Garso
Tai tikrai įvykdyta
Jį persekiojančiai žydų vadų grupei Jėzus pasakė apie Šventąjį Raštą: „Pats Raštas nurodo mane“ (Jonas). 5,39 NGÜ). Po daugelio metų šią tiesą patvirtino Viešpaties angelas savo skelbimu: „Nes pranašiška žinia, kurią mums duoda Dievo Dvasia, yra Jėzaus žinia“ (Apr 1).9,10 NGÜ).
Deja, Jėzaus laikų žydų lyderiai nepaisė abiejų Raštų tiesos ir Jėzaus, kaip Dievo Sūnaus, tapatybės. Vietoj jų Jeruzalės šventyklos religiniai ritualai buvo jų svarbiausias dalykas, nes jie suteikė sau pranašumų. Taigi jie prarado Izraelio Dievą iš savo akiračio ir negalėjo matyti pranašysčių išsipildymo asmenyje ir Jėzaus, pažadėto Mesijo, tarnyboje.
Jeruzalės šventykla buvo tikrai nuostabi. Žydų istorikas ir mokslininkas Flavijus Juozapas rašė: „Blizgantis balto marmuro fasadas yra papuoštas auksu ir yra nuostabaus grožio. Jie išgirdo Jėzaus pranašystę, kad ši šlovinga šventykla, garbinimo centras pagal senąją sandorą, bus visiškai sunaikinta. Sunaikinimas, rodantis Dievo išganymo planą visai žmonijai, bus laiku įvykdytas be šios šventyklos. Kokį nuostabą ir kokį šoką sukėlė žmonėms.
Akivaizdu, kad Jeruzalės šventykla Jėzui nebuvo ypač sužavėta, ir tai buvo rimta priežastis. Jis žinojo, kad Dievo šlovės negali pranokti jokia žmogaus sukurta konstrukcija, kad ir kokia didinga. Jėzus pasakė savo mokiniams, kad šventykla bus pakeista. Šventykla nebeatitiko to tikslo, kuriam buvo pastatyta. Jėzus paaiškino: „Ar neparašyta: „Mano namai bus maldos namai visoms tautoms? Bet tu pavertei ją vagių duobe“ (Morkus 11,17 NGÜ).
Taip pat perskaitykite, ką apie tai sako Mato evangelija: „Jėzus paliko šventyklą ir ruošėsi išeiti. Tada jo mokiniai priėjo prie jo ir atkreipė jo dėmesį į šventyklos pastatų puošnumą. Visa tai jums daro įspūdį, ar ne? pasakė Jėzus. Bet aš jus patikinu: čia neliks nenuverstas akmuo; viskas bus sunaikinta“ (Mato 24,1-2, Lukas 21,6 NGÜ).
Buvo du atvejai, kai Jėzus išpranašavo apie gresiantį Jeruzalės ir šventyklos sunaikinimą. Pirmasis įvykis buvo jo triumfinis patekimas į Jeruzalę, kai žmonės priešais jį padėjo drabužius ant žemės. Tai buvo susižavėjimo aukšto rango žmonėms gestas.
Atkreipkite dėmesį į tai, ką pasakoja Lukas: „Kai Jėzus priartėjo prie miesto ir pamatė jį gulintį priešais save, jis verkė ir tarė: „Jei ir tu šiandien žinotum, kas tau atneš ramybę! Bet dabar tai nuo jūsų paslėpta, jūs to nematote. Ateis laikas, kai jūsų priešai išmes aplink jus sieną, apguls jus ir persekios iš visų pusių. Jie sunaikins tave ir sugriaus tavo vaikus, kurie tavyje gyvena, ir nepaliks akmens visame mieste, nes tu nepažinai laiko, kada tave pasitiko Dievas“ (Lk 1).9,41-44 NGÜ).
Antrasis atvejis, kai Jėzus išpranašavo Jeruzalės sunaikinimą, įvyko Jėzui vedant per miestą į nukryžiavimo vietą. Žmonės grūmėsi gatvėse, tiek jo priešai, tiek atsidavę pasekėjai. Jėzus pranašavo, kas nutiks miestui ir šventyklai, o kas nutiks žmonėms dėl romėnų sunaikinimo.
Perskaitykite, ką rašo Lukas: „Jėzu sekė didelė minia, tarp jų daug moterų, kurios aimanavo ir verkė dėl jo. Bet Jėzus atsigręžė į juos ir tarė: Moterys iš Jeruzalės, neverkite dėl manęs! Verkite dėl savęs ir dėl savo vaikų! Nes ateina laikas, kai bus sakoma: laimingos moterys, kurios yra nevaisingos ir niekada negimdė! Tada jie sakys kalnams: griūkite ant mūsų! Ir į kalvas palaidokite mus“ (Luko 2 Kor3,27-30 NGÜ).
Iš istorijos žinome, kad Jėzaus pranašystės išsipildė praėjus maždaug 40 metų nuo jo paskelbimo. 66 m. Po Kristaus įvyko žydų maištas prieš romėnus, o 70 m. Po Kristaus šventykla buvo sugriauta, didžioji Jeruzalės dalis buvo sugriauta ir žmonės siaubingai kentėjo. Viskas įvyko taip, kaip Jėzus dėl to labai liūdnai pasakė.
Kai Jėzus ant kryžiaus šaukė: „Atlikta“, Jis ne tik turėjo omenyje savo apmokančio atpirkimo darbo pabaigą, bet ir paskelbė, kad Senoji Sandora (Izraelio gyvenimo būdas ir garbinimas pagal Mozės įstatymą). ) įvykdė Dievo tikslą, nes buvo duotas, įvykdytas. Jėzaus mirtimi, prisikėlimu, žengimu į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimu Dievas Kristuje ir per Kristų bei per Šventąją Dvasią užbaigė visos žmonijos sutaikinimo su savimi darbą. Dabar vyksta tai, ką pranašas Jeremijas išpranašavo: „Štai ateina laikas, sako Viešpats, kai aš sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais, ne taip, kaip buvo sandora, kurią sudariau su jų namais. Tėvai, kai paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau juos iš Egipto žemės, sudarė sandorą, kurios jie nesilaikė, nors aš buvau jų viešpats,sako Viešpats. Bet tokia bus sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais po šio laiko, sako Viešpats: Aš įdėsiu savo įstatymą į jų širdis ir įrašysiu jį į jų mintis, ir jie bus mano tauta, o aš būsiu jų. Dieve. Ir niekas nemokys vieni kitų, nei vienas brolis sakydamas: „Pažinkite Viešpatį“, bet visi pažins mane, maži ir dideli, – sako Viešpats. nes aš atleisiu jiems jų kaltę ir niekada neprisiminsiu jų nuodėmės“ (Jer 31,31-vienas).
Žodžiais „Atlikta“ Jėzus paskelbė gerąją naujieną apie naujosios sandoros įkūrimą. Seno nebėra, atėjo nauja. Nuodėmė buvo prikalta prie kryžiaus, o Dievo malonė atėjo pas mus per Kristaus atperkamąjį permaldavimo aktą, leidžiantį giliam Šventosios Dvasios darbui atnaujinti mūsų širdis ir protus. Šis pokytis leidžia mums dalyvauti žmogaus prigimtyje, atnaujintoje per Jėzų Kristų. Tai, kas buvo pažadėta ir parodyta pagal senąją sandorą, išsipildė per Kristų naujojoje sandoroje.
Kaip mokė apaštalas Paulius, Kristus (įasmeninta Naujoji Sandora) už mus įvykdė tai, ko negalėjo ir neturėjo atlikti Mozės įstatymas (Senoji Sandora). „Kokią išvadą turėtume padaryti iš to? Ne žydus Dievas paskelbė teisiais be jokių pastangų. Jie gavo teisumą, pagrįstą tikėjimu. Kita vertus, Izraelis visomis savo pastangomis įvykdyti įstatymą ir taip pasiekti teisumą nepasiekė tikslo, apie kurį kalba įstatymas. Kodėl gi ne? Nes pamatas, ant kurio jie pastatė, nebuvo tikėjimas; jie manė, kad savo pastangomis gali pasiekti tikslą. Kliūtis, į kurią jie suklupo, buvo „kliūtis“ (romiečiams 9,30-32 NGÜ).
Jėzaus laikų fariziejai ir iš judaizmo kilę tikintieji buvo paveikti išdidumo ir nuodėmės dėl savo teisinio požiūrio apaštalo Pauliaus laikais. Jie manė, kad savo religinėmis pastangomis jie gali pasiekti tai, ką dėl mūsų gali padaryti tik pats Dievas malonės dėka Jėzuje ir per Jėzų. Jų senosios sandoros (teisingo darbo) požiūris buvo sugadinimas, sukeltas nuodėmės galios. Senojoje sandoroje tikrai netrūko malonės ir tikėjimo, tačiau, kaip Dievas jau žinojo, Izraelis nuo tos malonės nusigręš.
Štai kodėl Naujoji Sandora buvo iš anksto suplanuota kaip Senosios Sandoros įvykdymas. Išsipildymas, įvykdytas Jėzaus asmenyje, jo tarnystėje ir per Šventąją Dvasią. Jis išgelbėjo žmoniją nuo pasididžiavimo ir nuodėmės galios ir sukūrė naują gylį santykiuose su visais žmonėmis visame pasaulyje. Santykiai, vedantys į amžinąjį gyvenimą, būdami Trejybės Dievo akivaizdoje.
Norėdami parodyti didžiulę to, kas vyko ant Kalvarijos kryžiaus, svarbą, netrukus po to, kai Jėzus paskelbė: „Atlikta“, Jeruzalės miestą sukrėtė žemės drebėjimas. Žmogaus egzistencija buvo iš esmės pakeista, todėl išsipildė pranašystės apie Jeruzalės ir šventyklos sunaikinimą bei Naujosios Sandoros įkūrimą:
- Šventyklos uždanga, neleidžianti patekti į Šventųjų Šventąją, buvo perplėšta iš viršaus į apačią.
- Kapai atsidarė. Buvo prikelta daug mirusių šventųjų.
- Žiūrovai atpažino Jėzų kaip Dievo Sūnų.
- Senoji sandora užleido kelią naujajai sandorai.
Kai Jėzus sušuko žodžius: „Atlikta“, Jis paskelbė Dievo buvimo žmogaus sukurtoje šventykloje, „Šventųjų Šventojoje“, pabaigą. Paulius savo laiškuose korintiečiams rašė, kad Dievas dabar gyvena nefizinėje šventykloje, suformuotoje Šventosios Dvasios:
„Argi jūs nežinote, kad esate Dievo šventykla ir kad Dievo Dvasia gyvena jūsų tarpe? Kas griauna Dievo šventyklą, griauna pats save, nes užtraukia Dievo teismą. Nes Dievo šventykla yra šventa, ir ta šventa esate jūs“ (1 Kor. 3,16-17, 2. korintiečiai 6,16 NGÜ).
Apaštalas Paulius tai pasakė taip: „Ateik pas jį! Tai tas gyvas akmuo, kurį žmonės atmetė, bet kurį išsirinko pats Dievas ir kuris jo akyse yra neįkainojamas. Leiskite save kaip gyvus akmenis įkomponuoti į namus, kuriuos stato Dievas ir pripildo Jo Dvasios. Įsitikinkite į šventą kunigystę, kad galėtumėte aukoti Dievui Jo Dvasios aukas – aukas, kurios Jam patinka, nes jos pagrįstos Jėzaus Kristaus darbu. „Tačiau jūs esate išrinktoji Dievo tauta; tu esi karališkoji kunigystė, šventa tauta, tik jam priklausanti tauta, kuriai pavesta skelbti jo didžius darbus – darbus to, kuris pašaukė tave iš tamsos į savo nuostabią šviesą“ (1. Petras. 2,4-5 ir 9 NGÜ).
Be to, visas mūsų laikas yra paskirtas ir pašventintas, kai gyvename pagal Naująją Sandorą, o tai reiškia, kad mes dalyvaujame jo nuolatinėje tarnystėje su Jėzumi per Šventąją Dvasią. Nepriklausomai nuo to, ar dirbame savo darbą, ar užsiimame laisvalaikiu, esame dangaus, Dievo karalystės, piliečiai. Mes gyvename naują gyvenimą Kristuje ir gyvensime iki mūsų mirties arba iki Jėzaus sugrįžimo.
Mielieji, senosios tvarkos nebėra. Kristuje esame nauja būtybė, pašaukta Dievo ir apdovanota Šventąja Dvasia. Su Jėzumi mes siekiame gyventi ir perduoti gerąją naujieną. Įsitraukime į tėvo darbą! Dalyvaudami Jėzaus gyvenime mes esame vieni ir susiję.
autorius Josephas Tkachas
