Krikščioniškasis elgesys

Krikščioniškas elgesys grindžiamas pasitikėjimu ir meilės ištikimybe mūsų Gelbėtojui, kuris mylėjo mus ir atidavė save už mus. Pasitikėjimas Jėzumi Kristumi išreiškiamas tikėjimu Evangelija ir meilės darbais. Per Šventąją Dvasią Kristus perkeičia savo tikinčiųjų širdis ir duoda jiems vaisių: meilę, džiaugsmą, ramybę, ištikimybę, kantrybę, gerumą, romumą, susivaldymą, teisingumą ir tiesą. (1. Jonas 3,23-24-as; 4,20-21-as; 2. korintiečiai 5,15; galatai 5,6.22-23; Efeziečiams 5,9) 

Elgesio krikščionybėje standartai

Krikščionys nepavaldūs Mozės įstatymui, ir mes negalime būti išgelbėti jokiu įstatymu, įskaitant Naujojo Testamento įsakymus. Tačiau krikščionybė vis dar turi elgesio standartus. Tai apima mūsų gyvenimo būdo pokyčius. Tai kelia reikalavimus mūsų gyvenimui. Mes turime gyventi Kristui, o ne sau (2. korintiečiai 5,15). Dievas yra mūsų Dievas, mūsų prioritetas visame kame, ir Jis turi ką pasakyti apie tai, kaip mes gyvename.

Vienas iš paskutinių dalykų, kuriuos Jėzus pasakė savo mokiniams, buvo išmokyti žmones „laikytis visko, ką tau įsakiau“ (Mato 2).8,20). Jėzus davė įsakymus, o mes, kaip Jo mokiniai, taip pat turime skelbti įsakymus ir paklusnumą. Šiuos įsakymus skelbiame ir jų laikomės ne kaip išganymo priemonę, ne kaip pasmerkimo normą, o kaip Dievo Sūnaus nurodymus. Manoma, kad žmonės turi paklusti jo žodžiams ne bijodami bausmės, o tiesiog todėl, kad taip sako jų Gelbėtojas.

Tobulas paklusnumas nėra krikščioniško gyvenimo tikslas; krikščioniško gyvenimo tikslas yra priklausyti Dievui. Mes priklausome Dievui, kai Kristus gyvena mumyse, o Kristus mumyse, kai pasitikime juo. Mumyse esantis Kristus veda mus į paklusnumą per Šventąją Dvasią.

Dievas mus paverčia Kristaus atvaizdu. Dievo galia ir malone mes vis labiau panašėjame į Kristų. Jo įsakymai susiję ne tik su išoriniu elgesiu, bet ir su mūsų širdies mintimis bei motyvais. Šios mūsų širdies mintys ir motyvai reikalauja Šventosios Dvasios transformuojančios jėgos; mes negalime jo pakeisti tiesiog savo valia. Taigi tikėjimo dalis yra pasitikėjimas Dievu, kad jis atliktų mumyse jo virsmo darbą.

Todėl didžiausias įsakymas – meilė Dievui – yra didžiausia paklusnumo paskata. Mes jam paklūstame, nes mylime jį, ir mylime, nes iš malonės jis įvedė mus į savo namus. Dievas veikia mumyse, kad padarytume ir norinčius, ir darydami pagal jo gerą valią (Filipiečiams 2,13).

Ką darome, jei nepasiekiame tikslo? Žinoma, mes atgailaujame ir prašome atleidimo visiškai pasitikėdami, kad jis mums prieinamas. Mes nenorime to vertinti lengvabūdiškai, tačiau visada turėtume tai naudoti.

Ką mes darome, kai kitiems nepavyksta? Ar smerkiate ir reikalaujate, kad jie darytų gerus darbus, kad įrodytų savo teisumą? Atrodo, kad tai yra žmogaus tendencija, bet Kristus sako, kad mes neturėtume to daryti7,3).

Naujojo Testamento įsakymai

Koks yra krikščioniškas gyvenimas? Naujajame Testamente yra keli šimtai įsakymų. Mums netrūksta patarimų, kaip tikėjimu grįstas gyvenimas veikia realiame pasaulyje. Yra įsakymų, kaip turtingi turėtų elgtis su vargšais, yra įsakymų, kaip vyrai turėtų elgtis su savo žmonomis, yra įsakymų, kaip mes, kaip bažnyčia, turėtume dirbti kartu.

1. tesalonikiečiams 5,21-22 yra paprastas sąrašas:

• Laikykitės ramybės vieni su kitais ...
• Ištaisykite netvarkingą
• guodžia silpnavalius, palaiko silpnuosius, būkite kantrūs visiems.
• Įsitikinkite, kad niekas neatlygina blogio už blogį ...
• visada siekia gero ...
• Visada būk laimingas;
• melstis be paliovos;
• būk dėkingas viskam ...
• Neslopina proto;
• pranašiškos kalbos neniekina.
• Bet viską patikrink.
• Laikyk gerą.
• Venkite blogio visomis formomis.

Paulius žinojo, kad krikščionys Tesalonikoje turėjo Šventąją Dvasią, kuri juos vedė ir mokė. Jis taip pat žinojo, kad jiems reikia šiek tiek paprastų patarimų ir priminimų apie krikščionišką gyvenimą. Šventoji Dvasia nusprendė juos mokyti ir vesti per patį Paulių. Paulius negrasino juos išmesti iš bažnyčios, jei jie neatitiks reikalavimų - tiesiog davė jiems įsakymus, kurie nurodė eiti ištikimybės takais.

Įspėjimas apie nepaklusnumą

Paulius laikėsi aukštų standartų. Nors galimas nuodėmės atleidimas, už nuodėmę šiame gyvenime yra skiriamos bausmės – kartais jos apima ir socialines bausmes. „Neturėsi nieko bendra su tuo, kuris vadinamas broliu ir yra ištvirkėlis, šykštuolis, stabmeldys, piktžodžiautojas, girtuoklis ar plėšikas; tu taip pat neturėtum valgyti su vienu“ (1. korintiečiai 5,11).

Paulius nenorėjo, kad bažnyčia taptų saugiu prieglobsčiu akivaizdiems, nepaklusniems nusidėjėliams. Bažnyčia yra savotiška ligoninė sveikimui, bet ne „saugi zona“ visuomenės parazitams. Paulius nurodė Korinto krikščionims drausminti vyrą, patyrusį kraujomaišą (1. korintiečiai 5,5-8) ir jis taip pat paskatino ją atleisti jam po atgailos (2. korintiečiai 2,5-vienas).

Naujasis Testamentas turi daug ką pasakyti apie nuodėmę ir duoda daug įsakymų. Greitai pažvelkime į Galatians. Šiame krikščioniškos laisvės nuo įstatymo manifeste Paulius taip pat duoda keletą drąsių įsakymų. Krikščionys nėra pavaldūs įstatymui, tačiau jie nėra ir neteisėti. Jis įspėja: „Nesibūkite apipjaustyti, kitaip iškrisi iš malonės!“ Tai gana rimtas įsakymas (Galatams). 5,2-4). Nevergaukite pasenusio įstatymo!

Paulius įspėja galatus nuo žmonių, kurie bandytų „neleisti jiems paklusti tiesai“ (7 eilutė). Paulius nukreipė bangą prieš judaizatorius. Jie tvirtino, kad paklūsta Dievui, bet Paulius pasakė, kad ne. Mes nepaklūstame Dievui, kai bandome įsakyti tai, kas dabar yra pasenusi.

Paulius 9 eilutėje pasuka kitokią kryptį: „Truputis raugo suragina visą tešlą.“ Šiuo atveju nuodėmingas raugas yra įstatymu pagrįstas požiūris į religiją. Ši klaida gali išplisti, jei nebus skelbiama malonės tiesa. Visada yra žmonių, norinčių žiūrėti į įstatymą kaip į jų religingumo matą. Net ribojančios taisyklės yra palankios gerų ketinimų žmonėms (kolosiečiams 2,23).

Krikščionys pašaukti į laisvę – „Bet žiūrėk, kad laisvėje neduotų vietos kūnui; bet per meilę tarnaukite vieni kitiems“ (Galatams 5,13). Su laisve ateina ir įsipareigojimai, antraip vieno žmogaus „laisvė“ trukdytų kitam. Niekas neturėtų turėti laisvės pamokslaudamas kitus vesti į vergiją, susilaukti pasekėjų ar paversti Dievo tauta. Toks skaldantis ir nekrikščioniškas elgesys yra neleistinas.

Mūsų atsakomybė

„Visas įstatymas išsipildo vienu žodžiu“, – sako Paulius 14 eilutėje: „Mylėk savo artimą kaip save patį!“ Tai apibendrina mūsų atsakomybę vienas kitam. Priešingas požiūris, kova už savo naudą, iš tiesų yra save naikinantis (15 eil.)

„Gyvenkite dvasia, ir neįvykdysite kūno geismų“ (16 eil.). Dvasia ves mus į meilę, o ne į egoizmą. Savanaudiškos mintys kyla iš kūno, bet Dievo Dvasia kuria geresnes mintis. „Nes kūnas maištauja prieš dvasią, o dvasia prieš kūną; jie yra vienas prieš kitą...“ (17 eil.). Dėl šio dvasios ir kūno konflikto kartais nusidedame, nors to nenorime.

Taigi koks yra nuodėmių, kurios taip lengvai mus kamuoja, sprendimas? Grąžinti įstatymą? Ne!
„Bet jei Dvasia jus valdo, jūs nesate įstatymo pavaldūs“ (18 eilutė). Mūsų požiūris į gyvenimą kitoks. Mes žvelgiame į Dvasią ir Dvasia išugdys mumyse troškimą ir jėgą gyventi pagal Kristaus įsakymus. Mes pastatome arklį priešais vežimą.

Pirmiausia žiūrime į Jėzų, o Jo įsakymus matome savo asmeninės ištikimybės Jam kontekste, o ne kaip taisykles „būtina paklusti, kitaip būsime nubausti“.

Laiške Galatams 5 Paulius išvardija įvairias nuodėmes: „Patvirkavimas, nešvarumas, ištvirkavimas; stabmeldystė ir kerėjimas; priešiškumas, nesantaika, pavydas, pyktis, kivirčai, nesantaika, susiskaldymai ir pavydas; gėrimas, rijavimasis ir panašiai“ (19-21 eil.). Kai kurie iš jų yra elgesys, kai kurie yra požiūriai, bet visi yra orientuoti į save ir kyla iš nuodėmingos širdies.

Paulius iškilmingai perspėja: „...kas tai daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (21 eilutė). Tai ne Dievo kelias; tokie nenorime būti; mes nenorime, kad bažnyčia būtų tokia...

Už visas šias nuodėmes galima atleisti (1. korintiečiai 6,9-11). Ar tai reiškia, kad bažnyčia turėtų užmerkti akis prieš nuodėmę? Ne, bažnyčia nėra antklodė ar saugus prieglobstis tokioms nuodėmėms. Bažnyčia turi būti vieta, kur išreiškiama ir suteikiama malonė ir atleidimas, o ne vieta, kur nuodėmei leidžiama nevaldomai plisti.

„Bet Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, gerumas, gerumas, ištikimybė, romumas, skaistumas“ (Galatams). 5,22-23). Tai yra Dievui atsidavusios širdies rezultatas. „Bet tie, kurie priklauso Kristui Jėzui, nukryžiavo savo kūną kartu su jo aistromis ir geismais“ (24 eil.). Dvasiai veikiant mumyse, augame valia ir galia atmesti kūno darbus. Dievo darbo vaisius nešiojame savyje.

Pauliaus žinia aiški: nesame pavaldūs įstatymui, bet nesame nusikaltėliai. Esame pavaldūs Kristui, Jo įstatymui, vadovaujami Šventosios Dvasios. Mūsų gyvenimas grindžiamas tikėjimu, skatinamas meilės, pasižymintis džiaugsmu, ramybe ir augimu. „Jei gyvename Dvasia, tai ir vaikščiokime Dvasia“ (25 eil.).

Josifas Tkachas

Krikščioniškasis elgesys