Kas yra nuodėmė?

021 wkg bs nuodėmė

Nuodėmė yra neteisėtumas, maišto prieš Dievą būsena. Nuo to laiko, kai nuodėmė atėjo į pasaulį per Adomą ir Ievą, žmogus buvo po nuodėmės jungu – jungu, kurį gali pašalinti tik Dievo malonė per Jėzų Kristų. Nuodėminga žmonijos padėtis pasireiškia polinkiu save ir savo interesus iškelti aukščiau už Dievą ir jo valią. Nuodėmė veda į susvetimėjimą nuo Dievo, kančią ir mirtį. Kadangi visi žmonės yra nusidėjėliai, jiems visiems taip pat reikalingas atpirkimas, kurį Dievas siūlo per savo Sūnų.1. Jonas 3,4; romėnai 5,12; 7,24-25; ženklas 7,21-23; galatai 5,19-21; romėnai 6,23; 3,23-vienas).

Krikščioniškas elgesys grindžiamas pasitikėjimu ir meilės ištikimybe mūsų Gelbėtojui, kuris mylėjo mus ir atidavė save už mus. Pasitikėjimas Jėzumi Kristumi išreiškiamas tikėjimu Evangelija ir meilės darbais. Per Šventąją Dvasią Kristus perkeičia savo tikinčiųjų širdis ir duoda jiems vaisių: meilę, džiaugsmą, ramybę, ištikimybę, kantrybę, gerumą, romumą, susivaldymą, teisingumą ir tiesą.1. Jonas 3,23-24-as; 4,20-21-as; 2. korintiečiai 5,15; galatai 5,6.22-23; Efeziečiams 5,9).

Nuodėmė nukreipta prieš Dievą.

5 psalmėje1,6 atgailaujantis Dovydas sako Dievui: „Vien dėl tavęs nusidėjau ir padariau pikta tavo akivaizdoje“. Nors kitus žmones Dovydo nuodėmė paveikė neigiamai, dvasinė nuodėmė buvo ne prieš juos – ji buvo prieš Dievą. Deividas kartoja tą mintį 2. Samuelis 12,13. Jobas užduoda klausimą: „Habakukas, aš nusidėjau, ką aš tau darau, tautos sargai“ (Jobas 7,20)?

Žinoma, skaudinti kitus yra kaip nuodėmė prieš juos. Paulius pabrėžia, kad tai darydami mes iš tikrųjų „nusidedame Kristui“ (1. korintiečiai 8,12), kuris yra Viešpats ir Dievas.

Tai turi reikšmingų padarinių

Pirma, kadangi Kristus yra Dievo apreiškimas, prieš kurį nukreipta nuodėmė, į nuodėmę reikia žiūrėti kristologiškai, tai yra iš Jėzaus Kristaus perspektyvos. Kartais nuodėmė apibrėžiama chronologiškai (kitaip tariant, kadangi Senasis Testamentas buvo parašytas pirmas, ji turi pirmenybę apibrėžiant nuodėmę ir kitas doktrinas). Tačiau krikščioniui svarbi Kristaus pozicija.

Antra, kadangi nuodėmė yra prieš visa tai, kas yra Dievas, negalime tikėtis, kad Dievas bus jai abejingas ar apatiškas. Kadangi nuodėmė labai prieštarauja Dievo meilei ir gerumui, ji atitolina mūsų protus ir širdis nuo Dievo9,2), kuri yra mūsų egzistavimo pradžia. Be Kristaus susitaikinimo aukos (kolosiečiams 1,19-21), mes neturėtume vilties nieko, išskyrus mirtį (romiečiams 6,23). Dievas nori, kad žmonės turėtų meilės bendrystę ir džiaugsmą su juo ir vieni su kitais. Nuodėmė sugriauna tą meilės bendravimą ir džiaugsmą. Štai kodėl Dievas nekenčia nuodėmės ir ją sunaikins. Dievo atsakas į nuodėmę yra pyktis (Efeziečiams 5,6). Dievo rūstybė yra jo teigiamas ir energingas pasiryžimas sunaikinti nuodėmę ir jos pasekmes. Ne todėl, kad jis būtų kartūs ir kerštingas kaip mes, žmonės, o todėl, kad jis taip myli žmones, kad nelauks ir nežiūrės, kaip jie per nuodėmę naikina save ir kitus.

Trečia, vienintelis Dievas gali mus teisti šiuo klausimu ir tik Jis gali atleisti nuodėmę, nes nuodėmė yra prieš Dievą. „Tačiau, Viešpatie, mūsų Dieve, yra gailestingumas ir atleidimas. Nes mes tapome atsimetėliai“ (Danielis 9,9). „Nes Viešpačiui yra malonė ir didelis atpirkimas“ (Psalmynas 130,7). Tie, kurie priima gailestingą Dievo teismą ir jo nuodėmių atleidimą, „skirti ne rūstybei, bet išgelbėjimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“2. tesalonikiečiams 5,9). 

Atsakomybė už nuodėmę

Nors įprasta prisiimti atsakomybę už nuodėmę, įžengusią į pasaulį per Šėtoną, žmonija yra atsakinga už savo nuodėmę. „Todėl, kaip nuodėmė į pasaulį atėjo per vieną žmogų, o mirtis per nuodėmę, taip mirtis ištiko visus žmones, nes jie visi nusidėjo“ (romiečiams). 5,12).

Nors Šėtonas juos bandė, Adomas ir Ieva priėmė sprendimą – atsakomybė teko jiems. 5 psalmėje1,1-4 Dovydas kalba apie tai, kad jis buvo imlus nuodėmei, nes gimė žmogumi. Jis taip pat pripažįsta savo nuodėmes ir neteisybę.

Visi kenčiame prieš mus gyvenusių žmonių nuodėmių kolektyvines pasekmes tiek, kiek jie suformavo mūsų pasaulį ir aplinką. Tačiau tai nereiškia, kad paveldėjome iš jų savo nuodėmę ir kad jie tam tikru būdu yra už tai atsakingi.

Tuo metu, kai pranašas Ezekielis kilo diskusija apie „tėvų nuodėmių“ kaltinimą asmenine nuodėme. Perskaitykite Ezekielio knygą 18 ir atkreipkite ypatingą dėmesį į 20 eilutės išvadą: „Tik tas, kuris nusideda, mirs“. Kitaip tariant, kiekvienas yra atsakingas už savo nuodėmes.

Kadangi esame asmeniškai atsakingi už savo nuodėmes ir dvasinę būklę, atgaila visada yra asmeninė. Mes visi nusidėjome (romiečiams 3,23; 1. Jonas 1,8) ir Šventasis Raštas ragina kiekvieną iš mūsų asmeniškai atgailauti ir tikėti Evangelija (Morkus 1,15; Apaštalų darbai 2,38).

Paulius labai stengiasi pabrėžti, kad kaip nuodėmė į pasaulį atėjo per žmogų, taip išganymas pasiekiamas tik per žmogų, Jėzų Kristų. „...Jei daugelis mirė dėl vieno nuodėmės, tai juo labiau Dievo malonė buvo suteikta daugeliui per vieno žmogaus Jėzaus Kristaus malonę“ (romiečiams). 5,15, taip pat žr. 17-19 eilutes). Nuodėmės perleidimas yra mūsų, o išganymo malonė yra Kristus.

Žodžių, apibūdinančių nuodėmę, tyrimas

Nuodėmei apibūdinti naudojami įvairūs hebrajų ir graikų kalbos žodžiai, o kiekvienas terminas papildo nuodėmės apibrėžimą. Giliau nagrinėti šiuos žodžius galima per žodynus, komentarus ir pagalbines Biblijos studijas. Dauguma vartojamų žodžių apima širdies ir proto požiūrį.

Iš dažniausiai vartojamų hebrajų terminų – mintis apie nuodėmę kaip nepasiekusį tikslo rezultatų (1. Mozė 20,9; 2. Mozė 32,21; 2. Karaliai 17,21; Psalmė 40,5 ir kt.); Nuodėmė yra susijusi su santykių pertrauka, taigi ir maištu (nusižengimu, maištu kaip ir 1. Samuelis 24,11; Izaijas 1,28; 42,24 ir tt aprašyta); susukti kažką kreivai, vadinasi, tyčinis kažko iškraipymas nuo numatyto tikslo (blogi darbai kaip 2. Samuelis 24,17; Danielius 9,5; 10 psalmė6,6 ir kt.); kaltė, taigi ir kaltė (pasipiktinimas 3 psalmėje8,4; Izaijas 1,4; Jeremijas 2,22); nuklysti ir nukrypti nuo kelio (žr. Klysti Jobe 6,24; Izaijas 28,7 ir kt.); Nuodėmė yra susijusi su žalos padarymu kitiems (blogis ir piktnaudžiavimas Pakartoto Įstatymo 5 skyriuje6,6; Patarlės 24,1. ir tt)

Naujajame Testamente vartojami graikiški žodžiai yra terminai, susiję su ženklo praleidimu (Jn 8,46; 1. Korintiečiams 15,56; hebrajų 3,13; Džeimsas 1,5; 1. Jonas 1,7 ir kt.); dėl klaidos ar kaltės (nusižengimai Efeziečiams 2,1; Kolosiečiai 2,13 ir kt.); peržengus ribą (pražengimai laiške romiečiams 4,15; hebrajų 2,2 ir tt); su veiksmais prieš Dievą (romiečiams bedieviška būtybė 1,18; Titas 2,12; Judo 15 ir kt.); ir su neteisėtumu (neteisybe ir nusižengimu Evangelijoje pagal Matą 7,23; 24,12; 2. korintiečiai 6,14; 1. Jonas 3,4 ir tt).

Naujasis Testamentas prideda papildomų matmenų. Nuodėmė yra nepasinaudojimas galimybe praktikuoti dievišką elgesį su kitais (Jokūbas 4,17). Be to, „kas ne iš tikėjimo, yra nuodėmė“ (Romiečiams 1 Kor4,23)

Nuodėmė iš Jėzaus perspektyvos

Žodžio studijavimas padeda, bet vien tik jis nepadeda iki galo suprasti nuodėmės. Kaip minėta anksčiau, turime pažvelgti į nuodėmę kristologiniu, tai yra, Dievo Sūnaus, požiūriu. Jėzus yra tikrasis Tėvo širdies atvaizdas (Hebrajams 1,3) ir Tėvas mums sako: „Turėtumėte jį išgirsti! (Mato 17,5).

3 ir 4 studijose paaiškinta, kad Jėzus yra įsikūnijęs Dievas ir kad jo žodžiai yra gyvenimo žodžiai. Tai, ką jis nori pasakyti, ne tik atspindi Tėvo protą, bet ir neša moralinį bei etinį Dievo autoritetą.

Nuodėmė nėra tik veiksmas prieš Dievą – tai daugiau. Jėzus paaiškino, kad nuodėmė kyla iš nuodėmingos žmogaus širdies ir proto. „Kadangi iš vidaus, iš žmonių širdies kyla piktos mintys, ištvirkavimas, vagystės, žmogžudystės, svetimavimas, godumas, piktumas, piktumas, ištvirkimas, pasipiktinimas, šventvagystė, arogancija, neracionalumas. Visi šie blogi dalykai kyla iš vidaus ir daro žmones nešvarius“ (Morkaus 7,21-vienas).

Klystame, kai ieškome konkretaus, nusistovėjusio sąrašo, ką daryti ir ko negalima. Dievas nori, kad mes suprastume ne tiek individualų veiksmą, kiek pagrindinį širdies požiūrį. Nepaisant to, aukščiau pateikta Morkaus evangelijos ištrauka yra viena iš daugelio, kur Jėzus ar jo apaštalai išvardija arba lygina nuodėmingas praktikas ir tikėjimo išraišką. Tokių eilučių randame Mato 5-7; Motiejus 25,31-46-as; 1. Korintiečiams 13,4-8; galatai 5,19-26; Kolosiečiams 3 ir kt. Jėzus nuodėmę apibūdina kaip priklausomybę sukeliantį elgesį ir mini: „Kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jonas 10,34).

Nuodėmė peržengia dieviško elgesio su kitais žmonėmis ribas. Tai reiškia, kad elgiamės taip, lyg nesame atsakingi jokiai aukštesnei jėgai, aukštesnei už save. Krikščioniui nuodėmė yra neleisti Jėzui per mus mylėti kitus, negerbti to, ką Jokūbas vadina „tyru ir nepriekaištingu garbinimu“ (Jokūbas). 1,27) ir „karališkasis įstatymas pagal Raštą“ (Jokūbas 2,8) vardai. Jėzus mokė, kad tie, kurie jį myli, klausys jo žodžių4,15; Motiejus 7,24) ir taip įvykdyti Kristaus įstatymą.

Mūsų prigimtinio nuodėmingumo tema persmelkia Raštus (taip pat žr 1. Mose 6,5; 8,21; pamokslininkas 9,3; Jeremijas 17,9; romėnai 1,21 ir tt). Todėl Dievas mums įsako: „Meskite nuo savęs visus nusikaltimus, kuriuos padarėte, ir sukurkite naują širdį bei naują dvasią“ (Ezechielio 1).8,31).

Atsiųsdami jo Sūnų į savo širdis, gauname naują širdį ir dvasią, išpažįstančią, kad priklausome Dievui (Galatams). 4,6; romėnai 7,6). Kadangi priklausome Dievui, nebeturėtume būti „nuodėmės vergais“ (Rom 6,6), nebėra „nebežinantys, nepaklusnūs, nebeklystantys, nebetarnaujantys troškimams ir potraukiams, nebegyvenami pyktyje ir pavydu, nebeapkenčiami ir neapkenčiami vienas kito“ (Titas 3,3).

Pirmosios užfiksuotos nuodėmės kontekstas m 1. Mozės knyga gali mums padėti. Adomas ir Ieva buvo bendrystėje su Tėvu, o nuodėmė įvyko, kai jie nutraukė santykius, klausydami kito balso (skaitykite 1. Mozė 2-3).

Tikslas, kurio nuodėmė nepatenka, yra mūsų dangiškojo pašaukimo prizas Kristuje Jėzuje (Filipiečiams 3,14), ir kad įsūnę į Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystę būtume vadinami Dievo vaikais (1. Jonas 3,1). Jei pasitrauksime iš šios bendrystės su Dievu, nepaisysime tikslo.

Jėzus gyvena mūsų širdyse, kad „būtume pripildyti visos Dievo pilnatvės“ (žr. Efeziečiams 3,17-19), o nutraukti šiuos pilnavertiškus santykius yra nuodėmė. Kai darome nuodėmę, maištaujame prieš visa, kas yra Dievas. Tai suardo šventus santykius, kuriuos Jėzus numatė su mumis prieš pasaulio sutvėrimą. Tai atsisakymas leisti Šventajai Dvasiai veikti mumyse, kad vykdytume Tėvo valią. Jėzus atėjo pakviesti nusidėjėlių atgailai (Lk 5,32), reiškia, kad jie grįžta prie santykio su Dievu ir Jo valios žmonijai.

Nuodėmė imasi kažko nuostabaus, ką Dievas sukūrė savo šventume, ir iškreipia jį dėl savanaudiškų geismų kitiems. Tai reiškia, kad reikia nutolti nuo Dievo numatyto tikslo, kad žmonija įtrauktų kiekvieną asmenį į savo gyvenimą.

Nuodėmė taip pat reiškia, kad netikime Jėzumi kaip dvasinio gyvenimo vadovu ir valdžia. Dvasinė nuodėmė apibrėžiama ne žmogaus logika ar prielaidomis, o Dievu. Jei norėtume trumpai apibrėžti, galėtume pasakyti, kad nuodėmė yra gyvenimo būsena be bendrystės su Kristumi.

išvada

Krikščionys turi vengti nuodėmės, nes nuodėmė yra mūsų santykių su Dievu lūžis, pašalinantis iš bendravimo su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia harmonijos.

autorius Jamesas Hendersonas