Gyvenimo sraute

Kaip tėvai, mes galime daug išmokti bendrauti su savo vaikais. Mokydami juos plaukti, mes ne tik metėme juos į vandenį, laukėme ir pamatysime, kas bus. Ne, aš laikiau ją rankose ir visą laiką nešiau per vandenį. Priešingu atveju jie niekada nebūtų išmokę savarankiškai judėti vandenyje. Bandydamas supažindinti mūsų sūnų su vandeniu, jis iš pradžių šiek tiek išsigando ir sušuko: „Tėti, aš bijau“ ir prigludo prie manęs. Šioje situacijoje aš jį padrąsinau, gerai pakalbinau ir padėjau jam priprasti prie šios naujos aplinkos. Net jei mūsų vaikai buvo nesaugūs ir bijojo, su kiekviena tolesne pamoka jie išmoko kažką naujo. Jie žino, kad net jei vanduo retkarčiais buvo kosėjamas, spjaudomas ir net šiek tiek praryjamas, neleisime savo vaikams nuskęsti.

Visi šie dalykai yra patirties dalis, net jei vaikas gali manyti, kad jie skęsta, jie žino, kad jo paties pėdos yra saugios ant tvirtos žemės ir kad mes galime jas nedelsiant pasiimti, jei plaukimo pamoka jiems būtų pernelyg pavojinga . Laikui bėgant mūsų vaikai išmoko mumis pasitikėti, o mes visada liksime šalia ir saugosime juos.

Pats

Ateina diena, kai plauki pats ir išbandai beprotiškiausią mus gąsdinančią akrobatiką. Jei mūsų vaikai per daug bijojo ištverti tas sunkias pirmas akimirkas vandenyje, jie niekada neišmoks plaukti. Jūs praleistumėte nuostabias patirtis ir neplaistytumėte vandens su kitais vaikais.

Niekas negali jų išmokyti plaukti; mūsų vaikai patys turi įgyti šią vertingą mokymosi patirtį. Faktas, kad tie, kurie greičiausiai įveikia savo baimę, greičiausiai ir baigia pradines pamokas bei galiausiai išnyra iš vandens su naujai atrastu pasitikėjimu. Mūsų Dangiškasis Tėvas mūsų tiesiog neįmeta į gilų vandenį ir nepalieka ramybėje. Jis netgi pažadėjo, kad bus šalia, kai atsidursime giliame vandenyje. „Kai eisi per gilius vandenis ar per upelių upelius, aš būsiu su tavimi; tu nenuskęsi.“ (Jes 43,2).
Petras, pamatęs Jėzų einantį vandeniu, atsakė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Šis tarė: „Eikš!“ Petras išlipo iš valties, ėjo vandeniu ir atėjo pas Jėzų. (Mt 14,28-29).

Kai Petro pasitikėjimas ir tikėjimas susvyravo ir jam grėsė skendimo pavojus, Jėzus ištiesė ranką, kad jį sugriebtų ir išgelbėtų. Dievas mums pažadėjo: „Niekada tavęs nepaliksiu ir neapleisiu“. (Hebr 13,5)Kaip ir visi mylintys tėvai, jis moko mus per mažus iššūkius, padėdamas mums augti tikėjimu ir pasitikėjimu. Net kai kurie iššūkiai atrodo baisūs ir gąsdinantys, galime su nuostaba stebėti, kaip Dievas viską nukreipia mūsų labui ir savo šlovei. Mums tereikia žengti pirmą žingsnį, atlikti pirmąjį plaukimo mostą ir palikti baimę bei netikrumą užnugaryje.

Baimė yra didžiausias mūsų priešas, nes ji mus paralyžiuoja, daro nesaugius ir sumažina pasitikėjimą savimi ir Dievu. Kaip ir Petras, turėtume palikti šią valtį tikėdami, kad Dievas ir toliau mus veš ir kad jam nėra nieko neįmanoma, ko jis nori su mumis pasiekti. Net jei reikia daug drąsos žengti šį pirmąjį žingsnį, tai visada verta, nes atlygis yra neįkainojamas. Petras, kuris buvo toks žmogus kaip tu ir aš, iš tikrųjų vaikščiojo vandeniu.

Žvilgsnis atgal

Net jei nežinote, kur Jis jus nuves, nėra jokios priežasties nerimauti. Dažnai sakoma, kad negalite judėti į priekį, kol žvelgiate atgal. Nors šis teiginys teisingas, kartkartėmis žvilgtelėkite į savo gyvenimo veidrodėlį. Pažvelkite atgal ir prisiminkite visas tas gyvenimo situacijas, per kurias Dievas jus nešė. Tose situacijose, kai ieškojote Dievo rankos, Jis jus apkabino. Jis netgi sunkiausius mūsų iššūkius paverčia vertinga mokymosi patirtimi: „Mano broliai ir seserys, laikykite grynu džiaugsmu, kai susiduriate su įvairiais išbandymais, nes žinote, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę.“ (Jak 1, 2-3).
Tokį džiaugsmą iš pradžių pasiekti nėra lengva, bet tai sąmoningas sprendimas, kurį turėtume priimti. Turėtume savęs paklausti, ar tikrai tikime Dievu ir Jo suverenia pergalės galia, ar leidžiame velniui mus trikdyti ir gąsdinti. Kai kas nors išgąsdina mūsų vaikus, jie rėkdami bėga mums į glėbį, ieškodami nuo mūsų apsaugos. Juk jie puikiai žino, kad mes visada juos ginsime. Kaip Dievo vaikai, mes reaguojame vienodai į situaciją ar problemą, kuri mus gąsdina. Mes rėkdami bėgame į savo mylinčio Tėvo glėbį, nes žinome, kad Jis mus apsaugos ir paguos. Tačiau tam reikia praktikos, nes kuo labiau mūsų tikėjimas išbandomas, tuo stipresnis jis tampa. Štai kodėl, kai plaukiame, Dievas leidžia mums kosėti, spjaudytis ir net nuryti šiek tiek vandens ir bandyti išsiversti be Jo. Jis tai leidžia: „Kad būtumėte tobuli ir visaverčiai, nieko nestokodami“. (Jak 1,4).

Būti žemėje nėra lengva ir niekas iš mūsų nepasakytų, kad gyvenimas visada yra gražus. Tačiau pagalvokite apie tas akimirkas, kai jus stipriai laikė mama ar tėvas ar kas buvote. Nugara atsirėmė į kito krūtinę, o jūs nepastebėjote plataus kraštovaizdžio ir jautėtės saugūs bei šilti apsauginėse stipriose kito rankose. Ar vis dar prisimenate tą jaukų šilumos ir meilės meilės jausmą, kuris karaliavo jumyse ir nepaliko jūsų nepaisant lietaus, audros ar sniego? Mūsų gyvenimo plaukimo takai kartais gąsdina, tačiau tol, kol galime pasakyti, kad visiškai pasitikime Dievu ir esame tikri, kad Jis nuves mus per nesaugius vandenis, jis gali paversti mūsų baimę džiaugsmu. Mes žiūrime į jį su nuostaba, nes jis neša mus per giliausią vandenį ir audras. Jei tik galėtume išmokti džiaugtis sūriu jūros vandeniu akyse, o ne trauktis iš tamsios vandens srovės - juk mes be jokios abejonės žinome, kad Dievas mus visą laiką tvirtai laikys glėbyje.

Kai mūsų vaikai užauga, mes galime išdidžiai laikyti juos ant rankų ir pasakyti jiems: aš tave labai myliu ir labai didžiuojuosi tavimi. Žinau, kad gyvenime teko išgyventi sunkius laikus, bet galiausiai pavyko, nes pasitikėjai Dievu.

Ateinančiu gyvenimo laikotarpiu mes plauksime savo ratais. Ten, tamsiuose vandenyse, rykliai ar velniškos figūros tyko, bandydamos savo piktais darbais įvaryti mumyse baimę ir nesaugumo jausmą. Priimame sąmoningą sprendimą ir leidžiamės įkristi į savo Tėvo glėbį. Pasakome Jam, kad be Jo bijome. Į tai Jis atsakys: „Niekuo nesirūpinkite, bet kiekvienu atveju malda ir prašymu su padėka savo troškimus tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ (Phil 4,6-7).

pateikė Ewan Spence-Ross