Mūsų tikroji vertė

Per savo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą Jėzus suteikė žmonijai vertę, gerokai viršijančią viską, ką galėtume uždirbti, uždirbti ar net įsivaizduoti. Kaip sakė apaštalas Paulius: „Taip, aš visa tai laikau nuostoliu, palyginti su nepaprastu Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimu. Dėl jo aš visa tai praradau ir laikau juos purvu, kad laimėčiau Kristų“ (Filipiečiams) 3,8). Paulius žinojo, kad gyvas, gilus ryšys su Dievu per Kristų turi begalinę – neįkainojamą – vertę, palyginti su viskuo, ką gali pasiūlyti tuščias šulinys. Prie tokios išvados jis priėjo svarstydamas savo dvasinį paveldą, be abejo, prisimindamas 8 psalmės žodžius: „Kas yra žmogus, kad jį prisimeni, ir žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?“ ( psalmė 8,5).

Ar kada susimąstėte, kodėl Dievas Jėzaus asmenyje atėjo taip, kaip Jis? Ar jis negalėjo ateiti su dangiškaisiais būriais parodyti savo galios ir šlovės? Ar jis negalėjo ateiti kaip kalbantis gyvūnas ar kaip superherojus iš „Marvel Comics“? Bet kaip žinome, Jėzus atėjo kukliausiai - kaip bejėgis kūdikis. Jo planas turėjo būti nužudytas siaubingu būdu. Negaliu atsikratyti, kai pagalvoju apie nuostabią tiesą, kad jam mums nereikia, bet vis tiek atėjau. Mes neturime jam nieko duoti, tik garbę, meilę ir dėkingumą.

Kadangi Dievui mūsų nereikia, kyla klausimas apie mūsų vertę. Grynai materialine prasme mes esame palyginti menkos vertės. Mūsų kūną sudarančių cheminių medžiagų vertė yra apie 140 frankų. Jei parduotume kaulų čiulpus, DNR ir kūno organus, kaina galėtų pakilti iki kelių milijonų Šveicarijos frankų. Bet ta kaina nė iš tolo neprilygsta tikrajai mūsų vertei. Kaip nauji tvariniai Jėzuje esame neįkainojami. Jėzus yra šios vertės šaltinis - gyvenimo, gyvenamo santykyje su Dievu, vertė. Trigubas Dievas pašaukė mus iš niekur, kad amžinai gyventume tobulais, šventais ir meiliais santykiais su juo. Šie santykiai yra vienybė ir bendruomenė, kurioje mes laisvai ir laimingai gauname viską, ką mums duoda Dievas. Mainais mes jam patikime viską, kas esame ir turime.

Krikščioniški mąstytojai per amžius išreiškė šių meilės santykių šlovę įvairiais būdais. Augustinas pasakė: „Tu padarei mus savo. Mūsų širdis nerami tol, kol nenuilsi tavyje“. Prancūzų mokslininkas ir filosofas Blaise'as Pascalis sakė: „Kiekvieno žmogaus širdyje yra tuštuma, kurią gali užpildyti tik pats Dievas“. CS Lewisas sakė: „Niekas, patyręs Dievo pažinimo džiaugsmą, niekada nenorės jo iškeisti į visą pasaulio laimę.“ Jis taip pat sakė, kad mes, žmonės, esame priversti „geisėti Dievo“.

Dievas sukūrė viską (taip pat ir mus, žmones), nes „Dievas yra meilė“, kaip sakė apaštalas Jonas (1. Jonas 4,8). Dievo meilė yra aukščiausia tikrovė – visos sukurtos tikrovės pamatas. Jo meilė yra be galo didelė vertybė, o atperkanti ir perkeičianti meilė, kurią jis mums atneša, yra mūsų tikroji vertė.

Niekada nepamirškime Dievo meilės mums žmonėms tikrovės. Kai mums skauda, ​​tiek fizinius, tiek emocinius, turėtume prisiminti, kad Dievas mus myli ir pagal savo tvarkaraštį pašalins visą skausmą. Kai patiriame širdies skausmą, netektį ir sielvartą, turėtume prisiminti, kad Dievas mus myli ir vieną dieną nušluos visas ašaras.

Kai mano vaikai buvo maži, jie manęs paklausė, kodėl aš juos myliu. Aš atsakiau ne tai, kad jie buvo gražūs vaikai, kurie atrodė gerai (kokie jie buvo ir tebėra). Tai nebuvo tai, kad jie buvo puikūs studentai (tai buvo tiesa). Vietoj to, mano atsakymas buvo: "Aš tave myliu, nes tu esi mano vaikai!" Tai yra širdis, kodėl Dievas mus myli: „Mes priklausome jam ir tai daro mus vertingesnius, nei galėtume net įsivaizduoti“. Mes to niekada neturėtume pamiršti!

Džiaukimės savo, kaip Dievo mylėtojų, tikrąja verte.

Josifas Tkachas

Präsident
TARPTAUTINĖ GRACIJŲ BENDRIJA