Gyvenimo sraute

Kaip tėvai, mes galime daug išmokti bendrauti su savo vaikais. Mokydami juos plaukti, mes ne tik metėme juos į vandenį, laukėme ir pamatysime, kas bus. Ne, aš laikiau ją rankose ir visą laiką nešiau per vandenį. Priešingu atveju jie niekada nebūtų išmokę savarankiškai judėti vandenyje. Bandydamas supažindinti mūsų sūnų su vandeniu, jis iš pradžių šiek tiek išsigando ir sušuko: „Tėti, aš bijau“ ir prigludo prie manęs. Šioje situacijoje aš jį padrąsinau, gerai pakalbinau ir padėjau jam priprasti prie šios naujos aplinkos. Net jei mūsų vaikai buvo nesaugūs ir bijojo, su kiekviena tolesne pamoka jie išmoko kažką naujo. Jie žino, kad net jei vanduo retkarčiais buvo kosėjamas, spjaudomas ir net šiek tiek praryjamas, neleisime savo vaikams nuskęsti.

Visi šie dalykai yra patirties dalis, net jei vaikas gali manyti, kad jie skęsta, jie žino, kad jo paties pėdos yra saugios ant tvirtos žemės ir kad mes galime jas nedelsiant pasiimti, jei plaukimo pamoka jiems būtų pernelyg pavojinga . Laikui bėgant mūsų vaikai išmoko mumis pasitikėti, o mes visada liksime šalia ir saugosime juos.

Pats

Ateina diena, kai plauki pats ir išbandai beprotiškiausią mus gąsdinančią akrobatiką. Jei mūsų vaikai per daug bijojo ištverti tas sunkias pirmas akimirkas vandenyje, jie niekada neišmoks plaukti. Jūs praleistumėte nuostabias patirtis ir neplaistytumėte vandens su kitais vaikais.

Plaukti už juos niekas negali, mūsų vaikai turi patys patirti šiuos pamokančius potyrius. Faktas yra tai, kad tie, kurie greičiausiai paleidžia savo baimę, greičiausiai išgyvena pirmąsias pamokas ir galiausiai išlipa iš vandens su nauju pasitikėjimu savimi. Taip pat mūsų Dangiškasis Tėvas neįmeta mūsų į gilų vandenį ir nepalieka ramybėje. Jis net pažadėjo, kad bus šalia mūsų, kai būsime giliame vandenyje. „Jei tau teks vaikščioti per gilų vandenį ar šėlstančias upes – aš su tavimi, tu nenuskęsi“ (Izaijo 4 knyga)3,2).
Petras, pamatęs jį bėgantį per vandenį, atsakė Jėzui: "Viešpatie, jei tai tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu. Jis pasakė: "Eik čia!" Petras išlipo iš valties ir ėjo ant vandens. vandens ir priėjo prie Jėzaus“ (Mato 14,28-vienas).

Kai Petro pasitikėjimas ir tikėjimas tapo neaiškus ir jam iškilo pavojus nuskęsti, Jėzus ištiesė ranką, kad jį suimtų ir išgelbėjo. Dievas mums pažadėjo: „Aš tavęs nepaliksiu ir nepaliksiu“ (Hebrajams 13,5). Kaip ir visi mylintys tėvai, jis mus moko per mažus iššūkius ir taip padeda augti tikėjimui ir pasitikėjimui. Net jei kai kurie iššūkiai atrodo baisūs ir bauginantys, galime stebėtis, kaip Dievas viską nukreipia mūsų labui ir savo šlovei. Tereikia žengti pirmąjį žingsnį, nuplaukti pirmąjį traukinį vandenyje ir palikti baimę bei netikrumą už savęs.

Baimė yra didžiausias mūsų priešas, nes ji mus paralyžiuoja, daro nesaugius ir sumažina pasitikėjimą savimi ir Dievu. Kaip ir Petras, turėtume palikti šią valtį tikėdami, kad Dievas ir toliau mus veš ir kad jam nėra nieko neįmanoma, ko jis nori su mumis pasiekti. Net jei reikia daug drąsos žengti šį pirmąjį žingsnį, tai visada verta, nes atlygis yra neįkainojamas. Petras, kuris buvo toks žmogus kaip tu ir aš, iš tikrųjų vaikščiojo vandeniu.

Žvilgsnis atgal

Net jei nežinote, kur tai jus nuves, nerimauti neverta. Dažnai sakoma, kad negali judėti į priekį tol, kol žiūri atgal. Net jei šis teiginys yra teisingas, retkarčiais pažvelgi į savo gyvenimo galinio vaizdo veidrodį. Atsigręži atgal ir matai visas tas gyvenimo situacijas, per kurias Dievas tave pernešė. Tose situacijose, kai ieškojai Dievo rankos, Jis paėmė tave ant rankų. Net sunkiausius mūsų iššūkius jis paverčia vertinga mokymosi patirtimi: „Mano broliai ir seserys, didelis džiaugsmas, kai patenkate į įvairias pagundas ir žinote, kad jūsų tikėjimas, kai jis pasitvirtina, veikia kantriai“ (Jokūbo 1:2- 3).
Toks džiaugsmas iš pradžių nėra lengvas, tačiau tai yra sąmoningas pasirinkimas, kurį turėtume padaryti. Turėtume savęs paklausti, ar tikrai tikime Dievu ir jo suverenia pergalės galia, ar leisti velniui mus sunerimti ir išgąsdinti. Kai kas nors gąsdina mūsų vaikus, jie rėkdami bėga į mūsų rankas ir ieško pas mus apsaugos. Juk jie puikiai žino, kad mes juos visada saugosime. Būdami Dievo vaikai, mes taip pat reaguojame į situaciją ar problemą, kuri mums kelia nerimą. Bėgame šaukdami į savo mylinčio tėvo glėbį, žinodami, kad jis mus saugo ir ramina. Tačiau tam reikia tam tikros praktikos, nes kuo labiau išbandomas mūsų tikėjimas, tuo jis stiprėja. Todėl, kai plaukiame, Dievas leidžia mums kosėti, spjaudytis ir net šiek tiek nuryti vandens ir bandyti išsiversti be Jo. Jis tai leidžia: „Kad būtumėte tobulas ir sveikas ir neturėtumėte nepriteklių“ (Jokūbas 1,4).

Būti žemėje nėra lengva ir niekas iš mūsų nepasakytų, kad gyvenimas visada yra gražus. Tačiau pagalvokite apie tas akimirkas, kai jus stipriai laikė mama ar tėvas ar kas buvote. Nugara atsirėmė į kito krūtinę, o jūs nepastebėjote plataus kraštovaizdžio ir jautėtės saugūs bei šilti apsauginėse stipriose kito rankose. Ar vis dar prisimenate tą jaukų šilumos ir meilės meilės jausmą, kuris karaliavo jumyse ir nepaliko jūsų nepaisant lietaus, audros ar sniego? Mūsų gyvenimo plaukimo takai kartais gąsdina, tačiau tol, kol galime pasakyti, kad visiškai pasitikime Dievu ir esame tikri, kad Jis nuves mus per nesaugius vandenis, jis gali paversti mūsų baimę džiaugsmu. Mes žiūrime į jį su nuostaba, nes jis neša mus per giliausią vandenį ir audras. Jei tik galėtume išmokti džiaugtis sūriu jūros vandeniu akyse, o ne trauktis iš tamsios vandens srovės - juk mes be jokios abejonės žinome, kad Dievas mus visą laiką tvirtai laikys glėbyje.

Kai mūsų vaikai užauga, mes galime išdidžiai laikyti juos ant rankų ir pasakyti jiems: aš tave labai myliu ir labai didžiuojuosi tavimi. Žinau, kad gyvenime teko išgyventi sunkius laikus, bet galiausiai pavyko, nes pasitikėjai Dievu.

Kitoje mūsų gyvenimo dalyje plauksime savo takeliais. Ten rykliai ar velniškos figūros slypi tamsiuose vandenyse ir bando sukelti baimę bei nuliūdinti mus savo piktais darbais. Mes darome sąmoningą pasirinkimą ir leidžiame sau patekti į tėvo glėbį. Mes jam sakome, kad be jo mums baisu. Į tai jis atsakys: „Niekuo nesijaudinkite, bet visame kame jūsų prašymai tebūna žinomi Dievui malda ir prašymu su padėka! Ir Dievo ramybė, aukštesnė už bet kokį protą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams) 4,6-vienas).

pateikė Ewan Spence-Ross