stebuklai gydymo
Mūsų kultūroje žodis stebuklas dažnai vartojamas gana švelniai. Jei, pavyzdžiui, pratęsiant futbolo žaidimą, komandai vis tiek pavyksta nustebinti rezultatu, kurį laimėjo, nukreipdamas nukreiptą 20 metrų smūgį, kai kurie televizijos komentatoriai gali kalbėti apie stebuklą. Cirko spektaklyje režisierius paskelbia apie keturgubą stebuklą, kurį sukūrė menininkas. Na, labai mažai tikėtina, kad tai stebuklai, o gana įspūdingos pramogos.
Stebuklas yra antgamtinis įvykis, kuris viršija prigimtinius gamtos gebėjimus, nors CS Lewisas savo knygoje „Stebuklai“ nurodo, kad „stebuklai... nepažeidžia gamtos dėsnių. „Kai Dievas daro stebuklą, jis kišasi į gamtos procesus taip, kaip gali tik pats. Deja, krikščionys kartais priima klaidingą nuomonę apie stebuklus. Pavyzdžiui, kai kurie sako, kad jei daugiau žmonių tikėtų, būtų daugiau stebuklų. Tačiau istorija rodo priešingai – nors izraelitai patyrė daug Dievo atliktų stebuklų, jiems trūko tikėjimo. Kitas pavyzdys, kai kurie teigia, kad visi išgijimai yra stebuklai. Tačiau daugelis išgijimų neatitinka formalaus stebuklų apibrėžimo – daugelis stebuklų yra natūralaus proceso rezultatas. Kai pjauname pirštą ir matome, kad jis po truputį gyja, tai buvo natūralus procesas, kurį Dievas įtraukė į žmogaus kūną. Natūralus gijimo procesas yra Dievo, mūsų Kūrėjo, gerumo ženklas (parodymas). Tačiau kai akimirksniu užgyja gili žaizda, suprantame, kad Dievas padarė stebuklą – Jis tiesiogiai ir antgamtiškai įsikišo. Pirmuoju atveju turime netiesioginį ženklą, o antruoju tiesioginį ženklą – abu rodo į Dievo gerumą.
Deja, yra tokių, kurie Kristaus vardą vadina veltui ir netgi daro netikrus stebuklus, kad įgytų pasekėjų. Kartais tai matote vadinamosiose „gydymo paslaugose“. Tokios piktnaudžiavimo stebuklingo gydymo praktikos Naujajame Testamente nėra. Vietoj to, jame pateikiamos pamaldos pagrindinėmis tikėjimo, vilties ir Dievo meilės temomis, kurių tikintieji laukia išganymo skelbdami Evangeliją. Tačiau piktnaudžiavimas stebuklais neturėtų sumažinti mūsų dėkingumo už tikrus stebuklus. Leiskite papasakoti apie stebuklą, kurio liudininkas galiu pats. Prisijungiau prie daugelio kitų maldų, besimeldžiančių už moterį, kurios piktybinis vėžys jau buvo sugraužęs kai kuriuos jos šonkaulius. Ji buvo gydoma ir kai buvo patepta, ji paprašė Dievo išgydymo stebuklo. Dėl to vėžys nebebuvo aptiktas ir jos šonkauliai ataugo! Gydytojas jai pasakė, kad tai stebuklas, ir tęsti tai, ką ji darė. Ji paaiškino jam, kad tai ne jos kaltė, o Dievo palaima. Kai kas gali teigti, kad dėl medicininio gydymo vėžys išnyko ir šonkauliai ataugo savaime, o tai visiškai įmanoma. Tik tai būtų užtrukę ilgiau, bet jos šonkauliai buvo atstatyti labai greitai. Kadangi jos gydytojas „negalėjo paaiškinti“ jos greito pasveikimo, darome išvadą, kad Dievas įsikišo ir padarė stebuklą.
Tikėjimas stebuklais nebūtinai yra nukreiptas prieš gamtos mokslus, o natūralių paaiškinimų ieškojimas nebūtinai rodo ir netikėjimą Dievu. Kai mokslininkai pateikia hipotezę, jie patikrina, ar nėra klaidų. Jei atliekant tyrimus neįmanoma įrodyti klaidų, tai byloja apie hipotezę. Todėl natūralaus stebuklingo įvykio paaiškinimo paieškos nelaikome tikėjimo stebuklais neigimo.
Visi meldėmės už ligonių išgydymą. Kai kurie stebuklingai išgijo akimirksniu, o kiti palaipsniui pasveiko natūraliai. Stebuklingo išgijimo atvejais tai nepriklausė nuo to, kas ir kiek meldėsi. Apaštalas Paulius nebuvo išgydytas nuo „spygliuko kūne“, nors meldėsi tris kartus. Man svarbu tai: kai meldžiamės išgijimo stebuklo, leidžiame savo tikėjimui leisti Dievui nuspręsti, ar, kada ir kaip jis išgydys. Mes pasitikime juo, kad jis darys tai, kas mums geriausia, žinodami, kad savo išmintyje ir gerumu jis atsižvelgia į dalykus, kurių nematome.
Melsdamiesi už sergančio žmogaus išgijimą, parodome vieną iš būdų parodyti meilę ir užuojautą tiems, kuriems reikia pagalbos, ir susivienijame su Jėzumi per jo ištikimą užtarimą kaip mūsų tarpininko ir vyriausiojo kunigo. Kai kurie yra mokomi Jakobus 5,14 Dėl šio nesusipratimo jie dvejojo, ar melstis už ligonį, manydami, kad tik bendruomenės vyresnieji turi teisę tai daryti, arba kad vyresniojo malda kažkaip yra veiksmingesnė nei draugų ar šeimos narių maldos. Matyt, Jokūbas, nurodydamas bendruomenei pašaukti vyresniuosius patepti ligonius, norėjo aiškiai parodyti, kad vyresnieji, kaip tarnai, turėtų būti pasirengę padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Biblijos tyrinėtojai apaštalo Jokūbo nurodyme įžvelgia nuorodą į tai, kad Jėzus siuntė mokinius poromis. (Markus 6,7), šie „išvarė daug piktųjų dvasių, patepė daug ligonių aliejumi ir juos išgydė“ (Markus 6,13), [1]
Kai meldžiamės už gydymą, nereikia galvoti, kad mūsų darbas yra kažkaip priversti Dievą elgtis pagal Jo malonę. Dievo gerumas visada yra dosni dovana! Tada kam melstis? Malda mes dalyvaujame Dievo darbe kitų žmonių gyvenime, taip pat ir mūsų gyvenime, kai Dievas mus paruošia tam, ką jis darys pagal savo atjautą ir išmintį.
Leiskite man pasiūlyti pastabą: jei asmuo prašo jūsų maldos pagalbos dėl sveikatos būklės ir nori, kad ji liktų konfidenciali, šis prašymas visada turi būti patenkintas. Nieko nereikėtų suklaidinti darant prielaidą, kad išgijimo „šansai“ yra kažkaip proporcingi besimeldžiančių žmonių skaičiui. Tokia prielaida kyla ne iš Biblijos, o iš magiškos mąstysenos.
Visais svarstymais apie gydymą turime prisiminti, kad Dievas yra tas, kuris gydo. Kartais Jis gydo stebuklu, o kartais natūraliai, Jo kūrinijoje jau esančiais metodais. Kad ir kaip tai nutiktų, visa šlovė priklauso Jam. Philipper 2,27 apaštalas Paulius dėkoja Dievui už gailestingumą savo draugui ir bendradarbiui Epafroditui, kuris sirgo nepagydomai, kol Dievas jį nepagydė. Paulius neužsimena apie gydymo paslaugą ar ypatingą asmenį (įskaitant jį patį), turintį ypatingą valdžią. Vietoj to, Paulius tiesiog giria Dievą, kad išgydė jo draugą. Tai geras pavyzdys, kuriuo galime sekti.
Dėl stebuklo, kurio liudijau, ir kito, apie kurį girdėjau per kitus, esu įsitikinęs, kad Dievas vis dar gydo. Kai mes sergame, mes turime laisvę Kristuje prašyti, kad kas nors melstųsi už mus, taip pat kviesti mūsų bažnyčios senolius patepti mus aliejumi ir melstis už mūsų išgydymą. Tada mūsų pareiga ir privilegija yra melstis už kitus, prašant Dievo, jei jis to nori, išgydyti sergančius ir kenčiančius. Kad ir kaip būtų, pasitikime Dievo atsaku ir laiku.
Dėkingumu už Dievo išgydymus,
Josifas Tkachas
Präsident
TARPTAUTINĖ GRACIJŲ BENDRIJA
