Imanuelis - Dievas su mumis

Metų pabaigoje mes prisimename Jėzaus įsikūnijimą. Dievo Sūnus gimė žmogumi ir atėjo pas mus žemėje. Jis tapo žmogumi kaip ir mes, bet be nuodėmės. Jis tapo vieninteliu tobulu, dieviškai normaliu žmogumi, kaip Dievas planavo anksčiau. Savo žemiškąjį gyvenimą jis gyveno savanoriškai, visiškai priklausomas nuo savo Tėvo ir vykdė savo valią.

Jėzus ir jo Tėvas yra vienas toks, kokio iki šiol nepatyrė nė vienas kitas žmogus. Deja, pirmasis Adomas nusprendė gyventi nepriklausomai nuo Dievo. Ši paties pasirinkta nepriklausomybė nuo Dievo, pirmojo žmogaus nuodėmė sunaikino artimą asmeninį santykį su savo Kūrėju ir Dievu. Kokia tai tragedija visai žmonijai.

Jėzus įvykdė savo Tėvo valią, atėjęs į žemę, kad išpirktų mus iš šėtono vergijos. Niekas ir niekas negalėjo jam trukdyti išvaduoti mus, žmones, nuo mirties. Štai kodėl jis atidavė savo dieviškąjį ir žmogiškąjį gyvenimą už mus ant kryžiaus ir sutaikino visą mūsų kaltę bei sutaikė mus su Dievu.

Mus dvasiškai perkėlė į Jėzaus mirtį ir prisikėlusį gyvenimą. Tai reiškia, kad jei tikime, t. Y. Sutinkame su Jėzumi, tuo, ką jis sako, jis pakeičia mūsų gyvenimą ir mes esame nauja būtybė. Jėzus atvėrė mums naują perspektyvą, kuri ilgą laiką buvo nuo mūsų slepiama.
Tuo tarpu Jėzus vėl užėmė savo vietą Dievo, savo Tėvo, dešinėje. Mokiniai nebematė savo Viešpaties.

Tada įvyko ypatinga Sekminių šventė. Tai laikas, kai buvo įkurta Naujojo Testamento bažnyčia, ir aš pabrėžiu, kad tikintiesiems buvo suteikta Šventoji Dvasia. Norėčiau šį stebuklą pavaizduoti keliomis eilėmis iš Jono evangelijos.

„Ir aš prašysiu Tėvo, ir jis duos jums kitą Guodėją, kad būtų su jumis per amžius: Tiesos Dvasią, kurios pasaulis negali priimti, nes nemato ir nepažįsta. Tu jį pažįsti, nes jis lieka su tavimi ir bus tavyje. Nenoriu palikti jūsų našlaičiais; aš ateinu pas tave. Dar liko šiek tiek laiko, kol pasaulis manęs nebematys. Bet tu mane matai, nes aš gyvenu, ir tu taip pat gyvensi. Tą dieną jūs žinosite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse“ (Jn 1).4,16-vienas).

Tai, kad mumyse gyvena Šventoji Dvasia ir kad mums leidžiama būti vieniems su Triasmeniu Dievu, yra ne tik tai, ką gali suvokti žmogaus dvasia. Mes vėl susiduriame su klausimu, ar mes tuo tikime ir ar sutinkame su Jėzumi, kuris mums adresavo šiuos žodžius. Mumyse gyvenanti Šventoji Dievo Dvasia mums atskleidžia šią didingą tiesą. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas tai suprantantis žmogus dėkoja Dievui už šį stebuklą, kuris jam nutiko. Dievo meilė ir malonė mums yra tokia didelė, kad norime grąžinti jo meilę, pilną Šventosios Dvasios.

Šventoji Dvasia apsigyvenusi jumyse rodo jums kelią, vienintelį, kuriame ir jūs gyvenate laimingai, patenkinti ir patenkinti entuziazmu, visiškai priklausomi nuo Dievo. Negalite nieko padaryti, išskyrus Jėzų, kaip ir Jėzus nedarytų nieko, kas nebuvo Jo Tėvo valia.
Dabar galite pamatyti, kad Imanuelis yra „Dievas su mumis“ ir kad jums leista gauti naują gyvenimą, amžinąjį gyvenimą per Jėzų ir Jėzuje, nes jumyse gyvena Šventoji Dvasia. Tai yra pakankama priežastis būti laimingiems ir dėkingiems iš visos širdies. Dabar leisk Jėzui dirbti savyje. Jei tikite, kad jis grįš į žemę ir jums bus leista amžinai gyventi su juo, šis įsitikinimas taps realybe: „Nes tikintojui viskas įmanoma“.

pateikė Toni Püntener