko ta pati: mirtis ir jis paliko mane beviltiškoje padėtyje. Dabar seka vilties žodžiai:

„Bet Dievo gailestingumas yra didelis. Dėl savo nuodėmių mes buvome mirę Dievo akyse, bet Jis mus taip pamilo, kad suteikė mums naują gyvenimą Kristuje. Visada atminkite: už šį išganymą esate skolingas vien tik Dievo malonei. Jis prikėlė mus iš numirusių su Kristumi ir per vienybę su Kristumi mes jau gavome savo vietą dangiškame pasaulyje. Tokiu būdu Dievas nori parodyti didžiulę savo malonės didybę meile, kurią jis mums parodė Jėzuje Kristuje visiems laikams. Nes tik jo nepelnytu gerumu buvai išgelbėtas nuo mirties. Taip atsitiko, nes tu tiki Jėzų Kristų. Tai Dievo dovana, o ne jūsų pačių darbas. Žmogus negali nieko prisidėti savo jėgomis. Todėl niekas negali didžiuotis savo gerais darbais“ (Efeziečiams 2,4-9 Vilties visiems).

Mačiau, kad tikėjimas Jėzumi yra Dievo dovana, kurią gavau nepelnytai. Buvau visiškai miręs, nes pagal tapatybę buvau nusidėjėlis ir nusidėjau. Bet kadangi man buvo leista priimti Jėzų kaip savo Atpirkėją, Išganytoją ir Viešpatį, aš buvau nukryžiuotas kartu su juo. Per jį atleidžiamos visos mano kada nors apkaltintos ir padarytos nuodėmės. Tai yra gaivus, aiškus pranešimas. Mirtis man nebeturi teisės. Aš turiu visiškai naują Jėzaus tapatybę. Juridinis asmuo Toni yra ir lieka miręs, net jei, kaip matote, nepaisant jo amžiaus, jis vaikšto gyvas ir gyvas.

Gyvenk malonėje - gyvenk Jėzuje

Aš gyvenu su Jėzumi, per Jėzų ir kaip Paulius tiksliai sako:

„Pagal įstatymą buvau nuteistas mirties bausme. Taigi dabar esu miręs įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Mano senasis gyvenimas mirė kartu su Kristumi ant kryžiaus. Todėl nebegyvenu aš, o manyje gyvena Kristus! Aš gyvenu savo trumpalaikį gyvenimą šioje žemėje tikėdamas Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi, kuris pamilo mane ir atidavė savo gyvybę už mane. Neatmetu šios nepelnytos Dievo dovanos – priešingai nei krikščionys, kurie vis dar nori laikytis įstatymo reikalavimų. Jeigu laikydamiesi Įstatymo galėtume būti Dievo priimtini, tai Kristus nebūtinai turėjo mirti“ (Galatams 2,19-21 Vilties visiems).

Malonės dėka aš esu išgelbėtas, malonės dėka Dievas mane prikėlė iš numirusių, ir aš esu pastatytas danguje su Kristumi Jėzumi. Niekuo negaliu pasigirti, išskyrus tai, kad mane myli Trejybė Dievas ir gyvenu jame. Esu skolingas savo gyvenimą Jėzui. Jis padarė viską, ko reikėjo, kad mano gyvenimas būtų vainikuotas sėkme jame. Žingsnis po žingsnio vis labiau suprantu, kad yra didžiulis skirtumas, ar sakau: aš gyvenu dėl Dievo, ar Jėzus yra mano gyvenimas. Būti vienam su šventuoju Dievu tai iš esmės keičia mano gyvenimą, nes aš nebe nulemiu savo gyvenimo, bet leidžiu Jėzui gyventi per mane. Tai pabrėžiu šiomis eilėmis.

„Ar tu nežinai, kad tu esi Dievo šventykla ir kad jumyse gyvena Dievo Dvasia? (1. korintiečiai 3,16).

Dabar esu Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios buveinė, tai yra naujos sandoros privilegija. Tai galioja nesvarbu, ar aš tai žinau, ar lieku nesąmoningas: nesvarbu, ar miegu, ar dirbu, Jėzus gyvena manyje. Kai žygio sniege metu patiriu nuostabų kūrinį, Dievas yra manyje ir kiekvieną akimirką paverčia lobiu. Visada yra laisvos vietos leisti Jėzui mane vesti ir dovanoti. Man leidžiama būti judančia Dievo šventykla ir mėgautis intymiausiais santykiais su Jėzumi.

Kadangi jis gyvena manyje, man nereikia bijoti, kad nesutiksiu su Dievo vizija. Net jei aš krisčiau kaip jo išteisintas sūnus, jis man padės. Bet tai galioja ne tik man. Jėzus kovojo prieš šėtoną ir laimėjo su mumis ir už mus. Po kovos su šėtonu jis nušluosto pjuvenas nuo mano pečių perkeltine prasme, kaip ir siūbuojant. Jis kartą ir visiems laikams sumokėjo visą mūsų kaltę, jo aukos pakanka, kad visi žmonės gyventų susitaikę su juo.

„Aš esu vynmedis, jūs – šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15,5).

Aš galiu būti susijęs su Jėzumi kaip vynuogė ant vynmedžio. Per jį aš gaunu viską, ko man reikia gyventi. Be to, galiu kalbėti su Jėzumi apie visus savo gyvenimo klausimus, nes jis mane pažįsta iš vidaus ir žino, kur man reikia pagalbos. Jo nesijaudina nė viena mano mintis ir jis neteisia manęs dėl mano klaidų. Aš išpažįstu jam savo kaltę, kurios, nepaisant mano mirties, nenusidedu, kaip mane šaukia jo draugas ir brolis. Žinau, kad jis jai atleido. Mano, kaip nusidėjėlio, tapatybė yra sena istorija, dabar esu nauja būtybė ir gyvenu Jėzuje. Taip gyventi yra tikrai smagu, net smagu, nes nebėra jokio skiriamojo trūkumo.

Antroji sakinio dalis man parodo, kad be Jėzaus aš nieko negaliu padaryti. Aš negaliu gyventi be Jėzaus. Aš pasitikiu Dievu, kad jis skambina visiems, kad jis girdėtų ar girdėtų. Kada ir kaip tai vyksta, priklauso jo valdžiai. Jėzus man paaiškina, kad visi mano geri žodžiai ir net geriausi darbai nieko nedaro, kad išlaikyčiau gyvą. Jis liepia atkreipti dėmesį į tai, ką norėtų pasakyti man vienam ar per brangius kaimynus. Jis man šiam tikslui atidavė mano kaimynus.

Palyginu mus su mokiniais, kurie tuo metu bėgo iš Jeruzalės į Emmausą. Anksčiau jie patyrė sunkių dienų dėl Jėzaus nukryžiavimo ir pakeliui namo jas aptarė. Nepažįstamas žmogus, tai buvo Jėzus, šiek tiek nubėgo su jais ir paaiškino, kas apie jį parašyta Šventajame Rašte. Bet tai nepadarė jų protingesnių. Jie atpažino jį namuose tik skaldydami duoną. Per šį įvykį jie sužinojo apie Jėzų. Jis krito nuo jų akių kaip svarstyklės. Jėzus gyvena - jis yra Išganytojas. Ar šiandien vis dar yra tokių akių atidarymo priemonių? Aš taip manau.

Pamokslas „Gyvenk Dievui ar Jėzuje“ gali būti iššūkis tau. Tada turėsite gerą galimybę aptarti tai su Jėzumi. Jis labai myli intymius pokalbius ir mielai jums parodo, kaip gyvenimas yra vienas didžiausių jo stebuklų. Jis pripildo tavo gyvenimą malonės. Jėzus jumyse yra didžiausia tavo dovana.

pateikė Toni Püntener