Garso
Dievo karalystė (4 dalis)
Paskutiniame epizode mes apžvelgėme, kokiu mastu būsimos Dievo karalystės pažadas gali tarnauti kaip didžiulė vilties tikintiesiems šaltinis. Šiame straipsnyje norime įsigilinti į tai, kaip mes esame su ta viltimi.
Kaip mes jaučiame būsimą Dievo karalystę
Kaip mes, tikintieji, turėtume suprasti savo santykį su karalyste, kuri, kaip Biblija sako, jau yra, bet dar turi ateiti? Turiu omenyje, kad mes galime panaudoti Karlą Bartą, TF Torrance'ą ir George'ą Laddą (čia taip pat galima paminėti kitus), kad apibūdintume tai taip: Esame pašaukti dabar dalytis būsimos Kristaus karalystės palaiminimais ir liudyti apie tai laikinas ir ribotas. Dabar, kai suvokiame Dievo karalystę ir atspindime ją savo veiksmuose, kurie tarnauja Jėzaus tarnystei per jo Šventąją Dvasią, mes iškalbingai liudijame, kaip ji gali atrodyti. Liudytojas liudija ne kaip savitikslį tikslą, o liudyti tai, apie ką jis asmeniškai sužinojo. Panašiai ženklas nurodo ne save, bet kažką kitą ir daug reikšmingesnį. Būdami krikščionimis, mes liudijame tai, apie ką kalbama - apie būsimą Dievo karalystę. Taigi mūsų liudijimas yra svarbus, tačiau turi tam tikrų apribojimų, pirma, liudijimas yra tik iš dalies būsimos karalystės rodiklis. Jame nėra visos savo tiesos ir tikrovės, ir tai net neįmanoma. Mūsų veiksmai negali visiškai atskleisti Kristaus karalystės, kuri šiuo metu išlieka iš esmės paslėpta. Mūsų žodžiai ir veiksmai netgi gali užgožti kai kuriuos karalystės aspektus, tuo pačiu pabrėždami kitus. Blogiausiu atveju įvairūs mūsų liudijimo veiksmai gali atrodyti visiškai nenuoseklūs ir netgi prieštarauja vienas kitam. Galbūt nesugebėsime visiškai išspręsti visų problemų, kad ir kaip nuoširdžiai, ryžtingai ar sumaniai stengsimės tai padaryti. Kai kuriais atvejais kiekvienas pateiktas variantas neišvengiamai gali būti naudingas ir nepalankus. Nuodėmingame pasaulyje tobulas sprendimas ne visada įmanomas ir bažnyčiai. Taigi jos liudijimas bus neišsamus tik dabartiniu pasaulio laiku.
Antra, mūsų liudijimai suteikia mums tik ribotą požiūrį į ateitį ir tik žvilgsnį į būsimąją Dievo karalystę. Tačiau visa savo realybe ji šiuo metu mums to nepajėgia suvokti. Matome „tik neaiškų vaizdą“ (1. Korintiečiams 13,12;Gerosios naujienos Biblija). Taip mes suprantame, kai kalbame apie „laikiną“ požiūrį. Trečia, mūsų liudijimas yra ribotas. Darbai ateina ir išeina. Kai kurie dalykai, atlikti Kristaus vardu, gali išlikti ilgiau nei kiti. Kai kurie dalykai, kuriuos demonstruojame savo veiksmais, gali būti trumpalaikiai ir nepastovi. Tačiau mūsų liudijimas nebūtinai turi galioti vieną kartą ir visiems laikams, kad parodytų tai, kas tikrai išlieka – amžiną Dievo viešpatystę per Kristų Šventojoje Dvasioje. Taigi mūsų liudijimas nėra nei visuotinis, nei išsamus, išsamus ar neginčijamas, nors ji turi didelę, net nepakeičiamą vertę, nes tai kyla iš santykio su būsima Dievo karalystės tikrove.
Du klaidingi požiūriai į sudėtingą jau egzistuojančios, bet dar nebaigtos Dievo karalystės klausimą. Kai kurie gali paklausti: „Kuo verta mūsų dabartinės patirties ir liudijimo, jei jie nėra nukreipti į pačią sritį? Taigi kodėl jaudintis? Kokia nauda iš to? Jei nesugebame sukurti idealų, kodėl turėtume investuoti tiek pastangų į tokį projektą ar išleisti tiek pinigų tam? “Kiti gali atsakyti:„ Dievo mes nepašauktume, jei jis būtų mažesnis Pasiekite idealą ir užpildykite ką nors tobula. Su jo pagalba mes galime nuolat stengtis realizuoti Dievo karalystę žemėje. “Bažnyčios istorijos metu reakcijos į sudėtingą„ jau egzistuojančios, bet dar nebaigtos “karalystės problemą dažniausiai turi įvairius atsakymus, kaip ir pirmiau paminėti, pagaminta. Tai nepaisant nuolatinių įspėjimų dėl šių dviejų požiūrių, kuriuos jie įvardija kaip rimtas klaidas. Oficialiai kalbama apie triumfalizmą ir tylumą.
triumfalizmas
Kai kurie nemėgstami būti redukuojami į ženklų suvokimą ir realizavimą, tik reikalauja sugebėti patys kurti Dievo karalystę, nors ir su Dievo pagalba. Pvz., Jų negalima atgrasyti nuo to, kad mes iš tikrųjų galime būti „pasaulio pakeitėjai“. Tai atsitiks, jei tik tiek žmonių būtų nuoširdžiai atsidavę Kristaus reikalams ir būtų pasirengę mokėti reikiamą kainą. Taigi, jei tik pakankamai žmonių bandytų nenuilstamai ir nuoširdžiai ir žinotų daugiau apie tinkamas procedūras ir metodus, mūsų pasaulis vis labiau virstų tobula Dievo karalyste. Kristus grįš, kai mūsų pastangomis karalystė pamažu pažengė link jos pabaigos. Žinoma, visa tai gali būti pasiekta tik padedant Dievui.
Nors nekalbama atvirai, šis požiūris į Dievo karalystę daro prielaidą, kad tai, ko mes pasiekėme, yra dėl potencialo, kurį Jėzus Kristus padarė įmanomu dirbdamas žemėje ir mokydamas, bet faktiškai to neįgyvendinęs. Kristus laimėjo tokiu pavidalu, kad dabar galime išnaudoti ar realizuoti jo įmanomą potencialą.
Triumfalisto atsakymas linkęs išryškinti tas pastangas, kurios žada atnešti pokyčius socialinio teisingumo ir visuomenės moralės, taip pat privačių santykių ir moralinio elgesio srityse. Krikščionių įdarbinimas tokioms programoms paprastai grindžiamas tuo, kad Dievas tam tikru mastu yra priklausomas nuo mūsų. Jis tiesiog ieško „didvyrių“. Jis mums pateikė idealą, preliminarų projektą ir iš tikrųjų savo karalystės planą, ir dabar Bažnyčia turėjo jį įgyvendinti. Todėl mums suteikiama galimybė realizuoti tai, kas jau buvo tobula. Tai pavyks, jei tik būsime įsitikinę, kad taip yra ir tikrai ir be galo staigiai parodykime Dievui, kokie nuoširdūs esame jam dėkingi už viską, ką jis padarė, kad galėtume pasiekti idealą. Atitinkamai, mes sugebame panaikinti atotrūkį tarp „tikrojo“ ir Dievo idealo - taigi, spręskime tai nedelsdami!
Triumfalistų programos reklamą dažnai kursto tokia kritika: priežastis ta, kad netikintieji neįsijungia į programą, netampa krikščionimis ir neseka Kristumi. Ir toliau, kad bažnyčia nedaro beveik pakankamai, kad karalystė taptų tikrove ir tokiu būdu padarytų vietos tobulam Dievo gyvenimui čia ir dabar. Argumentas tęsiasi dar toliau: Bažnyčioje yra tiek daug vardinių krikščionių ir tikrų veidmainių, kurie, kaip mokė Jėzus, nėra atsidavę meilei ir teisingumo siekiui, kad netikintieji atsisako prisijungti – ir tai, galima sakyti, su visa teise. ! Toliau teigiama, kad pagrindiniai kaltininkai dėl to, kad netikintys netampa krikščionimis, yra tarp puslapių, silpnų tikėjimo ar veidmainiškų krikščionių. Todėl šią problemą galima išspręsti tik tuo atveju, jei visi krikščionys bus užkrėsti entuziazmo ir taps tikrai įsitikinusiais bei bekompromisiais krikščionimis, kurie jau žino, kaip tobulai įgyvendinti Dievo karalystę čia ir dabar. Tik tada, kai krikščionys daug labiau nei anksčiau pavyzdingai įgyvendins Dievo valią ir jo propaguojamą gyvenimo būdą, Kristaus Evangelija įtikins kitus, nes taip jie atpažins Jėzaus Kristaus šlovę ir įtikės. joje. Šiam argumentui pagrįsti dažnai remiamasi Jėzaus žodžiais: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 1).3,35). Iš to daroma išvada, kad kiti neprieis į tikėjimą, o iš tikrųjų negalės to padaryti, jei mes nepakankamai įsikibsime į meilę. Jų kelias į tikėjimą priklauso nuo to, kiek mes su meile elgiamės kaip su pačiu Kristumi.
Šie Jėzaus žodžiai (Jono 13,35) nereiškia, kad dėl to į tikėjimą ateina kiti, o tik tai, kad Jėzumi sekančius atpažins kaip savus, nes jie, kaip ir jis, praktikuoja meilę. Jis nurodo, kad mūsų bendrumas meilėje gali padėti kitiems nukreipti į Kristų. Tai puiku! Kas nenorėtų prisijungti? Tačiau iš jo žodžių neaišku, kad kitų tikėjimas/išsigelbėjimas priklauso nuo jo mokinių meilės laipsnio. Remiantis šia eilute, logiškai neteisinga iš jos daryti atvirkštinę išvadą, kad jei tiems, kurie seka Kristumi, trūksta meilės, kiti negali jų pripažinti ir dėl to juo netiki. Jei taip būtų, Dievas jokiu būdu nebūtų ištikimesnis už mus. Žodžiai „jei esame neištikimi, jis lieka ištikimas“ (2. Timotiejus 2,13), tada netaikyti. Visi atėjusieji į tikėjimą pripažino, kad bažnyčia kaip visuma, kaip ir atskiri jos nariai, yra prieštaringi ir netobuli. Jie pasitikėjo savo Viešpačiu, nes tuo pat metu suprato skirtumą tarp to, kuris gauna šlovę, ir tų, kurie jį giria. Tiesiog suabejokite savo įsitikinimais ir pažiūrėkite, ar taip nėra. Dievas yra didesnis už mūsų liudijimą apie save, jis ištikimesnis už mus. Žinoma, tai nėra pasiteisinimas būti neištikimiems tobulos Kristaus meilės liudytojams.
Kwietyzm
Kitame spektro gale, kur randame atsakymą į tylumą, kai kurie išsprendė jau egzistuojančios, bet dar neįgyvendintos Dievo karalystės sudėtingas problemas teigdami, kad šiuo metu nėra daug ką galima padaryti. Jiems šlovė slypi tik ateityje. Kristus buvo iškovojęs pergalę dirbdamas žemėje ir tik jis vieną dieną ją visiškai ištobulins. Šiuo metu mes tikimės, kad sugrįš Kristus, kuris nešė mus prieš dangų, galbūt po kelerių metų žemiškos valdžios. Nors krikščionims jau buvo suteikta keletas palaiminimų čia ir dabar, pavyzdžiui, už nuodėmių atleidimą, kūrimas, įskaitant gamtą, visų pirma sunaikino visas socialines, kultūrines, mokslo ir ekonomines korupcijos ir blogio institucijas. Visa tai negali būti išsaugota ir nebus išsaugota. Žvelgiant į amžinybę, visa tai nebuvo numatyta kaip gėris. Tik pasmerkimas gali būti perduotas per Dievo rūstybę ir visiškai panaikintas. Didžioji dalis žmonių, norėdami būti išgelbėti, turės būti išlaisvinti iš šio nuodėmingo pasaulio, o separatizmo forma kartais mokoma pagal šį tylų požiūrį. Atitinkamai turime atsisakyti žemiškų šio pasaulio siekių ir atsiriboti nuo jo. Anot kitų tylių žaidėjų, šio pasaulio beviltiškumas ir bejėgiškumas leidžia daryti išvadą, kad yra daugybė būdų, kaip išlaikyti save nekenksmingą, nes tai galiausiai nėra svarbu, nes galiausiai viskas bus atiduota teismui. Kitiems pasyvus, tylus požiūris reiškia, kad geriausiu atveju krikščionys turėtų parodyti pavyzdį atskirai sau ar bendruomenėje, atsiriboję nuo likusio pasaulio. Čia dažnai akcentuojama asmeninė, šeimos ir bažnyčios moralė. Tačiau tiesioginės pastangos daryti įtaką ar įnešti pokyčių už krikščionių bendruomenės ribų dažniausiai laikomos žlugdančiomis tikėjimą, kartais net smerkiamos. Manoma, kad tiesioginis aplinkinių kultūros, patekusios į netikėjimą, panaudojimas lems tik kompromisą ir galiausiai nesėkmę. Taigi asmeninis atsidavimas ir moralinis grynumas yra dominuojančios problemos.
Remiantis šiuo tikėjimo skaitymu, istorijos pabaiga dažnai laikoma kūrinijos pabaiga. Jis bus sunaikintas. Laiko ir erdvės egzistavimas tada nebeegzistuotų. Kai kurie, būtent tikintieji, bus atleisti nuo šio išnykimo proceso ir atvedė į tobulą, gryną, dvasinę amžinojo, dangiškojo egzistavimo su Dievu tikrovę, kurie abu atspindi tendencijas. Bažnyčioje yra daugybė variantų ir tarpinių pozicijų. Tačiau dauguma juda kažkur šiame spektre ir yra linkę į vieną ar kitą pusę. Triumfalistinė pozicija linkusi kreiptis į žmones, turinčius optimistišką ir „idealistinę“ asmenybės struktūrą, tuo tarpu tylininkai linkę rasti didžiausią apeliaciją tarp pesimistų ar „realistų“. Bet vėlgi, tai yra grubūs apibendrinimai, nesusiję su konkrečia grupe, kuri visiškai atitinka vieną ar kitą kraštutinumą. Tai yra tendencijos, kuriomis vienaip ar kitaip bandoma supaprastinti jau egzistuojančios, bet dar nevisiškai matomos Dievo karalystės tiesos ir tikrovės sudėtingas problemas.
Alternatyva triumfalizmui ir tylumui
Tačiau yra alternatyvi pozicija, labiau suderinama su bibline ir teologine doktrina, kuri neapsiriboja vien tik dviem kraštutinumais, tačiau laiko tokią poliarizacijos idėją neteisinga, nes ji nevykdo teisingumo per visą Biblijos apreiškimą. Triumfalistinės ir klusistinės alternatyvos, taip pat diskusijos tarp jų nuomonės lyderių daro prielaidą, kad sudėtinga Dievo karalystės tiesa reikalauja, kad mes užimtume ginčytiną klausimą. Arba Dievas viską daro vienas, arba mes esame atsakingi už tai. Šios dvi perspektyvos sukuria įspūdį, kad arba mes turime save identifikuoti kaip aktyvistus, arba turime atlikti gana pasyvų vaidmenį, jei nenorime atsidurti kažkur tarp jų. Biblinė pozicija dėl jau egzistuojančios, bet dar nevisiškai suprastos Dievo karalystės yra sudėtinga. Bet jokiai įtampai nėra jokios priežasties. Tai nereiškia pusiausvyros sudarymo ar vidutinio sunkumo tarpinės padėties suradimo tarp dviejų kraštutinumų. Tarp dabarties ir ateities nėra įtampos. Veikiau esame pašaukti gyventi tuo, kas jau įvykdyta, bet dar nėra tobula čia ir dabar. Šiuo metu gyvename vilties būsenoje, kurią, kaip matėme antroje šios straipsnių serijos dalyje, gana vaizdingai galima pavaizduoti terminu „palikimas“. Šiuo metu gyvename užtikrintai, kad turime savo paveldą, nors vis dar neturime galimybės susipažinti su jo vaisiais, kurių vieną dieną visapusiškai dalyvausime. Kitame šios serijos straipsnyje išsamiau papasakosime apie tai, kas tai reiškia gyventi čia ir dabar tikintis, kad bus baigta būsima Dievo karalystė.
iš Dr. Gary Deddo
