Žodis tapo kūnu

Jonas nepradeda savo evangelijos taip, kaip kiti evangelistai. Jis nieko nesako apie Jėzaus gimimo būdą, jis sako: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. Tas pats pradžioje buvo pas Dievą“ (Jn 1,1-vienas).

Galbūt jums įdomu, ką reiškia „žodis“, o tai graikiškai reiškia „logotipus“? Jonas duoda jums atsakymą: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes regėjome jo šlovę, šlovę kaip viengimio Tėvo Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jonas). 1,14).

Žodis yra asmuo, žydas, vardu Jėzus, kuris egzistavo su Dievu pradžioje ir buvo Dievas. Jis nėra sukurta būtybė, o amžinai gyvas Dievas, sutvėręs visą kūriniją: „Viskas sukurta per tą patį, ir be to neatsiranda niekas, kas sukurta“ (Jonas). 1,3).

Kodėl Jonas paaiškina šį faktą? Kodėl mums reikia žinoti, kad Jėzus iš pradžių buvo asmuo, kuris ne tik gyveno su Dievu, bet ir yra Dievas? Taip galime suprasti, kokių pasekmių patyrė Jėzus, kai nusižemino už mus. Kai Jėzus atėjo į žemę, jis atsisakė savo ryškios šlovės, kuri padarė jį Dievo Sūnumi, kad būtume panašūs į mus kaip žmones. Šios šlovės esmė yra meilė.

Neribotas Dievas, įžengęs į laiko ir žmogiškojo nepastovumo ribas. Gimus Jėzui, Visagalis Dievas apsireiškė Betliejuje, būdamas naujagimio silpnumo. Jėzus atsisakė savo šlovės ir gyveno kukliomis aplinkybėmis: „Nors jis buvo Dievas, jis nereikalavo savo dieviškų teisių. Jis visko išsižadėjo; jis užėmė nuolankias tarno pareigas ir gimė bei buvo pripažintas žmogumi“ (filipiečiai 2,6-7 Naujojo gyvenimo Biblija).

Jėzus visada pasiruošęs atidėti savo šlovę ir šlovę, kad mus išgelbėtų. Šlovė nėra susijusi su galia ir prestižu. Tikroji didybė nėra jėgoje ar pinigais. „Juk jūs žinote mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę: nors jis buvo turtingas, jis dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs taptumėte turtingi iš jo neturto“2. korintiečiai 8,9). Dievo didybė pasireiškia jo besąlygiška meile ir noru tarnauti, kaip rodo Jėzaus gimimo įvykis.

Sunkus gimdymas

Pagalvokite apie Jėzaus gimimo aplinkybes. Ji atsirado ne tada, kai žydai buvo stipri tauta, o tada, kai juos niekino ir valdė Romos imperija. Jis neatvyko į patį svarbiausią miestą, užaugo Galilėjos krašte. Jėzus gimė nepatogiomis aplinkybėmis. Šventajai Dvasiai būtų buvę taip pat lengva sukurti kūdikį ištekėjusioje moteryje, kaip ir nesusituokusioje. Dar prieš gimstant Jėzui Jėzus buvo sunkioje padėtyje. Lukas pasakoja, kad Juozapas turėjo keliauti į Betliejų, kad būtų įtrauktas į surašymą: „Taigi Juozapas taip pat išvyko iš Galilėjos, iš Nazareto miesto, į Judėjos žemę į Dovydo miestą, kuris vadinamas Betliejumi, nes jis buvo iš Dovydo namų ir giminės, kad būtų vertinamas su Marija, jo patikima žmona; ji buvo nėščia »(Lukas 2,4-vienas).

Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė jam savo vienintelį sūnų, bet pasaulis jo nenorėjo. „Jis atėjo į savo nuosavybę; o savieji jo nepriėmė“ (Johannes 1,10). Jo žmonės pažinojo Dievą tik kaip suverenios galios ir nematomos šlovės Dievą. Jie nepaisė Dievo, kuris vaikščiojo Edeno sode ir šaukėsi savo užsispyrusių vaikų. Jie nepasitikėjo Dievo balsu, kuris kalbėjo švelniai, bet tvirtai. Pasaulis nenorėjo priimti Dievo tokio, koks jis jiems apsireiškė. Bet Dievas mus labai mylėjo, nors buvome nedori nusidėjėliai: „Bet Dievas parodo savo meilę mums tuo, kad Kristus mirė už mus, kai dar buvome nusidėjėliai“ (romiečiams). 5,8). Jėzaus gimimas ir jo didelis nuolankumas turėtų mums tai priminti.

Garbės prisilietimas

Angelai gimimo scenoje reprezentavo garbės, šlovės ir šlovės orą. Čia buvo skaisčios šviesos, dangiškasis choras giedojo šlovę Dievui: „Iš karto buvo daugybė dangaus kareivijų su angelu, kuris šlovino Dievą ir tarė: „Garbė Dievui aukštybėse ir ramybė žemėje jo geros valios žmonėms“. “ (Lukas 2,13-vienas).

Dievas siuntė savo angelus pas piemenis, o ne kunigus ir karalius. Kodėl angelas atnešė žinią apie Jėzaus gimimą visų žmonių ganytojams? Jis nori priminti pradžią su savo išrinktąja tauta, kai vėl rašo istoriją. Abraomas, Izaokas ir Jokūbas buvo piemenys, klajokliai ir sėslūs žmonės, kurie gyveno lauke ir klajojo su savo didelėmis bandomis. Pagal žydų tradiciją, piemenys Betliejaus laukuose turėjo ypatingą darbą – ganyti avis ir ėriukus, kurie buvo naudojami šventykloje aukoms.

Ganytojai nuskubėjo į Betliejų ir rado naujagimį, nepriekaištingą vaiką, apie kurį Jonas pasakė: „Štai tai Dievo Avinėlis, kuris neša pasaulio nuodėmę! (Johanas 1,29).

Piemenys buvo laikomi necivilizuotais žmonėmis, kuriais negalima pasitikėti. Vyrai, kurie dvokė mėšlu, žeme, gyvūnais ir prakaitu. Žmonės visuomenės pakraščiuose. Būtent šiuos žmones Dievo angelas pasirinko.

Pabėgimas į Egiptą

Angelas perspėjo Juozapą sapne bėgti į Egiptą ir ten kurį laiką pasilikti. „Taigi Juozapas atsikėlė ir naktį pasiėmė kūdikį bei jo motiną ir pabėgo į Egiptą“ (Mato evangelija) 2,5-vienas).

Kūdikis Kristus buvo atvežtas į Egiptą ir tapo pabėgėliu žemėje, kurią paliko izraelitai, vergijos ir atstumtųjų žemėje. Toks buvo Jėzaus likimas būti neturtingam, persekiojamam ir atstumtam žmonių, kuriuos jis atėjo gelbėti. Kas nori būti didis, pasakė Jėzus, turi tapti tarnu. Tai yra tikroji didybė, nes tai yra Dievo esmė.

Dievo meilė

Jėzaus gimimas mums parodo, kas yra meilė ir kokia yra Dievo esmė. Dievas leidžia mums, žmonėms, neapkęsti ir mušti Jėzaus, nes žino, kad geriausias būdas susivokti yra pamatyti, prie ko veda savanaudiškumas. Jis žino, kad geriausias būdas įveikti blogį yra ne jėga, o nuolatinė meilė ir gerumas. Jo proto nesužeidžia mūsų smūgiai. Jei mes jį atstumsime, jis nesusirgs depresija. Jis nekerštauja, kai mes jam kenkiame. Jis gali būti bejėgis kūdikis, gali užimti nukryžiuoto nusikaltėlio vietą, taip žemai nugrimzti, nes mus myli.

Jėzaus Kristaus turtai

Kai Kristus atidavė savo gyvybę už mus, tai buvo ne tik jo mirtis, jis atidavė save už mus, kad vargšai galėtų praturtėti. „Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. Bet jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai, būtent Dievo įpėdiniai ir Kristaus paveldėtojai, nes kenčiame su juo, kad būtume prikelti šlovei su juo“ (romiečiams). 8,16-vienas).

Jėzus ne tik rūpinosi mūsų skurdu, bet ir atidavė mums savo turtus. Kristus savo mirtimi padarė mus bendraįpėdiniais, kad galėtume nepastebimai paveldėti viską, ką jis turi. Viską, ką turi, paliko mums. Ar žinome apie šią sritį?

Pamoka mums

Jėzaus gimimas mums turi svarbią žinią, kaip turėtume elgtis vieni su kitais ir elgtis. Dievas nori, kad būtume tokie, kokie jis yra, kaip ir Jėzus. Ne išvaizda, ne galia, o meile, nuolankumu ir santykiais. Jėzus pasakė, kad tarnas nėra didesnis už Viešpatį. Jei jis, mūsų Viešpats ir Mokytojas, mums tarnavo, mes taip pat turėtume tarnauti vieni kitiems. „Tarp jūsų taip neturėtų būti; o kas tarp jūsų nori būti didis, tebūna jūsų tarnas“ (Mato 20,26:28).

Gerbiamas skaitytojau, naudokite savo laiką ir išteklius, kad padėtumėte ir tarnautumėte kitiems žmonėms. Sekite Jėzaus pavyzdžiu ir leiskite Jėzui gyventi tavyje ir parodykite savo meilę bei gailestingumą savo artimams, kad jie jį pažintų.

autorius Josephas Tkachas