Kodėl Jėzus turėjo mirti?

Jėzaus darbas buvo nuostabiai vaisingas. Jis mokė ir gydė tūkstančius. Jis pritraukė didelę auditoriją ir galėjo turėti daug platesnį poveikį. Jis būtų galėjęs išgydyti dar tūkstančius, jei būtų nuvykęs pas žydus ir ne žydus, kurie gyveno kitose vietose. Tačiau Jėzus leido savo darbui staigiai baigtis. Jis galėjo išvengti arešto, bet pasirinko mirti, užuot paskleidęs pamokslą toliau pasauliui. Jo mokymai buvo svarbūs, tačiau jis atėjo ne tik mokyti, bet ir mirti, o su savo mirtimi padarė daugiau nei padarė savo gyvenime. Mirtis buvo pati svarbiausia Jėzaus darbo dalis. Galvodami apie Jėzų, mes galvojame apie kryžių kaip krikščionybės simbolį, sakramento duoną ir vyną. Mūsų Atpirkėjas yra Atpirkėjas, kuris mirė.

Gimė mirti

Senasis Testamentas mums sako, kad Dievas kelis kartus pasirodė žmogaus pavidalu. Jei Jėzus būtų norėjęs tik pasveikti ir mokyti, jis būtų galėjęs tiesiog „pasirodyti“. Bet jis padarė daugiau: tapo žmogumi. Kodėl? Kad jis galėtų mirti. Norėdami suprasti Jėzų, turime suprasti jo mirtį. Jo mirtis yra pagrindinė išganymo žinutės dalis ir tai, kas tiesiogiai veikia visus krikščionis.

Jėzus sakė, kad „Žmogaus Sūnus atėjo ne tam, kad jam būtų tarnauta, bet kad jis tarnautų ir atiduotų savo gyvybę už išpirkimą [daugybė Biblijos ir Elberfeldo Biblijos: kaip išpirkos] daugeliui“. 20,28). Jis atėjo aukoti savo gyvybės, mirti; jo mirtis turėtų „nusipirkti“ išgelbėjimą kitiems. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis atėjo į žemę. Jo kraujas buvo pralietas kitiems.

Jėzus paskelbė apie savo aistrą ir mirtį savo mokiniams, bet, matyt, jie juo netikėjo. „Nuo to laiko Jėzus pradėjo rodyti savo mokiniams, kaip jis turi eiti į Jeruzalę ir daug kentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų, būti nubaustas mirtimi ir būti prikeltas trečią dieną. Petras pasiėmė jį šalin ir barė: „Gelbėk tave, Viešpatie! Tegul taip neatsitiks!“ (Mato 1 Kor6,21-22)

Jėzus žinojo, kad turi mirti, nes taip buvo parašyta. „...Ir kaip tada parašyta apie Žmogaus Sūnų, kad jis daug kentėtų ir bus paniekintas?“ (Morkaus. 9,12; 9,31; 10,33-34.) „Ir jis pradėjo nuo Mozės ir visų pranašų ir paaiškino jiems, kas apie jį pasakyta visame Rašte... Taip parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių“ (Lk. 24,27 ir 46).

Viskas vyko pagal Dievo planą: Erodas ir Pilotas darė tik tai, ką Dievo ranka ir patarimas turėjo „iš anksto paskirti“ (Apd. 4,28). Getsemanės sode jis meldėsi, ar nėra kito kelio; nebuvo (Lk. 22,42). Jo mirtis buvo būtina mūsų išgelbėjimui.

Kenčiantis tarnas

Kur buvo parašyta? Aiškiausia pranašystė yra Izaijo 5 skyriuje3. Pats Jėzus turi Izaijo 5 skyrių3,12 cituojamas: „Kadangi sakau jums, manyje turi išsipildyti, kas parašyta: „Jis buvo įtrauktas į piktadarius“. Nes išsipildys, kas apie mane parašyta“ (Lk 22,37). Jėzus, be nuodėmės, turėtų būti priskiriamas prie nusidėjėlių.

Kas dar parašyta Izaijo 53 skyriuje? „Iš tiesų jis pagimdė mūsų ligas ir prisiėmė mūsų skausmus. Bet mes manėme, kad jis yra Dievo nuskriaustas, sumuštas ir kankinys. Bet jis sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė tenka jam, kad turėtume ramybę, ir jo žaizdomis esame išgydyti. Visi klydome kaip avys, kiekvienas žiūrėjome savo keliu. Bet Viešpats metė jam visų mūsų nuodėmes“ (4-6 eilutės).

Jis buvo „nukentėjęs dėl mano tautos kaltės... nors niekam nenuskriaudė... Kad Viešpats jį užkluptų liga. Kai jis atidavė savo gyvybę už auką už kaltę... [jis] prisiima jų nuodėmes... Jis [prisinešė] daugelio nuodėmes... ir užtarė piktadarius“ (8-12 eilutės). Izaijas apibūdina žmogų, kuris kenčia ne už savo, o už kitų nuodėmes.

Šis žmogus turi būti „išplėštas iš gyvųjų žemės“ (8 eilutė), bet istorija tuo nesibaigia. Jis turi „matyti šviesą ir turėti gausą. Ir savo pažinimu jis, mano tarnas, teisusis, įtvirtins teisumą tarp daugelio... jis turės sėklą ir ilgai gyvens“ (11 ir 10 eilutės).

Tai, ką parašė Izaijas, įvykdė Jėzus. Jis atidavė gyvybę už savo avis (Joh. 10, 15). Mirdamas jis prisiėmė mūsų nuodėmes ir kentėjo už mūsų nusikaltimus; jis buvo nubaustas, kad galėtume turėti taiką su Dievu. Jo kančia ir mirtis išgydo mūsų sielos ligas; mes pateisinami - mūsų nuodėmės atimamos. Šios tiesos yra išplėstos ir pagilintos Naujajame Testamente.

Mirtis gėda ir gėda

Jame sakoma, kad „pakartas žmogus yra Dievo prakeiktas“. 5. Mozė 21,23. Dėl šios eilutės žydai matė Dievo prakeikimą ant kiekvieno nukryžiuoto žmogaus, kaip rašo Izaijas, kaip „nutrenktą Dievo“. Žydų kunigai tikriausiai manė, kad tai atgrasytų ir paralyžiuotų Jėzaus mokinius. Tiesą sakant, nukryžiavimas sugriovė jų viltis. Nuliūdę jie prisipažino: „Tikėjomės, kad būtent jis išpirks Izraelį“ (Lk 2).4,21). Tada prisikėlimas sugrąžino jos viltis, o Sekminių stebuklas pripildė ją naujos drąsos paskelbti didvyrį savo gelbėtoju, kuris, remiantis populiariu įsitikinimu, buvo absoliutus antiherojus: nukryžiuotas Mesijas.

„Mūsų tėvų Dievas“, – Sanhedrinui paskelbė Petras, – „prikėlė Jėzų, kurį pakorei ant medžio ir nužudei“ (Apaštalų darbai). 5,30). „Holce“ Petras leidžia nuskambėti visai nukryžiavimo gėdai. Tačiau gėda, anot jo, tenka ne Jėzui, o tiems, kurie jį nukryžiavo. Dievas palaimino jį, nes jis nenusipelnė prakeikimo, kurį patyrė. Dievas pakeitė stigmą.

Paulius kalba tą patį prakeikimą laiške Galatams 3,13 į: „Bet Kristus atpirko mus iš įstatymo prakeikimo, nes tapo už mus prakeikimu; nes parašyta: ‘Prakeiktas tebūna kiekvienas, kuris kabo ant medžio’...“ Jėzus tapo prakeikimu dėl mūsų, kad būtume išvaduoti iš įstatymo prakeikimo. Jis tapo tuo, kuo nebuvo, kad mes galėtume tapti tuo, kuo nesame. „Nes jis padarė nuodėme už mus Tą, kuris nepažino nuodėmės, kad jame taptume Dievo teisumu“2. Kor.
5,21).

Jėzus dėl mūsų tapo nuodėme, kad per Jį būtume teisūs. Kadangi jis kentėjo tai, ko nusipelnėme, jis išpirko mus nuo įstatymo prakeikimo – bausmės. „Bausmė ant jo, kad turėtume ramybę.“ Dėl jo bausmės galime džiaugtis taika su Dievu.

Žodis nuo kryžiaus

Mokiniai niekada nepamiršo šlykštaus Jėzaus mirties būdo. Kartais tai net buvo jų pamokslavimo akcentas: „... bet mes skelbiame nukryžiuotą Kristų, žydams suklupimą, o graikams kvailystę“ (1. korintiečiai 1,23). Paulius netgi vadina Evangeliją „kryžiaus žodžiu“ (18 eilutė). Jis priekaištauja galatams, kad jie prarado iš akių tikrąjį Kristaus atvaizdą: „Kas jus sužavėjo, matydamas, kad jūsų akyse Jėzus Kristus buvo nupieštas nukryžiuotas?“ (Gal. 3,1.) Tuo jis įžvelgė pagrindinę Evangelijos žinią.

Kodėl kryžius yra „evangelija“, gera žinia? Nes mes buvome atpirkti ant kryžiaus ir ten mūsų nuodėmės gavo bausmę, kurios nusipelnė. Paulius sutelkia dėmesį į kryžių, nes jis yra raktas į mūsų išganymą per Jėzų.

Mes nebūsime prikelti į šlovę, kol nebus sumokėta kaltė už mūsų nuodėmes, kai būsime išteisinti Kristuje, kaip „tai yra Dievo akivaizdoje“. Tik tada galime įeiti į šlovę su Jėzumi.

Paulius sakė, kad Jėzus mirė „už mus“ (Rom. 5,6-8-as; 2. Korintiečiams 5:14; 1. tesalonikiečiams 5,10); ir „už mūsų nuodėmes“ jis mirė (1. Korintiečiams 15,3; Gal. 1,4). Jis „pats užsinešė mūsų nuodėmes... savo kūne ant medžio“ (1. Petras. 2,24; 3,18). Paulius toliau sako, kad mes mirėme su Kristumi (Rom. 6,3-8). Tikėdami juo mes dalijamės jo mirtimi.

Jei priimame Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją, jo mirtis laikoma mūsų; mūsų nuodėmės laikomos jo, ir už šias nuodėmes bausmė už jo mirtį. Tarsi kabėtume ant kryžiaus, tarsi gautume prakeikimą, kurį mums atnešė mūsų nuodėmės. Bet jis tai padarė už mus, ir kadangi jis tai padarė, mes galime būti pateisinti, tai yra, laikomi teisingais. Jis priima mūsų nuodėmę ir mūsų mirtį; jis suteikia mums teisingumą ir gyvybę. Princas tapo elgetaujančiu berniuku, kad galėtume tapti princu.

Nors Biblijoje sakoma, kad Jėzus sumokėjo išpirką (senąja atpirkimo prasme: išpirka, išpirka) už mus, tačiau išpirka nebuvo sumokėta jokiai konkrečiai valdžiai – tai perkeltinė frazė, kuria norima paaiškinti, kad tai yra Jis mums kainavo neįtikėtinai didelę kainą, kad mus išlaisvintų. „Jūs buvote brangiai nupirkti“ – taip Paulius apibūdina mūsų atpirkimą per Jėzų: tai irgi metaforiška frazė. Jėzus mus „nusipirko“, bet niekam „nemokėjo“.

Kai kas sakė, kad Jėzus mirė, kad patenkintų tėvo teisinius reikalavimus – bet galima sakyti, kad pats tėvas sumokėjo kainą, atsiųsdamas ir dovanodamas už tai savo vienintelį sūnų. 3,16; Rom. 5,8). Kristuje pats Dievas prisiėmė bausmę – kad mums nereikėtų; „Nes iš Dievo malonės jis turėtų paragauti mirties už visus“ (Žyd. 2,9).

Pabėgti nuo Dievo rūstybės

Dievas myli žmones, bet nekenčia nuodėmės, nes nuodėmė kenkia žmonėms. Todėl ateis „rūstybės diena“, kai Dievas teis pasaulį (Rom. 1,18; 2,5).

Tie, kurie atmeta tiesą, bus nubausti (2, 8). Kas atmeta dieviškosios malonės tiesą, pažins kitą Dievo pusę – jo pyktį. Dievas nori, kad visi atgailautų (2. Petras. 3,9), bet tie, kurie neatgailauja, pajus savo nuodėmės pasekmes.

Jėzaus mirtyje mūsų nuodėmės atleidžiamos, o per jo mirtį išvengiame Dievo rūstybės, nuodėmės bausmės. Tačiau tai nereiškia, kad mylintis Jėzus nuramino supykusį Dievą arba tam tikru mastu „tyliai jį nupirko“. Jėzus pyksta ant nuodėmės, kaip ir Tėvas. Jėzus yra ne tik pasaulio teisėjas, kuris taip myli nusidėjėlius, kad sumokėtų bausmę už jų nuodėmes, bet ir pasaulio teisėjas, kuris smerkia (Mt. 2).5,31-vienas).

Kai Dievas mums atleidžia, jis ne tik nusiplauna nuodėmę ir apsimeta, kad jos niekada nebuvo. Visame Naujajame Testamente jis mus moko, kad nuodėmė įveikiama per Jėzaus mirtį. Nuodėmė turi rimtų padarinių - pasekmių, kurias galime pamatyti ant Kristaus kryžiaus. Jėzui tai kainavo skausmą, gėdą ir mirtį. Jis nešė bausmę, kurios mes nusipelnėme.

Evangelija atskleidžia, kad Dievas elgiasi teisingai, kai mums atleidžia (Rom. 1,17). Jis nepaiso mūsų nuodėmių, bet su jomis elgiasi Jėzuje Kristuje. „Dievas paskyrė jį tikėjimui, permaldavimui jo kraujyje, kad įrodytų jo teisumą...“ (Rom.3,25). Kryžius atskleidžia, kad Dievas yra teisus; tai rodo, kad nuodėmė yra per rimta, kad būtų ignoruojama. Tikslinga, kad už nuodėmę būtų baudžiama, ir Jėzus noriai prisiėmė mūsų bausmę ant savęs. Be Dievo teisingumo, kryžius taip pat parodo Dievo meilę (Rom. 5,8).

Kaip sako Izaijas, mes esame taikoje su Dievu, nes Kristus buvo nubaustas. Kadaise buvome toli nuo Dievo, o dabar per Kristų priartėjome prie jo (Ef. 2,13). Kitaip tariant, per kryžių esame sutaikinami su Dievu (16 eil.). Tai yra pagrindinis krikščionių tikėjimas, kad mūsų santykiai su Dievu priklauso nuo Jėzaus Kristaus mirties.

Krikščionybė: tai nėra taisyklių rinkinys. Krikščionybė yra tikėjimas, kad Kristus padarė viską, ko mums reikia, kad su Dievu ištaisytume – ir tai padarė ant kryžiaus. Mes buvome „sutaikinami su Dievu Jo Sūnaus mirtyje, kai buvome priešai“ (Rom. 5,10). Per Kristų Dievas sutaikino visatą „sudarydamas taiką savo krauju ant kryžiaus“ (kolosiečiams 1,20). Jei per jį susitaikome, mums atleidžiamos visos nuodėmės (22 eilutė) – susitaikymas, atleidimas ir teisingumas reiškia vieną ir tą patį: taiką su Dievu.

Pergalė!

Paulius naudoja įdomią išganymo metaforą, kai rašo, kad Jėzus „atėmė jų galias ir valdžią, paskelbė jas viešai ir padarė juos triumfu Kristuje [a. tr.: per kryžių]“ (kolosiečiams 2,15). Jis naudoja karinio parado įvaizdį: pergalingas generolas veda priešo kalinius į triumfo procesiją. Jūs esate nuginkluotas, pažemintas, rodomas. Paulius čia sako, kad Jėzus tai padarė ant kryžiaus.

Tai, kas atrodė šlykšti mirtis, iš tikrųjų vainikavo Dievo plano triumfą, nes būtent per kryžių Jėzus laimėjo priešo pajėgas, šėtoną, nuodėmę ir mirtį. Jų reikalavimai mums buvo visiškai patenkinti nekaltos aukos mirtimi. Jie negali prašyti daugiau, nei jau buvo sumokėta. Mums sakoma, kad savo mirtimi Jėzus atėmė valdžią „to, kuris turėjo valdžią mirčiai, net velnio“ (Žyd. 2,14). „...Tam apsireiškė Dievo Sūnus, kad sunaikintų velnio darbus“1. Jonas 3,8). Pergalė iškovota ant kryžiaus.

auka

Jėzaus mirtis taip pat apibūdinama kaip auka. Aukojimo idėja kilusi iš turtingos Senojo Testamento aukojimo tradicijos. Izaijas mūsų Kūrėją vadina „auka už kaltę“ (Įst3,10). Jonas Krikštytojas jį vadina „Dievo Avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn. 1,29). Paulius vaizduoja jį kaip permaldavimo auką, kaip auką už nuodėmę, kaip Paschos avinėlį, kaip smilkalų auką (Rom. 3,25; 8,3; 1. korintiečiai 5,7; Ef. 5,2). Laiške hebrajams jis vadinamas auka už nuodėmę (10,12). Jonas vadina jį permaldavimo auka „už mūsų nuodėmes“1. Jonas 2,2; 4,10).

Yra keli vardai, ką Jėzus padarė ant kryžiaus. Atskiri Naujojo Testamento autoriai tam naudoja skirtingus terminus ir vaizdus. Tikslus žodžių pasirinkimas, tikslus mechanizmas nėra lemiami. Svarbu, kad esame išgelbėti per Jėzaus mirtį, kad tik jo mirtis atvertų mums išganymą. „Jo žaizdomis esame išgydyti.“ Jis mirė, kad mus išlaisvintų, ištrintų mūsų nuodėmes, iškentėtų mūsų bausmę, nusipirktų mūsų išgelbėjimą. „Mylimieji, jei Dievas taip mus mylėjo, tai ir mes turėtume mylėti vieni kitus“ (1. Jonas 4,11).

Išganymas: septyni pagrindiniai terminai

Kristaus darbo turtingumas Naujajame Testamente išreiškiamas daugybe kalbinių vaizdų. Šiuos vaizdus galime vadinti parabolėmis, modeliais, metaforomis. Kiekvienas nupiešia paveikslo dalį:

• Išpirka (beveik sinonimas žodžiui „išpirkimas“): kaina, sumokėta už išpirką, paleidimą į laisvę. Pagrindinis dėmesys skiriamas išsivadavimo idėjai, o ne prizo pobūdžiui.
• Atpirkimas: pradine šio žodžio prasme taip pat remiasi „išpirka“, taip pat pvz. B. vergų išpirkimas.
• Pagrindimas: Dievo akivaizdoje neturi būti kaltės, kaip ir po išteisinimo teisme.
• Išgelbėjimas (išgelbėjimas): Pagrindinė idėja yra išsilaisvinimas arba išgelbėjimas iš pavojingos situacijos. Jame taip pat yra gijimas, gydymas ir sugrįžimas į visumą.
• Susitaikymas: sugriautų santykių atkūrimas. Dievas mus sutaikina su savimi. Jis siekia atkurti draugystę ir mes imamės jo iniciatyvos.
• Vaikystė: Mes tampame teisėtais Dievo vaikais. Tikėjimas keičia mūsų šeimyninę padėtį: nuo pašalinių asmenų iki šeimos narių.
• Atleidimas: gali būti vertinamas dviem būdais. Teisiniu požiūriu atleidimas reiškia skolos panaikinimą. Tarpasmeninis atleidimas reiškia atleidimą už padarytą žalą (pasak Alisterio McGratho, „Suprask Jėzų“, p. 124–135).

pateikė Michaelas Morrisonas

Kodėl Jėzus turėjo mirti?