Šventoji Dvasia
Šventoji Dvasia yra trečiasis Dievybės asmuo ir amžinai kyla iš Tėvo per Sūnų. Ji yra Jėzaus Kristaus pažadėtas Guodėjas, kurį Dievas atsiuntė visiems tikintiesiems. Šventoji Dvasia gyvena mumyse, vienija mus su Tėvu ir Sūnumi, per atgailą ir pašventinimą mus keičia, nuolat atsinaujindama ir darydama mus panašius į Kristaus paveikslą. Šventoji Dvasia yra įkvėpimo ir pranašystės šaltinis Biblijoje ir vienybės bei bendrystės šaltinis Bažnyčioje. Ji teikia dvasines dovanas Evangelijos darbui ir yra nuolatinis krikščionio vadovas į visą tiesą.Johannes 14,16; 15,26; Apostelgeschichte 2,4.17–19.38; Matthäus 28,19; Johannes 14,17-26; 1.Petrus 1,2; Titus 3,5; 2. Petrus 1,21; 1. Korinther 12,13; 2. Korinther 13,13; 1. Korinther 12,1-11; Apostelgeschichte 20,28; Johannes 16,13)
Šventoji Dvasia yra Dievas
Šventoji Dvasia, tai yra Dievas, veikiantis - mus kuriantis, kalbantis, transformuojantis, gyvenantis mumyse, dirbantis mumyse. Nors Šventoji Dvasia gali atlikti šį darbą be mūsų žinios, tai padeda sužinoti daugiau.
Šventoji Dvasia turi Dievo savybių, yra prilyginta Dievui ir atlieka darbus, kuriuos gali atlikti tik Dievas. Kaip ir Dievas, Dvasia yra šventa – tokia šventa, kad Šventosios Dvasios įžeidimas yra tokia pat sunki nuodėmė, kaip ir Dievo Sūnaus sutrypimas. ( Hebr 10,29)Šventvagystė Šventajai Dvasiai yra viena iš neatleistinų nuodėmių. (Mt 12,31)Tai rodo, kad dvasia yra šventa savo esme ir todėl neturi vien tik suteikto šventumo, kaip buvo šventyklos atveju.
Kaip ir Dievas, Šventoji Dvasia yra amžina. (Hebr 9,14)Kaip ir Dievas, Šventoji Dvasia yra visur esanti. (Ps 139,7-10)Kaip ir Dievas, Šventoji Dvasia yra visažinė. (1Kor 2,10-11; Joh 14,26)Šventoji Dvasia kuria (Hi 33,4; Ps 104,30)...ir daro stebuklus įmanomus (Mt 12,28; Röm 15, 18-19)atlikdamas Dievo darbą per savo tarnystę. Keliose Biblijos ištraukose Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia apibūdinami kaip vienodai dieviški. Ištraukoje apie „Dvasios dovanas“ Paulius greta pateikia „vieną“ Dvasią, „vieną“ Viešpatį ir „vieną“ Dievą. (1Kor. 12,4-6)Savo laiškus jis užbaigia trijų dalių maldos formule. (2Kor. 13,13)Ir Petras pradeda laišką kitokia trijų dalių formule. (1Pt 1,2)Tai nėra vienybės įrodymai, bet ją patvirtina.
Vienybė dar stipriau išreiškiama krikšto formulėje: „[Krikštykite juos] Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu [vienaskaita]“ (Mt 28,19)Visi trys turi vieną vardą, kuris nurodo vieną esybę, vieną būtybę.
Kai Šventoji Dvasia ką nors daro, tai daro Dievas. Kai Šventoji Dvasia kalba, kalba Dievas. Kai Ananijas melavo Šventajai Dvasiai, jis melavo Dievui. (Apg 5,3-4)Kaip sako Petras, Ananijas melavo ne tik Dievo atstovui, bet ir pačiam Dievui. Neįmanoma „meluoti“ beasmenei jėgai.
Vienoje vietoje Paulius sako, kad krikščionys yra Šventosios Dvasios šventykla (1 Korintiečiams 6:19), kitur – kad mes esame Dievo šventykla. (1Kor 3,16)Šventykla tarnauja dieviškos būtybės, o ne beasmenės jėgos garbinimui. Rašydamas apie „Šventosios Dvasios šventyklą“, Paulius netiesiogiai sako: Šventoji Dvasia yra Dievas.
Taip pat Apostelgeschichte 13,2 Šventoji Dvasia prilyginama Dievui: „Kai jie garbino Viešpatį ir pasninkavo, Šventoji Dvasia tarė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam juos pašaukiau.“ Čia Šventoji Dvasia kalba kaip Dievas. Panašiai jis sako, kad izraelitai „gundė ir gundė jį“ ir kad „savo rūstybėje prisiekiau: ‘Jie neįeis į mano poilsį’“. (Hebr 3,7-11).
Tačiau Šventoji Dvasia nėra tiesiog alternatyvus Dievo vardas. Šventoji Dvasia skiriasi nuo Tėvo ir Sūnaus, kaip buvo parodyta, pavyzdžiui, per Jėzaus krikštą. (Mt 3,16-17)Trys skirtingi, bet kartu ir vienas.
Šventoji Dvasia atlieka Dievo darbą mūsų gyvenime. Esame „Dievo vaikai“, tai reiškia, kad esame gimę iš Dievo. (Joh 1,12), kuris yra „gimęs iš Dvasios“ sinonimas. (Joh 3,5-6)Šventoji Dvasia yra tarpininkas, per kurį Dievas gyvena mumyse (Eph 2,22; 1Joh 3,24; 4:13). Šventoji Dvasia gyvena mumyse (Röm 8,11; 1Kor 3,16) – ir kadangi Dvasia gyvena mumyse, galime sakyti, kad Dievas gyvena mumyse.
Protas yra asmeniškas
Biblija Šventajai Dvasiai priskiria asmenines savybes.
- Dvasia gyvena (Röm 8,11; 1Kor 3,16)
- Dvasia kalba (Apg 8,29; 10, 19; 11, 12; 21, 11; 1Tim 4,1; Hebr 3,7 ir tt).
- Dvasia kartais vartoja asmeninį įvardį „aš“ (Apg 10,20; 13,2).
- Dvasią galima spręsti, gundyti, liūdinti, niekinti ir piktžodžiauti.Apg 5, 3. 9; Eph 4,30; Hebr 10,29; Mt 12,31).
- Dvasia veda, atstovauja, šaukia, skiria (Röm 8,14. 26; Apg 13,2; 20,28).
Römer 8,27 Jis kalba apie „proto jausmą“. Jis mąsto ir vertina – sprendimas gali jam „įtikti“. (Apg 15,28)Dvasia „žino“, dvasia „platina“ (1Kor 2,11; 12:11). Tai nėra beasmenė galia.
Jėzus Šventąją Dvasią – Naujojo Testamento graikų kalboje – vadina parakletos – tai reiškia guodėjas, užtarėjas, pagalbininkas. „Ir aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Guodėją, kuris būtų su jumis per amžius – tiesos Dvasią...“ (Joh 14,16-17)Kaip Jėzus, Šventoji Dvasia, pirmasis mokinių guodėjas, moko; ji liudija, atveria akis, veda ir apreiškia tiesą.Joh 14,26; 15,26; 16,8 ir 13–14). Tai yra asmeniniai vaidmenys.
Jonas vartoja vyriškąją giminę parakletos; nebuvo būtina žodžio besąlyginio pakeitimo. Johannes 16,14 vyriškos giminės asmenvardžiai („jis“) taip pat vartojami graikų kalboje, siejant su faktiškai neutraliu žodžiu „dvasia“. Būtų buvę lengva pereiti prie neutralių įvardžių („it“), bet Jonas to nedaro. Dvasia gali būti vyriška („jis“). Žinoma, gramatika čia santykinai nesvarbi; svarbu, kad Šventoji Dvasia turi asmeninių savybių. Jis nėra neutrali jėga, bet protingas ir dieviškas pagalbininkas, gyvenantis mumyse.
Dvasia Senajame Testamente
Biblija neturi savo skyriaus ar knygos pavadinimu „Šventoji Dvasia“. Mes mokomės apie Dvasią šiek tiek čia, šiek tiek ten, kur Šventasis Raštas kalba apie jos veikimą. Senajame Testamente galima rasti palyginti nedaug.
Dvasia bendradarbiavo kuriant gyvybę ir bendradarbiauja ją palaikant (1. Mo 1,2; Hi 33,4; 34:14). Dievo Dvasia pripildė Bezazelį „viskuo, kas tinka“, kad pastatytų palapinę. (2Mo 31,3-5)Jis įvykdė Mozę ir atėjo pas septyniasdešimt vyresniųjų. (4Mo 11,25)Jis suteikė Jozuei išminties ir suteikė Samsonui bei kitiems vadams jėgų arba gebėjimų kovoti.5Mo 34,9; Ri 6,34; 14,6).
Dievo dvasia buvo duota Sauliui ir vėliau atimta (1Sam 10,6; 16:14). Dvasia davė Dovydui šventyklos planus. (1Chr 28,12)Dvasia įkvėpė pranašus kalbėti (4Mo 24,2; 2Sam 23,2; 1Chr 12,19; 2Chr 15,1; 20,14; Hes 11,5; Sach 7,12; 2Pt 1,21).
Naujajame Testamente Dvasia taip pat įgalino žmones kalbėti, pavyzdžiui, Elzbietą, Zachariją ir Simeoną (Lk 1,41. 67; 2:25–32). Jonas Krikštytojas netgi buvo kupinas Dvasios nuo pat gimimo. (Lk 1,15)Svarbiausias jo veiksmas buvo Jėzaus atėjimo paskelbimas, kuris krikštys žmones ne tik vandeniu, bet ir „Šventąja Dvasia ir ugnimi“. (Lk 3,16).
Dvasia ir Jėzus
Šventoji Dvasia visada ir visur vaidino reikšmingą vaidmenį Jėzaus gyvenime. Ji įvykdė Jėzaus prasidėjimą. (Mt 1,20), nusileido ant jo krikšto metu (Mt 3,16), nuvedė Jėzų į dykumą (Lk 4,1)...ir patepė jį būti Evangelijos skelbėju. (Lk 4,18)Per „Dievo Dvasią“ Jėzus išvarė piktąsias dvasias. (Mt 12,28)Per Dvasią jis paaukojo save kaip auką už nuodėmes. (Hebr 9,14)ir ta pačia Dvasia jis buvo prikeltas iš numirusių (Röm 8,11).
Jėzus mokė, kad persekiojimo metu Dvasia kalbės per mokinius. (Mt 10,19-20)Jis mokė juos krikštyti naujus mokinius „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. (Mt 28,19)Dievas, pažadėjo, duos Šventąją Dvasią visiems, kurie jo prašo (Lk 11, 18).
11,13).
Svarbiausi Jėzaus mokymai apie Šventąją Dvasią yra Jono evangelijoje. Pirma, žmogus turi būti „gimęs iš vandens ir Dvasios“. (Joh 3,5)Jam reikia dvasinio atgimimo, ir tai negali ateiti iš jo paties: tai Dievo dovana. Nors Dvasia nematoma, Šventoji Dvasia aiškiai pakeičia mūsų gyvenimus (8 eil.).
Jėzus toliau moko: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir geria. Kas tiki mane, kaip sakoma Rašte, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės.“ (Joh 7, 37-38)Jonas iškart pateikia aiškinimą: „Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti jį tikintys...“ (39 eil.). Šventoji Dvasia numalšina vidinį troškulį. Ji suteikia mums ryšį su Dievu, kuriam esame sukurti. Ateidami pas Jėzų, gauname Dvasią, ir Dvasia gali pripildyti mūsų gyvenimus.
Iki to laiko, anot Jono, Dvasia dar nebuvo išlieta visuotinai: Dvasia „dar nebuvo duota, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas“ (39 eil.). Net ir prieš Jėzų Dvasia pripildydavo pavienius vyrus ir moteris, bet dabar ji netrukus turėjo ateiti nauju, galingesniu būdu – per Sekmines. Dvasia dabar išliejama ne tik individualiais atvejais, bet ir kolektyviai. Ją gauna kiekvienas, kurį Dievas „pašaukia“ ir kuris yra pakrikštytas. (Apg 2,38-39).
Jėzus pažadėjo, kad jo mokiniai gaus tiesos Dvasią ir kad ta Dvasia gyvens juose. (Joh 14,16-18)Tai tapatu Jėzaus atėjimui pas savo mokinius (18 eil.), nes tai yra Jėzaus dvasia ir Tėvo Dvasia – siųsta Jėzaus ir Tėvo. (Joh. 15,26)Dvasia padaro Jėzų prieinamą kiekvienam žmogui ir tęsia jo darbą.
Pasak Jėzaus žodžių, Dvasia turėtų „išmokyti mokinius visko“ ir „priminti jiems viską, ką esu jums sakęs“. (Joh 14,26)Dvasia mokė juos dalykų, kurių jie negalėjo suprasti prieš Jėzaus prisikėlimą. (Joh 16,12-13).
Dvasia liudija apie Jėzų (Joh 15,26(16:14). Jis ne pats save reklamuoja, bet veda žmones pas Jėzų Kristų ir pas Tėvą. Jis nekalba „iš savęs“, bet tik taip, kaip Tėvas nori. (Joh 16,13)Ir kadangi Dvasia gali gyventi milijonuose žmonių, mums yra naudinga, kad Jėzus įžengė į dangų ir atsiuntė mums Dvasią. (Joh 16, 7).
Dvasia veikia evangelizuojant; Jis paaiškina pasauliui apie jo nuodėmę, kaltę, teisingumo poreikį ir tikro teismo atėjimą (8-10 eil.). Šventoji Dvasia nukreipia žmones į Jėzų kaip į tą, kuris atperka visas kaltes ir yra teisumo šaltinis.
Dvasia ir Bažnyčia
Jonas Krikštytojas pranašavo, kad Jėzus krikštys žmones „Šventąja Dvasia“. (Mk 1,8)Tai įvyko po jo prisikėlimo per Sekmines, kai Dvasia stebuklingai suteikė mokiniams naujų jėgų. (Apg 2)Dalis stebuklo buvo ta, kad žmonės girdėjo mokinius kalbant svetimomis kalbomis (6 eil.). Panašūs stebuklai įvyko dar kelis kartus, bažnyčiai augant ir plintant (Apg 10,44-46Lukas (19:1–6). Kaip istorikas, Lukas aprašo ir neįprastus, ir tipiškesnius įvykius. Nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad šie stebuklai nutiko visiems naujai įtikėjusiems.
Paulius sako, kad visi tikintieji yra pakrikštyti į vieną kūną – Bažnyčią – per Šventąją Dvasią. (1Kor 12,13)Šventoji Dvasia bus duota kiekvienam, kuris tiki. (Röm 10,13; Gal 3,14)Nesvarbu, ar tai lydi stebuklas, ar ne, visi tikintieji yra pakrikštyti Šventąja Dvasia. Nereikia ieškoti stebuklo kaip konkretaus, akivaizdaus to įrodymo. Biblija nereikalauja, kad kiekvienas tikintis prašytų Šventosios Dvasios krikšto. Priešingai, ji ragina kiekvieną tikintįjį nuolat leisti sau būti pripildytam Šventosios Dvasios. (Eph 5,18) – noriai sekdami Dvasios vadovavimu. Tai nuolatinė pareiga, o ne vienkartinis įvykis.
Užuot ieškoję stebuklo, turėtume ieškoti Dievo ir palikti Dievo valiai, ar stebuklas įvyks, ar ne. Paulius dažnai apibūdina Dievo galią ne tokiais terminais kaip stebuklas, o tais, kurie išreiškia vidinę stiprybę: viltis, meilė, kantrybė ir ištvermė, noras tarnauti, supratimas, gebėjimas kentėti ir drąsa pamokslaujant.Röm 15,13; 2Kor 12,9; Eph 3,7 u. 16–17; Kol 1,11 u. 28–29; 2Tim 1,7-8).
Apaštalų darbai rodo, kad Dvasia buvo Bažnyčios augimo jėga. Dvasia suteikė mokiniams stiprybės liudyti apie Jėzų. (Apg 1,8)Jis suteikė jiems didelę įtikinėjimo galią pamokslaujant (Apg 4,8... u. 31; 6:10). Jis davė Pilypui nurodymus ir vėliau pakėlė jį į orą (Apg 8,29 ir 39).
Tai buvo Dvasia, kuri drąsino bendruomenę ir paskyrė žmones jai vadovauti (Apg 9,31;
20:28). Jis kalbėjo Petrui ir Antiochijos bažnyčiai (Apg 10,19; 11:12; 13:2). Jis įkvėpė Agabą numatyti badą, o Paulių – paskelbti prakeiksmą (Apg 11,28; 13:9–11). Jis lydėjo Paulių ir Barnabą jų kelionėse (Apg 13,4; 16:6-7) ir padėjo Jeruzalės susirinkimui priimti sprendimus. (Apg 15,28)Jis pasiuntė Paulių į Jeruzalę ir jam pranašavo, kas ten įvyks (...).Apg 20,22-23; 21:11). Bažnyčia egzistavo ir augo tik dėl to, kad Dvasia veikė tikinčiuosiuose.
Dvasia ir tikintieji šiandien
Dievas Šventoji Dvasia yra giliai įsitraukęs į tikinčiųjų gyvenimą šiandien.
- Jis veda mus į atgailą ir suteikia mums naują gyvenimą (Joh 16,8; 3,5–6).
- Jis gyvena mumyse, mus moko, veda1Kor 2,10-13; Joh 14,16-17 & 26; Röm 8,14). Jis veda mus per Šventąjį Raštą, per maldą ir per kitus krikščionis.
- Jis yra išminties dvasia, padedanti mums užtikrintai, su meile ir apdairiai apgalvoti būsimus sprendimus. (Eph 1,17; 2Tim 1,7).
- Dvasia „apipjausto“ mūsų širdis, užantspauduoja ir pašventina mus, ir išskiria mus Dievo tikslui. (Röm 2,29; Eph 1,14).
- Jis mumyse pažadina meilę ir teisumo vaisius (Röm 5,5; Eph 5,9; Gal 5,22-23).
- Jis įjungia mus į bažnyčią ir padeda mums atpažinti, kad esame Dievo vaikai. (1 Kor 12,13; Röm 8,14-16).
Turime garbinti Dievą „Dievo Dvasioje“, savo mintimis ir troškimais nukreipdami tai, ko nori Dvasia (Phil 3,3; 2Kor 3,6; Röm 7,6; 8:4-5). Mes stengiamės vykdyti jo valią. (Gal 6,8)Kai esame vedami Dvasios, Ji suteikia mums gyvybės ir ramybės. (Röm 8,6)Jis suteikia mums prieigą prie Tėvo (Eph 2,18)Jis stovi šalia mūsų silpnume, mus „atstovauja“, tai yra, užtaria mus pas Tėvą. (Röm 8,26-27).
Be to, jis suteikia dvasinių dovanų, pavyzdžiui, tokių, kurios leidžia užimti vadovaujančias pareigas Bažnyčioje. (Eph 4,11), į įvairius biurus (Röm 12,6-8)ir kai kuriuos talentus nepaprastoms užduotims atlikti (1Kor 12,4-11)Niekas neturi visų dovanų iš karto, ir jokia dovana nėra duodama visiems be atrankos (28–30 eil.). Visos dovanos, dvasinės ar „prigimtinės“, turi būti naudojamos bendram labui ir tarnauti visai Bažnyčiai (1Kor 12,7; 14:12). Kiekviena dovana yra svarbi (1Kor 12,22-26).
Mes vis dar turime tik Dvasios „pirmuosius vaisius“, pirmąjį pažadą, kuris mums žada daug daugiau ateičiai (Röm 8,23; 2Kor 1,22; 5,5; Eph 1,13-14).
Šventoji Dvasia yra Dievas, veikiantis mūsų gyvenime. Viskas, ką Dievas daro, vyksta per Dvasią. Todėl Paulius mus ragina: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią... neliūdinkite Šventosios Dvasios... neužgesinkite Dvasios“ (Gal 5,25; Eph 4,30(1 Tesalonikiečiams 5:19) Tad atidžiai klausykime, ką sako Dvasia. Kai ji kalba, kalba Dievas.
Michaelas Morrisonas