Tuščias kapas: kas iš to tau?

Tuščio kapo istorija pateikiama Biblijoje kiekvienoje iš keturių evangelijų. Mes tiksliai nežinome, kada Dievas Tėvas sugrąžino Jėzų į Jeruzalės gyvenimą maždaug prieš 2000 metų. Bet mes žinome, kad šis įvykis paveiks ir pakeis kiekvieno kada nors gyvenusio žmogaus gyvenimą.

Stalistas iš Nazareto Jėzus buvo areštuotas, nuteistas ir nukryžiuotas. Miręs jis pasitikėjo savo Dangiškuoju Tėvu ir Šventąja Dvasia. Tada jo nukankintas kūnas buvo įdėtas į kapą, pagamintą iš tvirtos uolos, kuri priešais įėjimą buvo užplombuota sunkiu akmeniu.

Romos valdytojas Poncijus Pilotas įsakė saugoti kapą. Jėzus pranašavo, kad kapas jo nelaikys, o Pilotas bijojo, kad mirusiojo pasekėjai bandytų pavogti kūną. Tačiau tai atrodė mažai tikėtina, nes jie buvo demoralizuoti, kupini baimės ir todėl slapstėsi. Jie matė žiaurią savo lyderio pabaigą - beveik iki mirties plakta, prikaltas prie kryžiaus ir po šešių valandų agonijos dūrė į šoną ietimi. Jie nuėmė sumuštą kūną nuo kryžiaus ir greitai apvyniojo linais. Tai turėjo būti laikinos laidotuvės tik artėjant sabatui. Kai kurie planavo grįžti po šabo ir paruošti Jėzaus kūną tinkamai laidoti.

Jėzaus kūnas buvo šaltame, tamsiame kape. Po trijų dienų drobulė uždengė neišvengiamą negyvo kūno irimą. Iš jo atsirado tai, ko dar niekada nebuvo - prisikėlęs ir pašlovintas žmogus. Jėzus prisikėlė iš savo Dangiškojo Tėvo ir Šventosios Dvasios galia. Ne tokiu būdu, kuris sugrąžino jo žmogiškąją egzistenciją, kaip tai padarė su Lazarumi, Jairo dukra ir našlės sūnumi Nainyje, kurie buvo pašaukti į seną kūną ir žemišką gyvenimą. Ne, Jėzus negrįžo į savo seną kūną paprasčiausiai gaivinamas. Teiginys, kad Dievas Tėvas, jo palaidotas Sūnus, trečią dieną prikėlė Jėzų naujam gyvenimui, yra kardinaliai kitoks. Žmonijos istorijoje tam nėra nei įtikinamų analogijų, nei tikėtinų vidinių pasaulinių paaiškinimų. Jėzus sulankstė drobulę ir išėjo iš kapo tęsti savo darbo. Niekas nebebus toks pats.

Nesuprantama tiesa

Kai Jėzus gyveno su mumis žemėje kaip žmogus, jis buvo vienas iš mūsų, kūno ir kraujo žmogus, kuris buvo veikiamas alkio, troškulio, nuovargio ir ribotų mirtingojo egzistencijos matmenų. „Ir Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų, ir mes regėjome jo šlovę, šlovę kaip viengimio Tėvo Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jonas). 1,14).

Jis gyveno bendrystėje su Dievo Šventąja Dvasia kaip vienas iš mūsų. Teologai Jėzaus įsikūnijimą vadina „įsikūnijimu“. Jis taip pat buvo vienas su Dievu kaip Amžinuoju Žodžiu arba Dievo Sūnumi. Tai faktas, kurį sunku ir galbūt neįmanoma visiškai suvokti, atsižvelgiant į mūsų žmogaus proto ribotumą. Kaip Jėzus galėjo būti ir Dievas, ir žmogus? Kaip sakė šiuolaikinis teologas Džeimsas Innelis Pakeris: „Čia yra dvi paslaptys už vieną kainą - daugybė žmonių, esančių Dievo vienybėje, ir dieviškumo bei žmonijos susivienijimas Jėzaus asmenyje. Niekas grožinėje literatūroje nėra toks fantastiškas kaip ši įsikūnijimo tiesa »(Dievo pažinimas). Tai koncepcija, prieštaraujanti viskam, ką žinome apie įprastą tikrovę.

Mokslas rodo, kad vien dėl to, kad kažkas nepaiso paaiškinimo, dar nereiškia, kad tai netiesa. Fizikos priešakyje esantys mokslininkai susitaikė su reiškiniais, kurie apverčia įprastą logiką aukštyn kojomis. Kvantiniu lygmeniu mūsų kasdienį gyvenimą reguliuojančios taisyklės sugenda ir taikomos naujos taisyklės, net jei jos prieštarauja logikai taip, kad atrodo absurdiškos. Šviesa gali veikti ir kaip banga, ir kaip dalelė. Dalelė tuo pačiu metu gali būti dviejose vietose. Kai kurie subatominiai kvarkai turi suktis du kartus prieš „apeinant“, o kitiems tereikia sukti pusę revoliucijos. Kuo daugiau sužinosime apie kvantinį pasaulį, tuo mažesnė tikimybė. Tačiau eksperimentas po eksperimento rodo, kad kvantinė teorija yra teisinga.

Turime įrankių tyrinėti fizinį pasaulį ir dažnai stebimės jo vidinėmis detalėmis. Neturime įrankių nagrinėti dieviškosios ir dvasinės tikrovės – turime priimti jas tokias, kokias Dievas mums jas apreiškia. Apie tai mums pasakė pats Jėzus ir tie, kuriuos jis pavedė skelbti ir rašyti. Įrodymai, kuriuos turime iš Šventojo Rašto, istorijos ir mūsų pačių patirties, patvirtina tikėjimą, kad Jėzus yra vienas su Dievu ir viena su žmonija. „Aš atidaviau jiems šlovę, kurią tu man davei, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena, aš juose ir tu manyje, kad jie būtų tobula viena ir pasaulis žinotų, kad tu mane siuntei ir mylėk juos, kaip myli mane“ (Jono 17,22-vienas).

Kai Jėzus buvo pakeltas, abi prigimtys pasiekė naują gyvenimo kartu dimensiją, dėl kurios atsirado nauja kūrybos rūšis - pašlovintas žmogus, kuriam nebebuvo taikoma mirtis ir nykimas.

Pabėk nuo kapo

Daug metų, galbūt net 60 metų po šio įvykio, Jėzus pasirodė Jonui, paskutiniam iš pirmųjų mokinių, dalyvavusių jo nukryžiavimo metu. Jonas dabar buvo senas vyras ir gyveno Patmo saloje. Jėzus jam tarė: „Nebijok! Aš esu pirmasis ir paskutinis, ir gyvasis; ir aš buvau miręs, ir štai aš gyvenu per amžius, amen! Ir aš turiu mirusiųjų ir mirties raktus“ (Apreiškimas 1,17-18 Mėsininko Biblija).

Dar kartą atidžiai pažvelkite į tai, ką sako Jėzus. Jis buvo miręs, jis dabar gyvas ir išliks gyvas amžinai. Jis taip pat turi raktą, kuris atveria kelią kitiems žmonėms pabėgti iš kapo. Net mirtis nebėra tokia, kokia buvo iki Jėzaus prisikėlimo.

Mes matome nuostabų pažadą iš kitos kliše tapusios eilutės: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad visi, kurie jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Johannes). 3,16). Jėzus, kuris buvo prikeltas amžinajam gyvenimui, atvėrė mums kelią gyventi amžinai.

Kai Jėzus buvo prikeltas iš mirties, abu jo prigimčiai pasiekė naują dimensiją, kuri paskatino sukurti naują rūšį - pašlovintą žmogų, kuriam nebebuvo taikoma mirtis ir nykimas.

Yra dar daugiau

Prieš mirtį Jėzus meldėsi tokią maldą: „Tėve, aš noriu, kad su manimi būtų ir tie, kuriuos tu man davei, kad jie matytų mano šlovę, kurią man davei; nes tu mane mylėjai prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17,24). Jėzus, kuris apie 33 metus dalijosi mūsų mirtinguoju egzistavimu, sako, kad nori, kad mes amžinai būtume su juo jo nemirtingoje aplinkoje.

Paulius rašė panašią žinią romiečiams: „Bet jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai, būtent Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, nes su juo kenčiame, kad kartu su juo būtume prikelti į šlovę. Nes esu įsitikinęs, kad šis kančios metas nenusveria šlovės, kuri mums bus apreikšta“ (romiečiams). 8,17-vienas).

Jėzus buvo pirmasis žmogus, įveikęs mirtingąją egzistenciją. Dievas niekada neketino būti vienintelis. Mes visada buvome Dievo mintyse. „Tiems, kuriuos išsirinko, jis iš anksto paskyrė, kad jie būtų kaip jo sūnaus atvaizdas, kad jis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių“ (romiečiams). 8,29).

Nors dar negalime suprasti viso poveikio, mūsų amžinoji ateitis yra patikimose rankose. „Brangieji, mes jau esame Dievo vaikai; bet dar neatskleista, kas mes būsime. Žinome, kad kai tai bus atskleista, būsime panašūs į jį; nes matysime jį tokį, koks jis yra »(1. Jonas 3,2). Tai, kas jo, yra ir mūsų, toks jo gyvenimas. Dievo gyvenimo būdas.
Savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu Jėzus mums parodė, ką reiškia būti žmogumi. Jis yra pirmasis žmogus, pasiekęs visą tobulybę, kurią Dievas turėjo galvoje nuo pat pradžių. Bet jis ne paskutinis.

Faktas yra tas, kad mes negalime ten patekti vieni: „Jėzus jam pasakė: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas; niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14,6).

Kaip Dievas Jėzaus mirtingąjį kūną pavertė jo pašlovintu kūnu, taip Jėzus perkeis ir mūsų kūnus: „Jis perkeis mūsų nuolankų kūną, kad taptų panašus į jo pašlovintą kūną pagal galią, kuria gali pajungti viską“ (Filipiečiams). 3,21).

Atidžiai skaitant šventraščius, ima ryškėti įdomi žmonijos ateities peržiūra.

„Bet vienas iš jų vienu metu liudija ir sako: „Kas yra žmogus, kad tu apie jį galvoji, ir Žmogaus Sūnus, kad jo rūpiniesi? Tu privertei jį trumpam būti žemesniam už angelus; tu vainikavo jį šlove ir garbe; tu viską padėjai jam po kojomis. „Kai jis viską pasidėjo po kojomis, jis neišsaugojo nieko, kas jam nebuvo pavaldi“ (Hebrajams). 2,6-vienas).

Laiško hebrajams rašytojas citavo psalmę 8,5-7, parašytas šimtmečiais anksčiau. Bet jis tęsė: „Bet dabar dar nematome, kad viskas jam priklauso. Bet Jėzų, kuris kurį laiką buvo žemesnis už angelus, mes matome mirties kančios vainikuotą šlove ir garbe, kad Dievo malone paragautų mirties už visus“ (Hebrajams). 2,8-vienas).

Moterys ir vyrai, kuriems per Velykas pasirodė Jėzus Kristus, liudijo ne tik jo kūno prisikėlimą, bet ir jo tuščio kapo radimą. Iš to jie suprato, kad jų nukryžiuotasis Viešpats iš tikrųjų, asmeniškai ir kūniškai pakilo į jo naują gyvenimą.

Bet kam tada naudingas tuščias kapas, jei jo nebereikia pačiam Jėzui? Būdami krikštytieji, mes buvome palaidoti kartu su juo, kad galėtume tobulėti kartu su juo naujame gyvenime. Bet kiek praeities mus vėl ir vėl apkrauna; kiek tai kenkia gyvenimui, vis tiek mus varžo! Visi mūsų rūpesčiai, našta ir baimės, dėl kurių Kristus jau mirė, mums leidžiama laidoti jo kape - jame buvo pakankamai vietos nuo Jėzaus Kristaus prisikėlimo.

Jėzaus likimas yra mūsų likimas. Jo ateitis yra mūsų ateitis. Jėzaus prisikėlimas rodo Dievo norą neatšaukiamai susieti save su visais amžinais meilės santykiais ir pakilti į mūsų Trejybės Dievo gyvenimą ir bendrystę. Tai buvo jo planas nuo pat pradžių ir Jėzus atėjo tam, kad mus išgelbėtų. Jis tai padarė!

pateikė Johnas Halfordas ir Josephas Tkachas