Garso
Sekminės: Dvasia ir nauja pradžia
Nors Biblijoje galime perskaityti, kas atsitiko po Jėzaus prisikėlimo, bet nesugebame suprasti Jėzaus mokinių jausmų. Jie jau matė daugiau stebuklų, nei dauguma žmonių galėjo įsivaizduoti. Jie trejus metus girdėjo Jėzaus žinią ir vis dar jos nesuprato, tačiau ir toliau juo sekė. Jo drąsa, Dievo suvokimas ir likimo jausmas padarė Jėzų nepakartojamą. Nukryžiavimas jai buvo šokiruojantis įvykis. Visos Jėzaus mokinių viltys žlugo. Jų jaudulys virto baime – jie užrakino duris ir planavo grįžti namo į kažkada dirbtus darbus. Tikriausiai jautėtės sustingęs, psichologiškai paralyžiuotas.
Tada pasirodė Jėzus ir daugybe įtikinamų ženklų parodė, kad yra gyvas. Koks nuostabus įvykių posūkis! Tai, ką mokiniai matė, girdėjo ir lietė, prieštaravo viskam, ką jie anksčiau žinojo apie tikrovę. Tai buvo nesuprantama, dezorientuota, mįslinga, įelektrinanti, pagyvinanti ir viskas vienu metu.
Po 40 dienų Jėzų debesis pakėlė į dangų, o mokiniai spoksojo į dangų, tikriausiai be žado. Du angelai jiems tarė: „Galilėjos vyrai, kodėl jūs stovite, žvelgdami į dangų? Šis Jėzus, kuris buvo paimtas iš jūsų į dangų, sugrįš taip, kaip matėte jį įžengiant į dangų“ (Apaštalų darbai). 1,11). Mokiniai grįžo ir su dvasiniu įsitikinimu bei savo misijos jausmu maldoje ieškojo naujo apaštalo (Apd. 1,24-25). Jie žinojo, kad turi dirbti ir atlikti misiją, ir žinojo, kad jiems reikia pagalbos. Jiems reikėjo stiprybės, jėgų, kuri suteiktų jiems naują gyvenimą ilgam laikui, jėgų, kuri juos atgaivintų, atnaujintų ir pakeistų. Jiems reikėjo Šventosios Dvasios.
Krikščioniška šventė
„Ir atėjus Sekminių dienai, jie visi buvo kartu vienoje vietoje. Ir staiga iš dangaus pasigirdo garsas, panašus į galingą audrą, ir jis užpildė visus namus, kuriuose jie sėdėjo. Jiems pasirodė suskaldyti ir kaip ugnies liežuviai, ir jie atsisėdo ant kiekvieno iš jų, ir visi buvo pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo skelbti kitomis kalbomis, kaip Dvasia įkvėpė juos kalbėti“ (Apaštalų darbai). 2,1-4).
Mozės knygose Sekminės buvo apibūdinamos kaip derliaus šventė, kuri įvykdavo javų pjūties pabaigoje. Sekminės buvo išskirtinės tarp švenčių, nes aukai buvo naudojamas raugas: „Atnešk iš savo namų du duoną iš dviejų dešimtųjų smulkių miltų, raugintų ir keptų, kaip pirmąją auką VIEŠPAČIUI“ (3. Mozė 23,17). Žydų tradicijoje Sekminės taip pat buvo siejamos su įstatymų teikimu prie Sinajaus kalno.
Joks įstatymas ar tradicija nebūtų paruošę mokinių dramatiškam Šventosios Dvasios atvykimui šią ypatingą dieną. Pavyzdžiui, niekas raugo simbolikoje nebūtų paskatinęs mokinių tikėtis, kad Šventoji Dvasia paskatins juos kalbėti kitomis kalbomis. Dievas padarė kažką naujo. Tai nebuvo bandymas sustiprinti ar atnaujinti šventę, pakeisti simbolius ar įvesti naują senovinės šventės šventimo būdą. Ne, tai buvo kažkas visiškai naujo.
Žmonės girdėjo juos kalbant Partijos, Libijos, Kretos ir kitų vietovių kalbomis. Daugelis pradėjo klausti: ką reiškia šis nuostabus stebuklas? Petras buvo įkvėptas paaiškinti prasmę, o jo paaiškinimas neturėjo nieko bendra su Senojo Testamento švente. Tai greičiau išsipildė Joelio pranašystė apie paskutines dienas.
Mes gyvename paskutinėmis dienomis, sakė jis savo auditorijai – ir to prasmė yra dar nuostabesnė nei kalbų stebuklas. Žydų mąstyme „paskutinės dienos“ buvo siejamos su Senojo Testamento pranašystėmis apie Mesiją ir Dievo karalystę. Petras iš esmės sakė, kad išaušo naujas amžius.
Kiti Naujojo Testamento raštai prideda detalių apie šį amžių pasikeitimą: Senoji sandora buvo įvykdyta per Jėzaus auką ir jo kraujo praliejimą. Jis pasenęs ir nebegalioja. Tikėjimo, tiesos, dvasios ir malonės amžius pakeitė Mozės įstatymo amžių: „Bet prieš atėjus tikėjimui, mes buvome laikomi įstatymo ir uždaromi, kol apsireikš tikėjimas“ (Galatams). 3,23). Nors Senajame Testamente egzistavo tikėjimas, tiesa, malonė ir Dvasia, jame vyravo įstatymai ir jam buvo būdingas įstatymas, priešingai nei naujajai erai, kuriai būdingas tikėjimas Jėzumi Kristumi: „Nes įstatymas buvo duotas per Mozę; Malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1,17).
Turėtume savęs paklausti, kaip jie darė pirmajame amžiuje: „Ką tai reiškia? (Apaštalų darbai 2,12). Turime klausytis Petro, kad sužinotume įkvėptą prasmę: gyvename paskutinėmis dienomis, paskutiniais laikais, naujame ir kitokiame amžiuje. Mes nebežiūrime į fizinę tautą, fizinę šalį ar fizinę šventyklą. Esame dvasinė tauta, dvasiniai namai, Šventosios Dvasios šventykla. Mes esame Dievo tauta, Kristaus kūnas, Dievo karalystė.
Dievas padarė kažką naujo: atsiuntė savo Sūnų, kuris mirė ir prisikėlė už mus. Tai yra žinia, kurią skelbiame. Esame didelio derliaus, derliaus, vykstančio ne tik šioje žemėje, bet ir amžinybėje, paveldėtojai. Šventoji Dvasia yra mumyse, kad suteiktų mums jėgų, atnaujintų, pakeistų ir padėtų gyventi tikėjimo gyvenimą. Esame dėkingi ne tik už praeitį, bet ir už ateitį, kurią Dievas mums pažadėjo. Esame dėkingi už Šventosios Dvasios dovaną, kuri pripildo mus stiprybės ir dvasinio gyvenimo. Gyvenkime šiuo tikėjimu, vertindami Šventosios Dvasios dovaną ir įrodydami, kad esame Kristaus meilės liudytojai šiame pasaulyje.
Gyvename gerosios naujienos – Dievo karalystės skelbimo, į kurį įžengiame tikėjimu, priimdami Jėzų Kristų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją, amžiuje.
Kaip turėtume reaguoti į šią žinią? Petras į klausimą atsakė taip: „Atgailaukite“ – atsigręžkite į Dievą – „kiekvienas pasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės ir gautumėte Šventosios Dvasios dovaną“ ( Aktai 2,38 ). Mes ir toliau atsakome įsipareigodami „apaštalų mokymui ir bendravimui, duonos laužymui ir maldoms“ (Apaštalų darbai). 2,42 ).
Sekminių pamokos
Krikščionių bažnyčia ir toliau mini Šventosios Dvasios atėjimą Sekminių dieną. Daugumoje tradicijų Sekminės ateina praėjus 50 dienų po Velykų. Krikščioniškoji šventė atsigręžia į krikščionių bažnyčios pradžią. Remdamasis Apaštalų darbų įvykiais, matau daug vertingų šventės pamokų:
- Šventosios Dvasios poreikis: Negalime skelbti Evangelijos be Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse ir suteikia mums galios Dievo darbui. Jėzus liepė savo mokiniams skelbti visose tautose, bet pirmiausia jie turėjo palaukti Jeruzalėje, kol bus „apsivilkti jėga iš aukštybių“ (Lk 2).4,49) būtų. Bažnyčiai reikia stiprybės – reikia entuziazmo (pažodžiui: Dievas mumyse) laukiančiam darbui.
- Bažnyčios įvairovė: Evangelija eina į visas tautas ir yra skelbiama visiems žmonėms. Dievo darbas nebėra orientuotas į vieną etninę grupę. Kadangi Jėzus yra antrasis Adomas ir Abraomo palikuonys, pažadai taikomi visai žmonijai. Įvairios Sekminių kalbos yra pasaulinės darbo apimties vaizdas.
- Mes gyvename naujame amžiuje, naujame amžiuje. Petras pavadino juos paskutinėmis dienomis; taip pat galėtume tai pavadinti malonės ir tiesos amžiumi, bažnyčios amžiumi arba Šventosios Dvasios ir Naujosios Sandoros amžiumi. Yra svarbus skirtumas tarp to, kaip Dievas veikia pasaulyje dabar.
- Dabar žinia sutelkta į Jėzų Kristų, nukryžiuotą, prisikėlusį, atnešantį išganymą ir atleidimą tiems, kurie tiki. Apaštalų darbų pamokslai vėl ir vėl kartoja pagrindines tiesas. Pauliaus laiškai toliau paaiškina teologinę Jėzaus Kristaus reikšmę, nes tik per jį galime patekti į Dievo karalystę. Mes tai darome tikėdami ir įžengiame ten net į šį gyvenimą. Dalyvaujame būsimojo amžiaus gyvenime, nes mumyse gyvena Šventoji Dvasia.
- Šventoji Dvasia sujungia visus tikinčiuosius į vieną kūną ir bažnyčia auga per Jėzaus Kristaus žinią. Bažnyčia turi pasižymėti ne tik Didžiuoju pavedimu, bet ir bendruomeniškumu, duonos laužymu ir malda. Taip darydami nesame išgelbėti, bet Dvasia veda mus į tokias mūsų naujo gyvenimo Kristuje išraiškas.
Mes gyvename ir dirbame Šventosios Dvasios galia; tai Dievas mumyse, kuris atneša mums išganymo džiaugsmą, ištvermę persekiojimų viduryje ir meilę, peržengiančią kultūrinius Bažnyčios skirtumus. Draugai, Dievo Karalystės bendrapiliečiai, būkite palaiminti švęsdami Naujosios Sandoros Sekmines, perkeistas Jėzaus Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo bei Šventosios Dvasios apsigyvenimo.
autorius Josephas Tkachas
Daugiau straipsnių apie Sekmines: