Dievo karalystė (4 dalis)

Paskutiniame epizode mes apžvelgėme, kokiu mastu būsimos Dievo karalystės pažadas gali tarnauti kaip didžiulė vilties tikintiesiems šaltinis. Šiame straipsnyje norime įsigilinti į tai, kaip mes esame su ta viltimi.

Kaip mes jaučiame būsimą Dievo karalystę

Wie sollen wir als Gläubige unser Verhältnis zu einem Reich verstehen, von dem es in der Bibel heisst, es sei jetzt bereits gegenwärtig, aber sein Kommen stünde noch aus? Ich meine, wir können es in Anlehnung an Karl Barth, T.F. Torrance und George Ladd (auch andere könnten an dieser Stelle genannt werden) folgendermassen beschreiben: Wir sind dazu berufen, jetzt an den Segnungen des kommenden Reiches Christi Anteil zu haben und bezeugen dieses in vorläufiger und zeitlich beschränkter Art und Weise. So wie wir gegenwärtig das Reich Gottes wahrnehmen und in unserem Handeln widerspiegeln, das im Dienst von Jesu fortlaufendem Wirken kraft seines Heiligen Geistes steht, legen wir beredt Zeugnis darüber ab, wie das künftige aussehen mag. Ein Zeuge legt nicht aus Selbstzweck Zeugnis ab, sondern um etwas zu bezeugen, von dem er persönlich Kenntnis gewonnen hat. Gleichermassen verweist ein Zeichen nicht auf sich selbst, sondern auf etwas anderes und weitaus Bedeutenderes. Als Christen legen wir Zeugnis darüber ab, worauf verwiesen wird – das künftige Reich Gottes. Somit ist unser Bezeugen wichtig, unterliegt jedoch gewissen Einschränkungen.Erstens dient unser Bezeugen nur teilweise als Indikator des künftigen Reiches. Es birgt nicht seine ganze Wahrheit und Wirklichkeit, und dies ist auch gar nicht möglich. Unser Handeln kann nicht vollumfänglich Christi Reich, das jetzt noch weitgehend verborgen bleibt, in seiner ganzen Vollkommenheit offenbaren. Unsere Worte und unser Handeln können sogar einige Aspekte des Reiches verschleiern, andere wiederum besonders hervorheben. Unsere vielfältigen Bezeugungsakte können im ungünstigsten Fall scheinbar völlig unstimmig sein, ja einander vielleicht sogar widersprechen. Eine vollkommene Lösung eines jeden Problems mögen wir wohl nicht herbeiführen können, wie aufrichtig, engagiert oder gekonnt wir uns auch darum bemühen. In einigen Fällen kann eine jede sich bietende Option sich zwangsläufig ebenso vorteilhaft wie nachteilig auswirken. In einer sündigen Welt ist eine vollkommene Lösung auch für die Kirche nicht immer möglich. Und so wird das von ihr abgelegte Zeugnis in dieser gegenwärtigen Weltzeit auch nur unvollständig sein.

Zweitens ist uns mit unserem Zeugnis lediglich eine eingeschränkte Sicht auf die Zukunft möglich, die uns nur einen flüchtigen Blick auf das künftige Reich Gottes erhaschen lässt. In seiner ganzen Wirklichkeit aber vermag sie es uns gegenwärtig nicht zu erfassen. Wir sehen „nur ein unklares Bild“ (1. Korinther 13,12;Gute Nachricht Bibel). So ist es zu verstehen, wenn wir von einer „vorläufigen“ Sicht sprechen.Drittens ist unser Bezeugen zeitgebunden. Werke kommen und gehen. Einiges, was im Namen Christi vollbracht wird, mag länger als anderes Bestand haben. Einiges, was wir mit unserem Handeln bezeugen, mag nur flüchtig und nicht von Dauer sein. Aber als Zeichen verstanden, muss unser Bezeugen auch nicht ein für alle Mal Gültigkeit besitzen, um auf das verweisen zu können, was wirklich von Dauer ist, die ewige Herrschaft Gottes durch Christus im Heiligen Geist.Somit ist unser Bezeugen weder allgemeingültig noch vollkommen, erschöpfend oder unumstösslich, obwohl es von grossem, ja unabdingbarem Wert ist, da es diesen aus der Beziehung zur künftigen Realität des Reiches Gottes gewinnt.

Du klaidingi požiūriai į sudėtingą jau egzistuojančios, bet dar nebaigtos Dievo karalystės klausimą. Kai kurie gali paklausti: „Kuo verta mūsų dabartinės patirties ir liudijimo, jei jie nėra nukreipti į pačią sritį? Taigi kodėl jaudintis? Kokia nauda iš to? Jei nesugebame sukurti idealų, kodėl turėtume investuoti tiek pastangų į tokį projektą ar išleisti tiek pinigų tam? “Kiti gali atsakyti:„ Dievo mes nepašauktume, jei jis būtų mažesnis Pasiekite idealą ir užpildykite ką nors tobula. Su jo pagalba mes galime nuolat stengtis realizuoti Dievo karalystę žemėje. “Bažnyčios istorijos metu reakcijos į sudėtingą„ jau egzistuojančios, bet dar nebaigtos “karalystės problemą dažniausiai turi įvairius atsakymus, kaip ir pirmiau paminėti, pagaminta. Tai nepaisant nuolatinių įspėjimų dėl šių dviejų požiūrių, kuriuos jie įvardija kaip rimtas klaidas. Oficialiai kalbama apie triumfalizmą ir tylumą.

triumfalizmas

Kai kurie nemėgstami būti redukuojami į ženklų suvokimą ir realizavimą, tik reikalauja sugebėti patys kurti Dievo karalystę, nors ir su Dievo pagalba. Pvz., Jų negalima atgrasyti nuo to, kad mes iš tikrųjų galime būti „pasaulio pakeitėjai“. Tai atsitiks, jei tik tiek žmonių būtų nuoširdžiai atsidavę Kristaus reikalams ir būtų pasirengę mokėti reikiamą kainą. Taigi, jei tik pakankamai žmonių bandytų nenuilstamai ir nuoširdžiai ir žinotų daugiau apie tinkamas procedūras ir metodus, mūsų pasaulis vis labiau virstų tobula Dievo karalyste. Kristus grįš, kai mūsų pastangomis karalystė pamažu pažengė link jos pabaigos. Žinoma, visa tai gali būti pasiekta tik padedant Dievui.

Nors nekalbama atvirai, šis požiūris į Dievo karalystę daro prielaidą, kad tai, ko mes pasiekėme, yra dėl potencialo, kurį Jėzus Kristus padarė įmanomu dirbdamas žemėje ir mokydamas, bet faktiškai to neįgyvendinęs. Kristus laimėjo tokiu pavidalu, kad dabar galime išnaudoti ar realizuoti jo įmanomą potencialą.

Triumfalisto atsakymas linkęs išryškinti tas pastangas, kurios žada atnešti pokyčius socialinio teisingumo ir visuomenės moralės, taip pat privačių santykių ir moralinio elgesio srityse. Krikščionių įdarbinimas tokioms programoms paprastai grindžiamas tuo, kad Dievas tam tikru mastu yra priklausomas nuo mūsų. Jis tiesiog ieško „didvyrių“. Jis mums pateikė idealą, preliminarų projektą ir iš tikrųjų savo karalystės planą, ir dabar Bažnyčia turėjo jį įgyvendinti. Todėl mums suteikiama galimybė realizuoti tai, kas jau buvo tobula. Tai pavyks, jei tik būsime įsitikinę, kad taip yra ir tikrai ir be galo staigiai parodykime Dievui, kokie nuoširdūs esame jam dėkingi už viską, ką jis padarė, kad galėtume pasiekti idealą. Atitinkamai, mes sugebame panaikinti atotrūkį tarp „tikrojo“ ir Dievo idealo - taigi, spręskime tai nedelsdami!

Das Werben für das Programm des Triumphalisten wird häufig durch folgende Kritik zusätzlich angefeuert: Der Grund sei darin zu finden, dass NichtGläubige sich dem Programm nicht anschlössen und eben nicht Christen würden bzw. die Nachfolge Christi anträten. Und weiter, dass die Kirche nicht annähernd genug täte, das Reich Wirklichkeit werden zu lassen und damit Gottes Leben in Vollkommenheit im Hier und Jetzt Raum zu geben. Die Argumentation geht noch weiter: Es gebe so viele nominelle Christen (also lediglich dem Namen nach) und wahrhaftige Heuchler innerhalb der Kirche, die eben nicht, wie Jesus es lehrte, der Liebe anhangen und nach Gerechtigkeit streben, so dass Ungläubige ihren Beitritt verweigern – und dies, kann man nur sagen, mit vollem Recht! Es wird des Weiteren behauptet, die Schuldigen dafür, dass NichtGläubige keine Christen würden, seien im Wesentlichen unter den halbherzigen, glaubensschwachen oder heuchlerischen Christen anzutreffen. Dieses Problem sei daher nur zu lösen, indem alle Christen von der Begeisterung angesteckt und so wahrhaftig überzeugte und kompromisslose Christen werden, die das Reich Gottes bereits im Hier und Jetzt in Vollkommenheit umzusetzen wissen. Nur dann, wenn Christen in weitaus stärkerem Masse als bisher, Gottes Willen und den von ihm verfochtenen Lebenswandel beispielhaft in die Tat umsetzen, wird das Evangelium Christi andere überzeugen, weil sie auf diesem Wege die Herrlichkeit Jesu Christi erkennen und an sie glauben. Zur Bestärkung dieses Arguments greift man häufig, hier unzutreffend, auf Jesu Worte zurück: „Daran wird jedermann erkennen, dass ihr meine Jünger seid, wenn ihr Liebe untereinander habt“ (Johannes 13,35). Daraus wird dann der Schluss gezogen, dass andere nicht zum Glauben kommen, ja es gar nicht vermögen, wenn wir nicht im ausreichenden Masse der Liebe anhangen. Ihr Weg zum Glauben sei abhängig davon, inwieweit wir wie Christus selbst in Liebe miteinander umgehen würden.

Diese Worte Jesu (Johannes 13,35) besagen nicht, dass andere dadurch zum Glauben kommen, sondern lediglich, dass man diese in der Nachfolge Jesu Stehenden als die Seinen erkennen wird, da sie sich, wie er, in Liebe üben. Er weist damit darauf hin, dass unser Miteinander in Liebe dazu dienen kann, andere auf Christus zu verweisen. Das ist wunderbar! Wer wollte sich dem nicht anschliessen? Aus seinen Worten geht jedoch nicht hervor, dass der Glaube / das Heil anderer, von dem Ausmass der Liebe seiner Jünger untereinander, abhängt. Unter Berufung auf diesenVers ist es logisch falsch, daraus im Umkehrschluss zu folgern, wenn es die in der Nachfolge Christi Stehenden an Liebe ermangelten, andere sie nicht als solche zu erkennen vermögen und infolgedessen nicht an ihn glauben. Wenn dem so wäre,würde Gott in keiner Weise getreulicher sein als wir. Die Worte „sind wir untreu, so bleibt er doch treu“ (2. Timotheus 2,13) träfen dann nicht zu. All jene, die zum Glauben kamen, haben erkannt, dass die Kirche als Ganze, wie auch ihre einzelnen Gemeindeglieder, in Widersprüche verstrickt und unvollkommen sind. Sie vertrauten auf ihren Herrn, weil sie zugleich den Unterschied zwischen dem einen, dem Lobpreis zuteilwird, und jenen, die ihn lobpreisen, erkannten. Hinterfragen Sie einfach Ihren eigenen Glauben und schauen Sie, ob es sich nicht so verhält. Gott ist grösser als unser Bezeugen seiner selbst. Er ist getreulicher als wir. Natürlich ist dies keine Ausrede dafür, treulose Zeugen der vollkommenen Liebe Christi zu sein.

Kwietyzm

Kitame spektro gale, kur randame atsakymą į tylumą, kai kurie išsprendė jau egzistuojančios, bet dar neįgyvendintos Dievo karalystės sudėtingas problemas teigdami, kad šiuo metu nėra daug ką galima padaryti. Jiems šlovė slypi tik ateityje. Kristus buvo iškovojęs pergalę dirbdamas žemėje ir tik jis vieną dieną ją visiškai ištobulins. Šiuo metu mes tikimės, kad sugrįš Kristus, kuris nešė mus prieš dangų, galbūt po kelerių metų žemiškos valdžios. Nors krikščionims jau buvo suteikta keletas palaiminimų čia ir dabar, pavyzdžiui, už nuodėmių atleidimą, kūrimas, įskaitant gamtą, visų pirma sunaikino visas socialines, kultūrines, mokslo ir ekonomines korupcijos ir blogio institucijas. Visa tai negali būti išsaugota ir nebus išsaugota. Žvelgiant į amžinybę, visa tai nebuvo numatyta kaip gėris. Tik pasmerkimas gali būti perduotas per Dievo rūstybę ir visiškai panaikintas. Didžioji dalis žmonių, norėdami būti išgelbėti, turės būti išlaisvinti iš šio nuodėmingo pasaulio, o separatizmo forma kartais mokoma pagal šį tylų požiūrį. Atitinkamai turime atsisakyti žemiškų šio pasaulio siekių ir atsiriboti nuo jo. Anot kitų tylių žaidėjų, šio pasaulio beviltiškumas ir bejėgiškumas leidžia daryti išvadą, kad yra daugybė būdų, kaip išlaikyti save nekenksmingą, nes tai galiausiai nėra svarbu, nes galiausiai viskas bus atiduota teismui. Kitiems pasyvus, tylus požiūris reiškia, kad geriausiu atveju krikščionys turėtų parodyti pavyzdį atskirai sau ar bendruomenėje, atsiriboję nuo likusio pasaulio. Čia dažnai akcentuojama asmeninė, šeimos ir bažnyčios moralė. Tačiau tiesioginės pastangos daryti įtaką ar įnešti pokyčių už krikščionių bendruomenės ribų dažniausiai laikomos žlugdančiomis tikėjimą, kartais net smerkiamos. Manoma, kad tiesioginis aplinkinių kultūros, patekusios į netikėjimą, panaudojimas lems tik kompromisą ir galiausiai nesėkmę. Taigi asmeninis atsidavimas ir moralinis grynumas yra dominuojančios problemos.

Remiantis šiuo tikėjimo skaitymu, istorijos pabaiga dažnai laikoma kūrinijos pabaiga. Jis bus sunaikintas. Laiko ir erdvės egzistavimas tada nebeegzistuotų. Kai kurie, būtent tikintieji, bus atleisti nuo šio išnykimo proceso ir atvedė į tobulą, gryną, dvasinę amžinojo, dangiškojo egzistavimo su Dievu tikrovę, kurie abu atspindi tendencijas. Bažnyčioje yra daugybė variantų ir tarpinių pozicijų. Tačiau dauguma juda kažkur šiame spektre ir yra linkę į vieną ar kitą pusę. Triumfalistinė pozicija linkusi kreiptis į žmones, turinčius optimistišką ir „idealistinę“ asmenybės struktūrą, tuo tarpu tylininkai linkę rasti didžiausią apeliaciją tarp pesimistų ar „realistų“. Bet vėlgi, tai yra grubūs apibendrinimai, nesusiję su konkrečia grupe, kuri visiškai atitinka vieną ar kitą kraštutinumą. Tai yra tendencijos, kuriomis vienaip ar kitaip bandoma supaprastinti jau egzistuojančios, bet dar nevisiškai matomos Dievo karalystės tiesos ir tikrovės sudėtingas problemas.

Alternatyva triumfalizmui ir tylumui

Tačiau yra alternatyvi pozicija, labiau suderinama su bibline ir teologine doktrina, kuri neapsiriboja vien tik dviem kraštutinumais, tačiau laiko tokią poliarizacijos idėją neteisinga, nes ji nevykdo teisingumo per visą Biblijos apreiškimą. Triumfalistinės ir klusistinės alternatyvos, taip pat diskusijos tarp jų nuomonės lyderių daro prielaidą, kad sudėtinga Dievo karalystės tiesa reikalauja, kad mes užimtume ginčytiną klausimą. Arba Dievas viską daro vienas, arba mes esame atsakingi už tai. Šios dvi perspektyvos sukuria įspūdį, kad arba mes turime save identifikuoti kaip aktyvistus, arba turime atlikti gana pasyvų vaidmenį, jei nenorime atsidurti kažkur tarp jų. Biblinė pozicija dėl jau egzistuojančios, bet dar nevisiškai suprastos Dievo karalystės yra sudėtinga. Bet jokiai įtampai nėra jokios priežasties. Tai nereiškia pusiausvyros sudarymo ar vidutinio sunkumo tarpinės padėties suradimo tarp dviejų kraštutinumų. Tarp dabarties ir ateities nėra įtampos. Veikiau esame pašaukti gyventi tuo, kas jau įvykdyta, bet dar nėra tobula čia ir dabar. Šiuo metu gyvename vilties būsenoje, kurią, kaip matėme antroje šios straipsnių serijos dalyje, gana vaizdingai galima pavaizduoti terminu „palikimas“. Šiuo metu gyvename užtikrintai, kad turime savo paveldą, nors vis dar neturime galimybės susipažinti su jo vaisiais, kurių vieną dieną visapusiškai dalyvausime. Kitame šios serijos straipsnyje išsamiau papasakosime apie tai, kas tai reiškia gyventi čia ir dabar tikintis, kad bus baigta būsima Dievo karalystė.    

iš Dr. Gary Deddo


PDFDievo karalystė (4 dalis)