Malonė kančia ir mirtis
Rašydamas šias eilutes ruošiuosi vykti į dėdės laidotuves. Kurį laiką jam buvo labai blogai. Populiariai cirkuliuoja žinomas Benjamino Franklino sakinys: „Tik du dalykai šiame pasaulyje yra tikri: mirtis ir mokesčiai.“ Savo gyvenime jau praradau daug svarbių žmonių; įskaitant mano tėvą. Vis dar prisimenu, kaip lankiau jį ligoninėje. Jam labai skaudėjo ir aš sunkiai ištvėriau jį tokį skausmą. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau jį gyvą. Man iki šiol liūdna, kad nebeturiu tėčio, su kuriuo Tėvo dienos proga pasikviesti ir praleisti laiką. Nepaisant to, dėkoju Dievui už malonę, kurią patiriame iš jo per mirtį. Iš jo Dievo gerumas ir gailestingumas tampa prieinami visiems žmonėms ir gyvoms būtybėms. Kai Adomas ir Ieva nusidėjo, Dievas neleido jiems valgyti nuo gyvybės medžio. Jis norėjo, kad jie mirtų, bet kodėl? Atsakymas yra toks: jei jie ir toliau valgytų nuo gyvybės medžio, nors ir nusidėjo, jie amžinai gyventų nuodėmės ir ligos gyvenimą. Jei jie sirgtų kepenų ciroze, kaip sirgo mano tėvas, jie amžinai gyventų skausme ir ligomis. Jei jie sirgtų vėžiu, jie kentėtų nuo jo amžinai be vilties, nes vėžys jų nenužudys. Dievas davė mums mirtį iš malonės, kad vieną dieną galėtume pabėgti nuo gyvenimo žemėje skausmų. Mirtis buvo ne bausmė už nuodėmę, o dovana, vedanti į tikrąjį gyvenimą.
„Bet Dievas yra toks gailestingas ir taip mus mylėjo, kad kai buvome mirę savo nuodėmėse, Jis suteikė mums naują gyvenimą su Kristumi, kai prikėlė Jį iš numirusių. Tik Dievo malone buvai išgelbėtas! Nes jis mus prikėlė iš numirusių kartu su Kristumi, ir dabar mes priklausome su Jėzumi jo dangiškoje karalystėje“ (Efeziečiams). 2,4-6 Naujojo gyvenimo Biblija).
Jėzus atėjo į žemę kaip žmogus, kad išlaisvintų žmones iš mirties kalėjimo. Leisdamasis į kapą, jis prisijungė prie visų žmonių, kurie kada nors gyveno, mirė ir kada nors mirs. Tačiau tai buvo jo planas, kad jis pakils iš kapo su visais žmonėmis. Paulius tai apibūdina taip: „Jei esate prikelti su Kristumi, ieškokite to, kas yra aukščiau, kur Kristus yra, sėdintis Dievo dešinėje“ (kolosiečiams). 3,1).
Priešnuodis nuodėmei
Mums sakoma, kad kai nusidedame, kančios pasaulyje didėja. Dievas sutrumpina žmonių gyvenimo trukmę, sakoma Pradžios knygoje: „Tada Viešpats tarė: Mano dvasia neviešpataus žmoguje per amžius, nes ir žmogus yra kūnas. Aš jam duosiu šimtą dvidešimt metų kaip visą gyvenimą“ (1. Mose 6,3). Psalmėse rašoma, kad po metų Mozė apgailestavo dėl žmonijos būklės: „Tavo rūstybė slegia mūsų gyvenimą, ji trumpalaikė kaip atodūsis. Galime gyventi iki septyniasdešimties metų, gal net iki aštuoniasdešimties, bet net ir geriausi metai yra darbas ir našta! Kaip greitai viskas baigiasi, o mūsų nebėra“ (Psalmyno 90,9:120 ir GN). Nuodėmė išaugo, o vyrų gyvenimo trukmė sumažėjo nuo metų, kaip aprašyta Pradžios knygoje, iki mažesnio amžiaus. Nuodėmė yra kaip vėžys. Vienintelis veiksmingas būdas su ja susidoroti – ją sunaikinti. Mirtis yra nuodėmės pasekmė. Todėl mirtyje Jėzus prisiėmė ant savęs mūsų nuodėmes ir sunaikino mūsų nuodėmes ant to kryžiaus. Per jo mirtį patiriame priešnuodį nuodėmei, jo meilę kaip gyvenimo malonę. Mirties geluonis dingo, nes Jėzus mirė ir prisikėlė.
Dėl Kristaus mirties ir prisikėlimo su pasitikėjimu laukiame jo pasekėjų prisikėlimo. „Kaip Adome jie visi miršta, taip Kristuje jie visi bus atgaivinti“1. Korintiečiams 15,22). Šis atgimimas turi nuostabių padarinių: „Ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių, ir mirties nebebus, nebebus nei gedulo, nei šauksmo, nei skausmo; nes pirmieji dalykai praėjo“ (Apreiškimo 2 Kor1,4). Po prisikėlimo mirties nebebus! Dėl šios vilties Paulius rašo tesalonikiečiams, kad jie neturėtų liūdėti kaip žmonės, kurie neturi vilties: „Bet mes nenorime, broliai, kad jūs, broliai, būtumėte nežinioje apie užmigusius, kad neraudotumėte kaip kiti, kurie neturi vilties. Nes jei tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai per Jėzų Dievas atves su savimi tuos, kurie užmigo. Juk mes jums tai sakome Viešpaties žodžiu, kad mes, gyvieji ir pasilikę iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusių“.1. tesalonikiečiams 4,13-vienas).
Atleidimas nuo skausmo
Liūdėdami dėl artimųjų, šeimos ir draugų praradimo, nes jų pasiilgstame, turime vilties, kad vėl juos pamatysime danguje. Tai tarsi atsisveikinimas su draugu, kuris ilgam išvyksta į užsienį. Mirtis nėra pabaiga. Jis yra malonė, kuri išvaduoja mus nuo skausmo. Kai Jėzus vėl ateis, nebus mirties, skausmo ar liūdesio. Mums leidžiama padėkoti Dievui už mirties malonę, kai miršta mylimas žmogus. Bet ką daryti su žmonėmis, kurie turi ilgai kentėti, kol juos pašaukia į amžinus namus? Kodėl jiems dar neleista patirti mirties malonės? Ar dievas ją paliko? Žinoma ne! Jis niekada mūsų nepaliks ir neatsisakys. Kančia taip pat yra Dievo malonė. Jėzus, kuris yra Dievas, trisdešimt metų kentėjo skausmą būdamas žmogumi - su visais jo apribojimais ir pagundomis. Didžiausia kančia, kurią jis patyrė, buvo mirtis ant kryžiaus.
Dalyvaukite Jėzaus gyvenime
Daugelis krikščionių nežino, kad kančia yra palaima. Skausmas ir kančia yra malonė, nes per juos mes dalijamės skausmingame Jėzaus gyvenime: „Dabar aš džiaugiuosi kančiomis, kurias kenčiu už jus, ir savo kūne kompensuoju tai, ko trūksta Kristaus kančiose dėl jo kūno. tai yra bažnyčia“ (kolosiečiams 1,24).
Petras suprato kančios vaidmenį krikščionių gyvenime: „Kadangi Kristus kentėjo kūne, apsiginkluokite tuo pačiu protu; nes tas, kuris kentėjo kūne, pasitraukė nuo nuodėmės"1. Petras 4,1). Pauliaus požiūris į kančią buvo panašus į Petro. Paulius kančią mato tokią, kokia ji yra: malonė džiaugtis. „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, gailestingumo Tėvui ir visokios paguodos Dievui, kuris guodžia mus visuose mūsų varguose, kad ir mes guostume bet kokio suspaudimo ištiktuosius ta paguoda, kuria esame patys. paguostas tapo Dievu. Nes kaip gausiai mus aplanko Kristaus kančios, taip per Kristų esame gausiai paguodžiami. Bet kai mus ištinka bėda, tai yra jūsų paguoda ir išgelbėjimas. Jei turime paguodos, tai jūsų paguoda, kuri bus veiksminga, jei kantriai ištversi tas pačias kančias, kurias kenčiame mes“ (2. korintiečiai 1,3-vienas).
Svarbu matyti visas kančias taip, kaip jas apibūdina Petras. Jis primena, kad kai patiriame nepateisinamą skausmą ir kančią, mes dalyvaujame Jėzaus kančioje: „Juk tai yra malonė, kai žmogus dėl sąžinės kenčia blogį ir kenčia neteisybę prieš Dievą. Kokia šlovė, kai esi smogęs už piktus darbus ir kantriai tai ištveri? Bet jei kenčiate už gerus darbus ir ištveriate, tai yra Dievo malonė. Nes tam jūs esate pašaukti, nes Kristus taip pat kentėjo už jus ir paliko jums pavyzdį, kad jūs sektumėte jo pėdomis“1. Petras 2,19-vienas).
Skausme, kančioje ir mirtyje mes džiaugiamės Dievo malone. Kaip ir Jobas, mes taip pat žinome, kai žmogiškuoju požiūriu nepagrįstai išgyvename ligą ir kančią, kad Dievas mūsų neapleido, o stovėjo šalia ir džiaugėsi mumis.
Jei savo sielvarte prašai, kad Dievas jį iš tavęs atimtų, Dievas nori, kad žinotum Jo paguodą: „Mano malonės tau užtenka“ (2. Korintiečiams 12,9). Būkite paguodos kitiems per tą paguodą, kurią jie patyrė patys.
pateikė Takalani Musekwa