Finansinis valdymas

Krikščioniškas finansų tvarkymas reiškia asmeninių išteklių valdymą tokiu būdu, kuris atspindėtų Dievo meilę ir dosnumą. Tai apima įsipareigojimą paaukoti dalį asmeninių lėšų Bažnyčios darbui. Dievo duota bažnyčios misija skelbti Evangeliją ir ganyti kaimenę yra vykdoma iš aukų. Dovanojimas ir davimas atspindi pagarbą, tikėjimą, paklusnumą ir tikinčiojo meilę Dievui, kuris yra išganymo šaltinis ir visų gėrybių davėjas. (1. Petras 4,10; 1. korintiečiai 9,1-14-as; 2. korintiečiai 9,6-11)

Skurdas ir dosnumas

Antrajame Pauliaus laiške korintiečiams jis puikiai papasakojo, kaip nuostabi džiaugsmo dovana praktiškai paliečia tikinčiųjų gyvenimus. „Bet mes žinome jums, broliai, apie Dievo malonę, kuri teikiama Makedonijos bažnyčiose“2. korintiečiai 8,1).

Paulius ne tik pasakė nereikšmingą pasakojimą - jis norėjo, kad broliai ir seserys Korinte atsakytų į Dievo malonę panašiai kaip bažnyčia Tesalonikoje. Jis norėjo jiems teisingai ir vaisingai atsakyti į Dievo dosnumą.

Paulius pažymi, kad makedonai turėjo „daug vargo“ ir buvo „labai neturtingi“, tačiau jie taip pat turėjo „daug džiaugsmo“ (2 eilutė). Jų džiaugsmas kilo ne iš sveikatos ir klestėjimo evangelijos. Jų didžiulį džiaugsmą suteikė ne daug pinigų ir prekių, o tai, kad jie turėjo labai mažai!

Jos reakcija atskleidžia kažką „kito pasaulio“, kažką antgamtiško, kažką visiškai už natūralaus savanaudiškos žmonijos pasaulio, ko negalima paaiškinti šio pasaulio vertybėmis. labai neturtingi, tačiau jie davė gausiai ir nuoširdžiai“ (2 eil.).

Tai nuostabu! Sujunkite skurdą ir džiaugsmą ir ką jūs gaunate? Gausus dovanojimas! Tai nebuvo jų procentinė dalis. „Kadangi, kiek išgalėjo, liudiju, jie atidavė net neviršydami savo jėgų“ (3 eilutė). Jie davė daugiau, nei buvo „protinga“. Jie aukojosi.

Na, lyg to būtų negana, „ir jie labai įtikinėdami mus prašė, kad galėtų būti naudingi ir bendraujantys tarnaujant šventiesiems“ (4 eilutė). Skurde jie prašė Pauliaus galimybės duoti daugiau, nei yra protinga!

Štai kaip Dievo malonė veikė tikinčiuosius Makedonijoje. Tai buvo jų didžiojo tikėjimo Jėzumi Kristumi liudijimas. Tai buvo jų dvasiškai įgaliotos meilės kitiems žmonėms liudijimas - liudijimas, kad Paulius norėjo, kad korintiečiai žinotų ir mėgdžiotų. Šiandien tai taip pat yra kažkas, jei galime leisti Šventajai Dvasiai mumyse laisvai veikti.

Pirmiausia Viešpačiui

Kodėl makedonai padarė kažką „ne iš šio pasaulio“? Paulius sako: „...bet jie atidavė save pirmiausia Viešpačiui, o paskui mums pagal Dievo valią“ (5 eil.). Jie tai padarė tarnaudami Viešpačiui. Jų auka pirmiausia buvo skirta Viešpačiui. Tai buvo malonės, Dievo darbo jų gyvenime darbas, ir jie suprato, kad yra laimingi tai darydami. Atsiliepdami į juose esančią Šventąją Dvasią, jie žinojo, tikėjo ir taip elgėsi, nes gyvenimas nėra matuojamas materialių dalykų gausa.

Skaitydami toliau šiame skyriuje matome, kad Paulius norėjo, kad korintiečiai elgtųsi taip pat: „Taigi mes įtikinome Titą, kad, kaip jis buvo pradėjęs anksčiau, jis ir dabar užbaigtų šią naudą tarp jūsų. Bet kaip tu esi turtingas viskuo, tikėjimu, žodžiais, žiniomis ir visu darbštumu bei meile, kurį jumyse sužadinome, taip ir gausiai dovanok šia dosnybe“ (6-7 eil.).

Korintiečiai gyrėsi savo dvasiniais turtais. Jie turėjo daug ką duoti, bet nedavė! Paulius norėjo, kad jie pasižymėtų dosnumu, nes tai yra dieviškosios meilės išraiška, o meilė yra pats svarbiausias dalykas.

Ir vis dėlto Paulius žino, kad nesvarbu, kiek žmogus duotų, žmogui tai nenaudinga, jei požiūris yra piktas, o ne dosnus (1. Korintiečiams 13,3). Taigi jis nenori įbauginti korintiečių, kad jie negražiai dovanotų, bet nori daryti jiems tam tikrą spaudimą, nes korintiečiai elgėsi nepakankamai ir jiems reikėjo pasakyti, kad taip buvo. „Aš to nesakau kaip įsakymą; bet kadangi kiti tokie uolūs, aš taip pat išbandau tavo meilę, ar ji tinkamos
gal būt" (2. korintiečiai 8,8).

Jėzau, mūsų širdies stimuliatorius

Tikrasis dvasingumas neaptinkamas tuose dalykuose, kuriais gyrėsi korintiečiai – jis matuojamas tobulu Jėzaus Kristaus, kuris atidavė savo gyvybę už visus, standartu. Todėl Paulius pateikia Jėzaus Kristaus požiūrį kaip teologinį įrodymą dosnumo, kurio jis norėjo matyti Korinto bažnyčioje: „Jūs žinote mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, kad jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad per jo neturtą taptumėte turtingi“ (9 eil.).

Turtai, kuriais remiasi Paulius, nėra fiziniai turtai. Mūsų lobiai yra be galo dideli nei fiziniai lobiai. Jūs esate danguje, rezervuotas mums. Bet net ir dabar, jei leisime Šventajai Dvasiai veikti mumyse, jau galime šiek tiek paragauti tų amžinųjų turtų.

Šiuo metu ištikimi Dievo žmonės išgyvena išbandymus, net skurdą - ir vis dėlto, kadangi Jėzus gyvena mumyse, galime būti turtingi dosnumu. Mes galime tobulėti dovanodami. Mes galime

Neperženkite minimumo, nes ir dabar mūsų džiaugsmas Kristuje gali perpildyti pagalbą kitiems.

Daug galima būtų pasakyti apie Jėzaus pavyzdį, kuris dažnai kalbėjo apie tinkamą turtų naudojimą. Šioje ištraukoje Paulius tai apibendrina kaip „skurdą“. Jėzus norėjo pasidaryti vargšu dėl mūsų. Sekdami juo, mes taip pat esame pašaukti atsisakyti šio pasaulio dalykų, gyventi pagal kitokias vertybes ir tarnauti jam tarnaujant kitiems.

Džiaugsmas ir dosnumas

Paulius tęsė kreipimąsi į korintiečius: „Ir tuo aš kalbu savo nuomonę; nes tai naudinga tau, kuris praėjusiais metais pradėjo ne tik darydamas, bet ir norėdamas. Bet dabar dirbk ir darbą, kad, kaip esi linkęs, būtum linkęs daryti pagal tai, ką turi“ (10-11 eil.).

„Nes jei yra gera valia“ – jei yra dosnumo požiūris – „sveikinama pagal tai, ką žmogus turi, o ne pagal tai, ko jis neturi“ (12 eil.). Paulius neprašė korintiečių duoti tiek, kiek davė makedonai. Makedonai jau atidavė daugiau nei savo turtą; Paulius tiesiog prašė korintiečių duoti pagal savo galimybes, bet svarbiausia, kad jis norėjo, kad dosnus aukojimas būtų savanoriškas.

Paulius tęsia keletą įspėjimų 9 skyriuje: „Aš žinau tavo gerą valią, kurią aš giriu tau tarp Makedonijos gyventojų, sakydamas: 'Achaja buvo paruošta pernai! Ir tavo pavyzdys paskatino didžiausią skaičių“ (2 eil.).

Kaip Paulius pasinaudojo makedoniečių pavyzdžiu, norėdamas įkvėpti korintiečius būti dosniais, taip ir anksčiau jis naudojo korintiečių pavyzdį įkvėpdamas makedoniečius, matyt, labai sėkmingai. Makedoniečiai buvo tokie dosnūs, kad Paulius suprato, kad korintiečiai gali padaryti kur kas daugiau, nei jie darė anksčiau. Bet jis Makedonijoje gyrėsi, kad korintiečiai buvo dosnūs. Dabar jis norėjo, kad korintiečiai jį užbaigtų. Jis vėl nori įspėti. Jis nori daryti tam tikrą spaudimą, tačiau nori, kad auka būtų teikiama savanoriškai.

„Bet aš išsiunčiau brolius, kad mūsų gyrimasis jumis nebūtų bergždžias šiuo klausimu ir kad būtumėte pasiruošę, kaip sakiau apie jus, jei tie iš Makedonijos atvyks su manimi ir ras jus nepasiruošusį, , kad nepasakyčiau: tau, gėda dėl šio mūsų pasitikėjimo. Taigi aš maniau, kad reikia paraginti brolius eiti pas jus, iš anksto paruošti palaimą, kurį skelbėte, kad jis būtų paruoštas kaip palaiminimo, o ne godumo palaima“ (3-5 eil.).

Tada seka eilutė, kurią girdėjome daug kartų anksčiau. „Kiekvienas, kaip jis apsisprendė savo širdyje, o ne nenoriai ar priverstinai; nes Dievas myli linksmą davėją“ (7 eil.). Ši laimė nereiškia linksmybių ar juoko – tai reiškia, kad džiaugiamės dalindamiesi savo gėrybėmis su kitais, nes Kristus yra mumyse. Dovanojimas leidžia mums jaustis gerai.
Meilė ir malonė veikia mūsų širdyse taip, kad dovanojimo gyvenimas mums pamažu tampa didesniu džiaugsmu.

Kuo didesnė palaima

Šioje ištraukoje Paulius taip pat kalba apie atlygį. Jei dovanosime laisvai ir dosniai, tai Dievas ir mums duos. Paulius nebijo priminti korintiečiams: „Bet Dievas gali duoti tarp jūsų visokios malonės, kad visad turėtumėte perteklius ir apstu visų gerų darbų“ (8 eil.).

Paulius žada, kad Dievas bus mums dosnus. Kartais Dievas mums duoda materialių dalykų, bet Paulius čia ne apie tai kalba. Jis kalba apie malonę - ne atleidimo malonę (šią nuostabią malonę gauname tikėdami Kristumi, o ne dosnumo darbus) - Paulius kalba apie daugybę kitų malonės rūšių, kurias Dievas gali duoti.

Jei Dievas suteiktų papildomos malonės Makedonijos bažnyčioms, jos turėtų mažiau pinigų nei anksčiau - bet daug daugiau džiaugsmo! Bet kuris protingas žmogus, jei tektų rinktis, verčiau skurdas su džiaugsmu, o ne turtas be džiaugsmo. Džiaugsmas yra didesnė palaima, o Dievas suteikia mums didesnę palaiminimą. Kai kurie krikščionys netgi gauna abu - bet ir jie turi pareigą abu tarnauti kitiems.

Tada Paulius cituoja Senąjį Testamentą: „Jis išsklaidė ir atidavė vargšams“ (9 eilutė). Apie kokias dovanas jis kalba? „Jo teisumas amžinas“. Teisumo dovana juos visus nusveria. Dovana būti teisiam Dievo akyse – tai dovana, kuri išlieka amžinai.

Dievas apdovanoja dosnią širdį

„Bet kas duoda sėklos sėjėjui ir duonos maistui, tas ir jums duos sėklos, jos padaugins ir užaugins jūsų teisumo vaisius“ (10 eil.). Ši paskutinė frazė apie teisumo pjūtį rodo, kad Paulius naudoja vaizdinius. Jis nežada tiesioginių sėklų, bet sako, kad Dievas apdovanoja dosnius žmones. Jis suteikia jiems tai, kad jie gali duoti daugiau.

Jis duos daugiau tam, kuris tarnauja Dievo dovanomis. Kartais jis grįžta tuo pačiu būdu, grūdai už grūdus, pinigai už pinigus, bet ne visada. Kartais jis palaimina mus neišmatuojamu džiaugsmu mainais už aukojimą. Jis visada duoda geriausią.

Paulius sakė, kad korintiečiai turės viską, ko jiems reikia. Kokiam tikslui? Kad jie būtų „turtingi kiekvienu geru darbu“. Tą patį jis sako ir 12 eilutėje: „Nes šio susirinkimo tarnystė ne tik patenkina šventųjų trūkumą, bet ir daug dėkoja Dievui.“ Galima sakyti, kad Dievo dovanos ateina su sąlygomis. Turime juos naudoti, o ne slėpti spintoje.

Tie, kurie yra turtingi, bus turtingi gerais darbais. „Įsakyk šio pasaulio turtuoliams nesididžiuoti ir nesitikėti neaiškių turtų, bet į Dievą, kuris mums duoda visko, kad galėtume džiaugtis. daryti gera, turėti daug gerų darbų, su džiaugsmu duoti, padėti“1. Timotiejus 6,17-vienas).

Tikras gyvenimas

Koks atlygis už tokį neįprastą elgesį žmonėms, kurie nesikiša į turtus kaip į ką nors, į ką būtų galima įsikibti, bet noriai juos atiduoda? „Taip jie kaupia lobį rimtai priežasčiai ateičiai, kad galėtų suvokti tikrąjį gyvenimą“ (19 eil.). Kai pasitikime Dievu, mes priimame gyvenimą, kuris yra tikras gyvenimas.

Draugai, tikėjimas nėra lengvas gyvenimas. Naujoji sandora nežada mums patogaus gyvenimo. Ji siūlo be galo daugiau nei milijoną. Laimėk mūsų investicijas, tačiau tai gali apimti keletą reikšmingų aukų šiame praeinančiame gyvenime.

Ir vis dėlto šiame gyvenime yra daug apdovanojimų. Dievas suteikia malonę tokiu būdu (ir savo begaline išmintimi), kad žino, jog tai mums geriausia. Savo išbandymuose ir palaiminimuose mes galime pasitikėti Juo savo gyvenimu. Mes galime Jam patikėti viską, o kai tai darome, mūsų gyvenimas tampa tikėjimo liudijimu.

Dievas mus taip myli, kad atsiuntė savo sūnų mirti už mus net tada, kai dar buvome nusidėjėliai ir priešai. Kadangi Dievas jau parodė mums tokią meilę, galime būti tikri, kad Jis pasirūpins mumis ir mūsų ilgalaikiam labui dabar, kai esame Jo vaikai ir draugai. Mums nereikia rūpintis „savo“ pinigais.

Padėkos derlius

Grįžkime prie 2. 9 Korintiečiams 11 ir atkreipkite dėmesį, ko Paulius moko korintiečius apie jų finansinį ir materialinį dosnumą. „Taigi būsite viskuo turtingi, kad dovanotumėte visą dosnumą, kuris veikia per mus, dėkodami Dievui. Nes šio susibūrimo tarnystė ne tik patenkina šventųjų poreikius, bet ir nepaprastai veikia, dėkodama Dievui“ (12 eilutės).

Paulius primena korintiečiams, kad jų dosnumas nėra tik humanitarinė pastanga - ji turi teologinių rezultatų. Žmonės už tai dėkos Dievui, nes supranta, kad Dievas veikia per žmones. Dievas įdeda tai į širdį tiems, kurie duoda. Taip atliekamas Dievo darbas.

„Nes šioje ištikimoje tarnystėje jie šlovina Dievą labiau už jūsų klusnumą Kristaus Evangelijos išpažinimui ir už jūsų bendravimo su jais ir visais paprastumą“ (13 eilutė). Šiuo klausimu yra keletas svarbių dalykų. Pirma, korintiečiai galėjo įrodyti save savo veiksmais. Savo veiksmais jie parodė, kad jų tikėjimas buvo tikras. Antra, dosnumas atneša ne tik padėką, bet ir padėką [šlovę] Dievui. Tai garbinimo forma. Trečia, malonės evangelijos priėmimas taip pat reikalauja tam tikro paklusnumo, o tas paklusnumas apima dalijimąsi fiziniais ištekliais.

Dovanojimas už Evangeliją

Paulius rašė apie dosnias dovanas, susijusias su pastangomis palengvinti badą. Bet tas pats principas galioja ir finansinėms kolekcijoms, kurias šiandien turime Bažnyčioje, kad paremtume Evangeliją ir Bažnyčios tarnavimą. Mes ir toliau palaikome svarbų darbą. Tai leidžia darbuotojams, kurie skelbia Evangeliją, kuo geriau pragyventi iš Evangelijos.

Dievas vis tiek atsilygina už dosnumą. Tai vis dar žada lobius danguje ir amžinus džiaugsmus. Evangelija vis dar kėlė reikalavimus mūsų finansams. Mūsų požiūris į pinigus vis dar atspindi mūsų tikėjimą tuo, ką Dievas daro dabar ir per amžius. Žmonės vis tiek dėkos ir šlovins Dievą už aukas, kurias šiandien darome.

Mes gauname palaiminimus iš pinigų, kuriuos skiriame bažnyčiai - aukos padeda mums sumokėti už nuomą už posėdžių salę, už sielovadą, už leidinius. Bet mūsų aukotos lėšos taip pat padeda kitiems tiekti literatūrą, suteikti vietą, kur žmonės gali susipažinti su tikinčiųjų bendruomene, kurie myli nusidėjėlius; mokėti už tikinčiųjų grupę, kuriančią ir palaikančią atmosferą, kurioje nauji lankytojai gali būti mokomi apie išganymą.

Jūs (dar) nepažįstate šių žmonių, bet jie bus jums dėkingi - arba bent dėkosite Dievui už jūsų gyvas aukas. Tai tikrai svarbus darbas. Svarbiausias dalykas, kurį galime nuveikti šiame gyvenime, priėmę Kristų kaip savo Gelbėtoją, yra padėti augti Dievo karalystei, keisti, leisdami Dievui veikti mūsų gyvenime.

Norėčiau pabaigti Pauliaus žodžiais 14-15 eilutėse: „Ir melsdamiesi už jus jie ilgisi jūsų dėl nepaprastos Dievo malonės. Bet ačiū Dievui už jo neapsakomą dovaną!

Josifas Tkachas

Finansinis valdymas