Garso
Būkite ramūs
Prieš kelerius metus buvau Hararėje, Zimbabvėje, skaitydamas bažnyčioje kalbas. Įsiregistravęs į viešbutį, popietę pasivaikščiojau judriomis sostinės gatvėmis. Vienas iš pastatų miesto centre patraukė akį dėl savo architektūrinio stiliaus. Dariau keletą nuotraukų, kai staiga išgirdau ką nors šaukiant: „Ei! Ei! Ei, tu ten!“ Atsisukusi pažvelgiau tiesiai į piktas kareivio akis. Jis buvo ginkluotas ginklu ir supykęs jį nukreipė į mane. Tada jis šautuvo snukučiu ėmė baksnoti man į krūtinę ir šaukė: „Čia apsaugos zona – čia draudžiama fotografuoti!“ Buvau labai šokiruota. Apsaugos zona vidury miesto? Kaip tai galėjo atsitikti? Žmonės sustojo ir žiūrėjo į mus. Situacija buvo įtempta, bet kaip bebūtų keista, aš nebijojau. Ramiai pasakiau: „Atsiprašau. Nežinojau, kad čia yra apsaugos zona. Daugiau nefotografuosiu.“ Agresyvus kareivio riksmas tęsėsi, bet kuo garsiau jis šaukė, tuo labiau nuleidau balsą. Dar kartą atsiprašiau. Tada atsitiko kažkas nuostabaus. Jis taip pat pamažu sumažino garsumą (ir ginklą!), pakeitė balso toną ir klausėsi manęs, užuot pulęs. Po kurio laiko turėjome gana malonų pokalbį, kuris galiausiai baigėsi tuo, kad jis nukreipė mane į vietinį knygyną!
Kai išvažiavau ir grįžau į viešbutį, mintyse vis atėjo gerai žinomas posakis: „Švelnus atsakymas malšina pyktį“ (Patarlių 1 Kor.5,1). Per šį keistą įvykį aš pamačiau dramatišką išmintingų Saliamono žodžių poveikį. Taip pat prisiminiau, kad tą rytą pasakiau konkrečią maldą, kuria pasidalinsiu su jumis vėliau.
Mūsų kultūroje nėra įprasta duoti švelnų atsakymą – greičiau atvirkščiai. Esame verčiami „išleisti savo jausmus“ ir „pasakyti tai, ką jaučiame“. Biblijos ištrauka Patarlių 1 skyriuje5,1 atrodo, skatina mus su viskuo pakęsti. Bet šaukti ar įžeidinėti gali bet kuris kvailys. Norint sutikti piktą žmogų ramiai ir švelniai, reikia daug daugiau charakterio. Kalbama apie tai, kad kasdieniame gyvenime esame panašūs į Kristų (1. Jonas 4,17). Ar ne lengviau pasakyti nei padaryti? Išmokau (ir vis dar mokausi!) kai kurių vertingų pamokų, susijusių su piktu žmogumi ir švelniai reaguodamas.
Su ta pačia moneta sumokėk kitam
Ar ne, kai ginčiesi su kuo nors, tas kitas bandys kovoti? Jei oponentas pateikia aštrių komentarų, tada mes norime jį apkarpyti. Jei jis rėkia ar riaumoja, mes rėkime dar garsiau, jei įmanoma. Visi nori pasakyti paskutinį žodį, nusiųsti paskutinį smūgį ar pataikyti paskutinį smūgį. Bet jei mes tiesiog atsitraukiame savo ginklus ir nemėginame įrodyti kitam, kad jis neteisus ir nėra agresyvus, tada kitas dažnai nusiramina. Daugybė ginčų gali būti pagilinti ar išsklaidyti dar labiau atsižvelgiant į tai, kokį atsakymą pateikiame.
Neteisingai įdėtas pyktis
Taip pat sužinojau, kad kai kas nors mus erzina, kažkas ne visada yra tai, ką mes galvojame. Pašėlęs vairuotojas, kuris tave šiandien nutraukė, šį rytą nepabudo ketindamas tave nuvaryti nuo kelio! Jis net tavęs nepažįsta, bet pažįsta savo žmoną ir pyksta ant jos. Jums tiesiog atsitiko, kad esate jo kelyje! Šio pykčio intensyvumas dažnai yra neproporcingas jį sukėlusio įvykio prasmei. Sveiką protą keičia pyktis, nusivylimas, nusivylimas ir priešiškumas netinkamiems žmonėms. Štai kodėl mes susiduriame su agresyviu vairuotoju kelyje, nešvankiu kasos aparato klientu ar rėkiančiu viršininku. Jūs nesate tas, dėl kurio pykstate, todėl neimkite jų pykčio asmeniškai!
Kaip žmogus giliai galvoja, taip yra ir jis
Jei norime į piktą žmogų atsakyti švelniai, pirmiausia mūsų širdys turi būti teisi. Anksčiau ar vėliau mūsų mintys dažniausiai atsispindės mūsų žodžiuose ir elgesyje. Patarlių knyga mus moko, kad „išmintingo žmogaus širdis išsiskiria protinga kalba“ (Patarlių 16,23). Kaip kibiras semia vandenį iš šulinio, taip liežuvis paima tai, kas yra širdyje, ir išlieja. Jei šaltinis yra švarus, tai yra ir tai, ką kalba liežuvis. Jei jis nešvarus, liežuvis taip pat kalbės nešvarumus. Kai mūsų protas yra užterštas karčiomis ir piktomis mintimis, mūsų trūkčiojanti reakcija į piktą žmogų bus šiurkšti, įžeidžianti ir kerštaujanti. Prisiminkite posakį: „Švelnus atsakymas slopina pyktį; bet atšiaurus žodis sužadina pyktį“ (Patarlių 1 Kor5,1). Internalizuokite tai. Saliamonas sako: „Visada laikyk juos prieš save ir brangink juos savo širdyje. Kas juos suranda, jie atgaivina ir yra naudingi visam jo kūnui“ (Patarlės 4,21-22 NGÜ).
Kaskart, kai susiduriame su piktu žmogumi, galime pasirinkti, kaip į jį reaguoti. Tačiau negalime bandyti to padaryti patys ir atitinkamai elgtis. Tai priveda prie mano anksčiau paskelbtos maldos: „Tėve, įdėk savo mintis į mano mintis. Uždėk savo žodžius man ant liežuvio, kad tavo žodžiai taptų mano žodžiais. Savo malone padėk man šiandien būti kaip Jėzus kitiems.“ Pikti žmonės mūsų gyvenime pasirodo tada, kai mažiausiai jų tikimės. Būk pasiruošęs.
pateikė Gordonas Greenas
