Nuo vikšro iki drugelio

Mažas vikšras sunkiai juda į priekį. Jis tęsiasi aukštyn, nes norėtų pasiekti šiek tiek aukštesnius lapus, nes jie yra skanesni. Tada ji atranda drugelį, sėdintį ant gėlės ir leidžiančią vėjui siūbuoti pirmyn ir atgal. Tai gražu ir spalvinga. Ji stebi jį, kaip jis skrenda iš gėlės į gėlę. Truputį pavydėdama ji jam pašaukia: „Tu laimingoji, tu skrendi nuo gėlės prie gėlės, spindi nuostabiomis spalvomis ir gali skristi link saulės, o aš turiu čia kovoti, turėdamas daug kojų ir galiu ropoti tik ant žemės. Negaliu pasiekti gražių gėlių, skanių lapų ir mano suknelė yra gana bespalvė, koks nesąžiningas gyvenimas! "

Drugelis jaučia šiek tiek gailesčio dėl vikšro ir jis ją guodžia: „Jūs taip pat galite tapti panašus į mane, galbūt dar gražesnių spalvų. Tada nereikia daugiau kovoti ». Vikšras klausia: "Kaip tu tai padarei, kas nutiko, kad tu taip pasikeitei?" Drugelis atsako: "Aš buvau vikšras, kaip jūs. Vieną dieną išgirdau balsą, kuris man pasakė: Dabar pats laikas, kai noriu tave pakeisti. Sek paskui mane ir aš noriu tave įvesti į naują gyvenimo etapą, aš pasirūpinsiu tavo maistu ir pakeisiu tave žingsnis po žingsnio. Patikėk manimi ir laikykis, tada galų gale tu būsi visiškai nauja būtybė. Iš tamsos, kurioje dabar judi, būsite nuvestas į šviesą ir skrisite link saulės ».

Ši maža istorija yra puikus palyginimas, parodantis Dievo planą mums, žmonėms. Vikšras yra kaip mūsų gyvenimas, kai nepažinome Dievo. Tai laikas, kai Dievas ima veikti mumyse, kad žingsnis po žingsnio mus pakeistų iki lėlės ir metamorfozės į drugelį. Laikas, kai Dievas mus maitina dvasiškai ir fiziškai bei formuoja, kad galėtume pasiekti savo užsibrėžtą tikslą.
Yra daugybė Raštų apie naują gyvenimą Kristuje, tačiau susitelkime į tai, ką Jėzus nori mums pasakyti palaimos metu. Pažvelkime, kaip Dievas dirba su mumis ir kaip jis mus vis labiau keičia nauju žmogumi.

Dvasios vargšai

Mūsų skurdas yra dvasinis ir mums skubiai reikia jo pagalbos. „Palaiminti dvasios vargšai; nes jų yra dangaus karalystė“ (Mato 5,3). Čia Jėzus pradeda mums rodyti, kaip labai mums reikia Dievo. Šį poreikį galime atpažinti tik per jo meilę. Ką reiškia būti „dvasios vargšu“? Tai savotiškas nuolankumas, priverčiantis žmogų suvokti, koks jis vargšas prieš Dievą. Jis atranda, kaip jam neįmanoma atgailauti už savo nuodėmes, jas atidėti ir valdyti jausmus. Toks žmogus žino, kad viskas ateina iš Dievo ir nusižemins prieš Dievą. Jis norėtų su džiaugsmu ir dėkingumu priimti naują gyvenimą, kurį Dievas jam savo malonėje suteikia. Kadangi esame linkę nusidėti kaip natūralūs, kūniški žmonės, tai dažniau suklupsime, bet Dievas visada mus ištiesins. Dažnai mes nesuvokiame, kad esame dvasiškai neturtingi.

Dvasinio skurdo priešingybė yra – didžiuotis dvasia. Tokią pagrindinę nuostatą matome fariziejaus maldoje: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu kaip kiti žmonės, plėšikai, neteisieji, svetimautojai ar net kaip šis muitininkas“ (Lk 1).8,11). Tada Jėzus mums parodo dvasios neturtingo žmogaus pavyzdį, naudodamasis muitininko malda: "Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!"

Dvasios vargšai žino, kad yra bejėgiai. Jie žino, kad jų teisumas yra tik pasiskolintas ir jie yra priklausomi nuo Dievo. Būti dvasiškai neturtingiems yra pirmas žingsnis, formuojantis mus į naują gyvenimą Jėzuje, perkeitimą į naują asmenį.

Jėzus Kristus buvo priklausomybės nuo Tėvo pavyzdys. Jėzus pasakė apie save: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o tik tai, ką mato darant Tėvą; nes tai, ką daro, tą patį daro ir sūnus“ (Jn 5,19). Tai yra Kristaus protas, kurį Dievas nori mumyse suformuoti.

Neši kančią

Sudaužytos širdies žmonės retai būna arogantiški, yra atviri viskam, ką Dievas nori per juos padaryti. Ko reikia nuliūdusiam žmogui? „Palaiminti kenčiantys; nes jie bus paguosti“ (Mato 5,4). Jam reikia paguodos, o Guodėja yra Šventoji Dvasia. Sudaužyta širdis yra raktas, kad Dievo Dvasia veiktų mumyse. Jėzus žino, apie ką kalba: Jis buvo žmogus, kuris žinojo liūdesį ir kančią labiau nei bet kuris iš mūsų. Jo gyvenimas ir protas mums rodo, kad sudaužytos širdys, vadovaujamos Dievo, gali nuvesti mus į tobulumą. Deja, kai kenčiame ir Dievas pasirodo toli, dažnai reaguojame karčiai ir kaltiname Dievą. Tai ne Kristaus protas. Dievo tikslas sunkiame gyvenime rodo, kad Jis turi mums dvasinių palaiminimų.

Švelnus

Dievas turi planą kiekvienam iš mūsų. „Palaiminti romieji; nes jiems priklausys žemė“ (Mato 5,5). Šio palaiminimo tikslas – pasiryžimas atsiduoti Dievui. Jei atsiduodame jam, jis suteikia mums jėgų tai padaryti. Paklusdami sužinome, kad mums reikia vienas kito. Nuolankumas padeda mums pamatyti vienas kito poreikius. Sutinkamas nuostabus teiginys, kuriame jis kviečia mus sukrauti savo naštas prieš jį: „Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs; nes aš švelnus ir nuolankios širdies“ (Mato 11,29). Koks dievas, koks karalius! Kaip toli mes nuo jos tobulumo! Nuolankumas, romumas ir kuklumas yra savybės, kurias Dievas nori mumyse formuoti.

Trumpai prisiminkime, kaip Jėzus buvo viešai įžeistas, kai lankė Simoną fariziejų. Su juo nepasisveikino, kojos neplovė. Kaip jis reagavo? Jis nebuvo įžeistas, nesiteisino, tai ištvėrė. Ir kai vėliau tai nurodė Simonui, jis nuolankiai tai padarė (Luko 7: 44-47). Kodėl nuolankumas yra toks svarbus Dievui, kodėl jis myli nuolankius? Nes tai atspindi Kristaus protą. Mes taip pat mylime šios kokybės žmones.

Alkis teisingumo

Mūsų žmogiškoji prigimtis siekia savo teisingumo. Kai suvokiame, kad mums skubiai reikia teisingumo, Dievas mums suteikia savo teisingumą per Jėzų: „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisingumo; nes jie bus patenkinti“ (Mato 5,6). Dievas priskiria mums Jėzaus teisumą, nes mes negalime stovėti prieš jį. Teiginys „alkis ir troškulys“ rodo ūmų ir sąmoningą poreikį mumyse. Ilgesys yra stipri emocija. Dievas nori, kad savo širdis ir troškimus suderintume su Jo valia. Dievas myli vargšus, našles ir našlaičius, kalinius ir svetimšalius krašte. Mūsų poreikis yra raktas į Dievo širdį, jis nori pasirūpinti mūsų poreikiais. Mums yra palaima pripažinti šį poreikį ir leisti Jėzui jį nuraminti.
Pirmose keturiose palaimose Jėzus parodo, kaip labai mums reikia Dievo. Šioje transformacijos „popacijos“ fazėje pripažįstame savo poreikį ir priklausomybę nuo Dievo. Šis procesas sustiprėja ir galiausiai pajusime gilų artumo su Jėzumi ilgesį. Kiti keturi palaiminimai parodo Jėzaus darbą mumyse išoriškai.

Gailestingieji

Kai rodome gailestingumą, žmonės mato mumyse kažką Kristaus proto. „Palaiminti gailestingieji; nes jie susilauks pasigailėjimo“ (Mato 5,7). Per Jėzų mokomės būti gailestingi, nes pripažįstame žmogaus poreikį. Mes ugdome užuojautą, empatiją ir rūpinamės savo artimaisiais. Mokomės atleisti tiems, kurie mums kenkia. Mes perteikiame Kristaus meilę savo artimiesiems.

Turėk tyrą širdį

Tyra širdis yra orientuota į Kristų. „Palaiminti tyraširdžiai; nes jie matys Dievą“ (Mato 5,8). Mūsų atsidavimą šeimai ir draugams lemia Dievas ir mūsų meilė jam. Jei mūsų širdis labiau krypsta į žemiškus dalykus, o ne į Dievą, tai mus nuo jo atskiria. Jėzus visiškai atidavė save Tėvui. To turėtume siekti ir visiškai atsiduoti Jėzui.

Tai sukuria taiką

Dievas nori susitaikymo, vienybės su juo ir Kristaus kūne. „Palaiminti taikdariai; nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mato 5,9). Krikščionių bendruomenėse dažnai kyla nesutarimų, konkurencijos baimės, baimės, kad avys migruos, ir finansinių rūpesčių. Dievas nori, kad mes nutiestume tiltus, ypač Kristaus kūne: „Jie visi turi būti viena, kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, taip ir jie turi būti mumyse, kad pasaulis įtikėtų. kad tu man atsiųstas. Ir aš atidaviau jiems šlovę, kurią tu man davei, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena, aš juose ir tu manyje, kad jie būtų tobula viena ir pasaulis žinotų, kad tu mane siuntei ir mylėk juos, kaip myli mane“ (Jono 17,21- 23).

Kas yra persekiojami

Jėzus pranašauja savo pasekėjams: „Tarnas nėra didesnis už savo šeimininką. Jei jie persekiojo mane, persekios ir tave; Jei jie laikysis mano žodžio, laikysis ir tavo“ (Jn 15,20). Žmonės su mumis elgsis taip, kaip su Jėzumi.
Čia minima papildoma palaima tiems, kurie yra persekiojami dėl Dievo valios vykdymo. „Palaiminti tie, kurie persekiojami dėl teisumo; nes jų yra dangaus karalystė“ (Mato 5,10).

Per Jėzų Kristų mes jau gyvename Dievo karalystėje, dangaus karalystėje, nes jame turime savo tapatybę. Visi palaiminimai veda į šį tikslą. Palaiminimų pabaigoje Jėzus guodė žmones ir suteikė jiems vilties: „Būkite laimingi ir linksmi; būsi gausiai apdovanotas danguje. Nes lygiai taip jie persekiojo ir pranašus, buvusius prieš jus“ (Mato 5,12).

Paskutinėse keturiose palaiminimuose esame davėjai, dirbame į išorę. Dievas myli tuos, kurie duoda. Jis yra didžiausias dovanotojas iš visų. Jis ir toliau duoda mums tai, ko mums reikia, dvasiškai ir materialiai. Mūsų jutimai čia nukreipti kitiems. Turėtume atspindėti Kristaus prigimtį.
Kristaus kūnas pradeda tikrąjį darną, kai jo nariai supranta, kad jie turėtų palaikyti vienas kitą. Išalkusiems ir ištroškusiems reikia dvasinio maitinimo. Šiame etape Dievas ketina pripažinti jo ir mūsų artimo ilgesį per mūsų gyvenimo sąlygas.

Metamorfozė

Prieš vesdami kitus pas Dievą, Jėzus dirba su mumis, kad sukurtų labai artimus santykius su juo. Per mus Dievas parodo mus supantiems žmonėms savo gailestingumą, tyrumą ir ramybę. Per pirmąsias keturias palaiminimus Dievas veikia mumyse. Tolesnėse keturiose palaimose Dievas veikia išorėje per mus. Vidus dera su išore. Tokiu būdu, gabalas po gabalo, jis mumyse formuoja naują žmogų. Dievas mums suteikė naują gyvenimą per Jėzų. Mūsų užduotis yra leisti, kad šis dvasinis pokytis įvyktų mumyse. Jėzus leidžia tai padaryti. Petras mus perspėja: „Jei visa tai ištirps, kaip jūs turite stovėti šventai vaikščioti ir pamaldžiai būti“ (2. Petras 3,11).

Dabar esame džiaugsmo fazėje, šiek tiek paragauti to džiaugsmo, kuris dar ateis. Drugeliui skrendant link saulės, sutiksime Jėzų Kristų: „Jis, Viešpats, nužengs iš dangaus, kai skambės arkangelo balsas ir Dievo trimitas, ir mirusieji. tapkite pirmieji, kurie mirė Kristuje, prisikelia. Po to mes, gyvi ir likę, būsime kartu su jais pagauti ant debesų ore susitikti su Viešpačiu. Ir taip mes visada būsime su Viešpačiu »(1. Tesą 4,16-vienas).

pateikė Christine Joosten