Atgimimo stebuklas

Mes gimėme iš naujo gimti. Tiek jūsų, tiek mano likimas yra patirti kuo didesnius gyvenimo pokyčius - dvasinius. Dievas mus sukūrė, kad galėtume pasidalinti jo dieviškąją prigimtimi. Naujajame Testamente kalbama apie šią dieviškąją prigimtį kaip apie sprendimą, kuris nuplauna žmogaus nuodėmingumo nešvarumus. Ir mums visiems reikia šio dvasinio apsivalymo, nes nuodėmė iš visų atėmė grynumą. Mes visi esame tie patys paveikslai, kurie šimtmečius nešvarumus ant jų. Kaip šedevrą uždengia daugiasluoksnė nešvarumų plėvelė, mūsų nuodėmingumo liekanos užtemdė visagalės pagrindinės dailininkės sumanymą.

Meno kūrinio restauravimas

Analogija su purvina tapyba turėtų padėti mums suprasti, kodėl mums reikia dvasinio apsivalymo ir atgimimo. Turėjome garsų pažeisto meno atvejį su vaizdingomis Mikelandželo reprezentacijomis ant Siksto koplyčios lubų Vatikane Romoje. Mikelandželas (1475–1564) pradėjo kurti Siksto koplyčią 1508 m., Būdamas 33 metų. Per kiek daugiau nei ketverius metus jis sukūrė daugybę paveikslų su scenomis iš Biblijos ant beveik 560 m2 lubų. Po paveikslais ant lubų galima rasti scenų iš Mozės knygos. Gerai žinomas motyvas yra Mikelandželo antropomorfinis Dievo atvaizdavimas (pagal žmogaus atvaizdą): Dievo ranka, ranka ir pirštai, ištiesti link pirmojo žmogaus-Adomo. Per šimtmečius lubų freska (vadinama freska, nes dailininkas piešė ant šviežio tinko) buvo pažeista ir galiausiai padengta purvo sluoksniu. Laikui bėgant jis būtų visiškai sunaikintas. Kad to išvengtų, Vatikanas patikėjo valyti ir restauruoti ekspertus. Dauguma paveikslų kūrimo darbų buvo baigti devintajame dešimtmetyje. Laikas paliko savo pėdsaką šedevre. Dulkės ir žvakių suodžiai per šimtmečius labai sugadino paveikslą. Drėgmė - lietus prasiskverbė pro pralaidų Siksto koplyčios stogą - sukėlė sumaištį ir labai pakeitė meno kūrinio spalvą. Tačiau turbūt didžiausia problema buvo, paradoksalu, bet per šimtmečius bandyta išsaugoti paveikslus! Freska buvo padengta laku, pagamintu iš gyvūnų klijų, kad apšviestų jos tamsėjantį paviršių. Tačiau trumpalaikė sėkmė buvo trūkumų, kuriuos reikia pašalinti, padidėjimas. Pablogėjus įvairiems lako sluoksniams, lubų tapybos drumstumas tapo dar akivaizdesnis. Klijai taip pat sukėlė paveikslo paviršiaus susitraukimą ir deformaciją. Kai kuriose vietose klijai nulupo, o dažų dalelės taip pat atsilaisvino. Tuomet ekspertai, kuriems buvo patikėta restauruoti paveikslus, buvo itin atidūs savo darbe. Jie naudojo švelnius tirpiklius gelio pavidalu. O kruopščiai pašalinus gelį kempinių pagalba, buvo pašalintas ir suodžių pajuodęs žiedynas.

Tai buvo tarsi stebuklas. Debesuota, patamsėjusi freska vėl atgijo. Buvo atnaujintos Mikelandželo pateiktos reprezentacijos. Iš jų vėl spinduliavo spindulys ir gyvenimas. Palyginti su ankstesne patamsėjusia būsena, išvalyta freska atrodė kaip naujas kūrinys.

Dievo šedevras

Mikelandželo atkurta lubų tapyba yra tinkama metafora žmogaus dvasiniam nuodėmės apvalymui nuo Dievo nuodėmingumo. Dievas, pagrindinis kūrėjas, sukūrė mus kaip savo brangiausią meno kūrinį. Žmonija buvo sukurta pagal jo atvaizdą ir turėtų priimti Šventąją Dvasią. Tragiškai dėl mūsų nuodėmingumo padarytas jo kūrinio suteršimas atėmė šį tyrumą. Adomas ir Ieva nusidėjo ir priėmė šio pasaulio dvasią. Mes taip pat esame dvasiškai sugadinti ir nuodėmės nešvarumai. Kodėl? Nes visi žmonės yra nuodėmės ir gyvena savo gyvenimą prieš Dievo valią.

Tačiau mūsų Dangiškasis Tėvas gali mus dvasiškai atnaujinti, o Jėzaus Kristaus gyvenimas gali atsispindėti iš mūsų sklindančioje šviesoje, kad ją matytų visi. Kyla klausimas: ar mes iš tikrųjų norime įgyvendinti tai, ką Dievas mums numato? Dauguma žmonių to nenori. Jie vis dar gyvena tamsoje, ištepti bjauria nuodėmės dėme. Apaštalas Paulius laiške krikščionims Efeze aprašė šio pasaulio dvasines tamsas. Apie jų buvusį gyvenimą Jis pasakė: „Jūs taip pat buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriomis anksčiau gyvenote šio pasaulio būdu“ (Efeziečiams). 2,1-vienas).

Mes taip pat leidome šiai sugadinančiai jėgai sugadinti mūsų prigimtį. Kaip tik Mikelandželo freska buvo uždengta ir sugniuždyta rusų, taip patamsėjo ir mūsų siela. Štai kodėl taip skubu skirti erdvę Dievo prigimčiai. Jis gali mus nuplauti, nuimti nuodėmės likučius ir dvasiškai atsinaujinti bei spindėti.

Atnaujinimo vaizdai

Naujasis Testamentas paaiškina, kaip galime būti dvasiškai sukurti iš naujo. Tai pateikia keletą tinkamų analogijų, kad šis stebuklas būtų aiškus. Kaip reikėjo išlaisvinti Mikelandželo freską nuo nešvarumų, mes turime būti dvasiškai nuplauti. Ir tai gali padaryti Šventoji Dvasia. Jis nuplauna mus nuo nuodėmingos prigimties.

Arba Pauliaus žodžiais, šimtmečiais skirtais krikščionims: „Bet jūs buvote nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (1. korintiečiai 6,11). Šis prausimasis yra išganymo veiksmas, kurį Paulius vadina „atgimimu ir atsinaujinimu Šventojoje Dvasioje“ (Titas 3,5). Šį nuodėmės pašalinimą, išvalymą ar išnaikinimą taip pat puikiai atspindi apipjaustymo metafora. Krikščionių širdys yra apipjaustytos. Galima sakyti, kad Dievas maloningai mus išgelbsti, chirurginiu būdu pašalindamas nuodėmės vėžį. Šis nuodėmės atkirtimas – dvasinis apipjaustymas – yra mūsų nuodėmių atleidimo pavyzdys. Jėzus tai padarė įmanoma savo mirtimi kaip tobula apmokančia auka. Paulius rašė: „Jis kartu su juo atgaivino jus, mirusius nuodėmėse ir jūsų kūno neapipjaustyme, ir atleido mums visas mūsų nuodėmes“ (kolosiečiams). 2,13).

Naujasis Testamentas naudoja kryžiaus simbolį, kad pavaizduotų, kaip iš mūsų nuodėmingos būties buvo atimta visa galia nužudžius save. Paulius rašė: „Nes mes žinome, kad mūsų senis buvo nukryžiuotas su juo [Kristus], kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas, kad nuo šiol netarnautume nuodėmei“ (romiečiams). 6,6). Kai esame Kristuje, nuodėmė mūsų ego (t. y. mūsų nuodėmingas ego) nukryžiuojama arba miršta. Žinoma, pasaulietis vis dar stengiasi uždengti mūsų sielas purvinu nuodėmės drabužiu. Tačiau Šventoji Dvasia mus saugo ir įgalina atsispirti nuodėmės traukai. Per Kristų, kuris Šventosios Dvasios veikimu pripildo mus Dievo prigimtimi, esame išlaisvinti iš nuodėmės viešpatavimo.

Apaštalas Paulius tam Dievo veiksmui paaiškinti naudoja laidojimo metaforą. Laidojimas savo ruožtu reiškia simbolinį prisikėlimą, kuris reiškia tą, kuris dabar atgimsta kaip „naujas žmogus“ nuodėmingo „seno žmogaus“ vietoje. Tai Kristus, kuris padarė įmanomą mūsų naują gyvenimą, kuris nuolat mums atleidžia ir dovanoja gyvybę teikiančią galią. Naujasis Testamentas lygina mūsų senojo aš mirtį ir mūsų atkūrimą bei simbolinį prisikėlimą naujam gyvenimui su gimimu iš naujo. Atsivertimo akimirką mes atgimstame dvasiškai. Mes gimstame iš naujo ir Šventosios Dvasios prikeliame naujam gyvenimui.

Paulius leido krikščionims žinoti, kad „didžiuliu savo gailestingumu Dievas mus atgimdė gyvai viltiui Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių“ (1 Petras). 1,3). Atkreipkite dėmesį, kad veiksmažodis „gimti iš naujo“ yra tobulojo laiko. Tai išreiškia faktą, kad šis pokytis vyksta jau mūsų krikščioniško gyvenimo pradžioje. Kai atsiverčiame, Dievas mumyse sukuria savo namus. Ir su tuo mes atkursime. Tai Jėzus, Šventoji Dvasia ir Tėvas, kurie gyvena mumyse (Jn 14,15-23). Kai mes, kaip dvasiškai nauji žmonės, atsiverčiame arba gimstame iš naujo, Dievas apsigyvena mumyse. Kai mumyse veikia Dievas Tėvas, tuo pačiu metu veikia ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Dievas suteikia mums sparnus, apvalo mus nuo nuodėmės ir pakeičia. Ir ši galia mums suteikiama per atsivertimą ir atgimimą.

Kaip krikščionys auga tikėjime

Žinoma, iš naujo gimę krikščionys vis dar, Petro žodžiais tariant, yra „kaip naujagimiai“. Jie turi „trokšti tyro proto pieno“, kuris juos maitina, kad subręstų tikėjime (1 Petras). 2,2). Petras paaiškina, kad iš naujo atgimę krikščionys laikui bėgant įgyja įžvalgą ir bręsta. Jie auga „mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus malonėje ir pažinime“ (2 Petras 3,18). Paulius nesako, kad daugiau Biblijos žinių daro mus geresniais krikščionimis. Atvirkščiai, tai išreiškia, kad mūsų dvasinis sąmoningumas turi būti dar labiau paryškintas, kad iš tikrųjų suprastume, ką reiškia būti Kristaus pasekėju. „Žinojimas“ bibline prasme apima jo praktinį pritaikymą. Tai eina koja kojon su įsisavinimu ir asmeniniu suvokimu, kas daro mus panašesnius į Kristų. Krikščioniškojo tikėjimo augimas neturi būti suprantamas kaip žmogaus charakterio ugdymas. Tai nėra ir dvasinio augimo Šventojoje Dvasioje rezultatas, kuo ilgiau gyvename Kristuje. Atvirkščiai, mes augame per Šventosios Dvasios darbą, jau esantį mumyse. Dievo prigimtis ateina pas mus iš malonės.

Pateisinimas yra dviejų formų. Viena vertus, mes išteisinami arba patiriame savo likimą, kai gauname Šventąją Dvasią. Išteisinimas šiuo požiūriu yra akimirksniu ir įmanomas dėl Kristaus apmokančios aukos. Tačiau mes taip pat patiriame išteisinimą, kai Kristus gyvena mumyse ir ruošia mus garbinti ir tarnauti Dievui. Tačiau Dievo esmė arba „charakteris“ mums jau perteikiamas, kai atsivertimo metu Jėzus apsigyvena mumyse. Mes gauname įgalinantį Šventosios Dvasios buvimą, kai atgailaujame ir tikime Jėzumi Kristumi. Mūsų krikščioniškame gyvenime vyksta pokyčiai. Mes mokomės visapusiškiau pasiduoti šviečiančiai ir pakeliančiai Šventosios Dvasios, jau esančios mumyse, galiai.

Dievas mumyse

Kai mes dvasiškai atgimstame, Kristus mumyse gyvena per Šventąją Dvasią. Prašau pagalvoti, ką tai reiškia. Žmonės gali patirti pokyčius per Kristaus, gyvenančio juose per Šventąją Dvasią, veiksmus. Dievas dalijasi savo dieviška prigimtimi su mumis, žmonėmis. Tai reiškia, kad krikščionis tapo visiškai nauju žmogumi.

„Jei kas yra Kristuje, tai yra naujas tvarinys; sena praėjo, štai atėjo nauja“, – sako Paulius 2. korintiečiai 5,17.

Dvasiškai atgimę krikščionys priima naują įvaizdį – Dievo, mūsų Kūrėjo, įvaizdį. Jūsų gyvenimas turėtų būti šios naujos dvasinės tikrovės veidrodis. Štai kodėl Paulius galėjo juos pamokyti: „Neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet keiskitės atnaujindami savo protą...“ (Romiečiams 1 Kor.2,2). Tačiau neturėtume manyti, kad tai reiškia, kad krikščionys nenusideda. Taip, mes keičiamės akimirka į akimirką ta prasme, kad gimėme iš naujo gavę Šventąją Dvasią. Tačiau kažkas iš „seno žmogaus“ vis dar yra. Krikščionys daro klaidas ir nusideda. Tačiau jie įprastai nenusikalsta. Jiems reikia nuolatinio atleidimo ir apsivalymo nuo savo nuodėmingumo. Taigi dvasinis atsinaujinimas turi būti vertinamas kaip nenutrūkstamas viso krikščioniškojo gyvenimo procesas.

Krikščionio gyvenimas

Jei gyvename pagal Dievo valią, mes labiau linkę sekti Kristumi. Mes turime būti pasirengę atsisakyti nuodėmės kiekvieną dieną ir atgailos būdu vykdyti Dievo valią. Ir kol mes tai darome, dėka Kristaus aukojamo kraujo, Dievas mus nuolat plauna nuo nuodėmių. Dvasiškai švariai nusiplauname kruviną Kristaus drabužį, kuris reiškia Jo Apmokėjimą. Dievo malonės dėka galime gyventi dvasiniame šventume. Ir tai darydami savo gyvenime Kristaus gyvenimas atsispindi mūsų skleidžiamoje šviesoje.

Technologinis stebuklas pakeitė nuobodų ir pažeistą Mikelandželo paveikslą. Tačiau Dievas mumyse daro kur kas nuostabesnį dvasinį stebuklą. Tai daug daugiau nei atkuria mūsų suteptą dvasinę prigimtį. Jis atkuria mus. Adomas nusidėjo, Kristus atleido. Biblijoje Adomas nurodomas kaip pirmasis žmogus. O Naujasis Testamentas rodo, kad ta prasme, kad mes, žemiškieji žmonės, esame mirtingi ir kūniški kaip jis, mums duotas gyvenimas kaip Adomas (1. Korintiečiams 15,45-vienas).

Im 1. Tačiau Mozės knygoje rašoma, kad Adomas ir Ieva buvo sukurti pagal Dievo paveikslą. Žinojimas, kad jie buvo sukurti pagal Dievo paveikslą, padeda krikščionims suprasti, kad jie yra išgelbėti per Jėzų Kristų. Iš pradžių sukurti pagal Dievo paveikslą, Adomas ir Ieva nusidėjo ir kaltino save už nuodėmę. Pirmieji sukurti žmonės buvo kalti dėl nuodėmės, todėl pasaulis buvo dvasiškai suteptas. Nuodėmė suteršė ir suteršė mus visus. Tačiau gera žinia ta, kad mes visi galime būti atleisti ir dvasiškai atkurti.

Savo kūno atpirkimo aktu, Jėzumi Kristumi, Dievas atleidžia nuodėmės atlyginimą: mirtį. Aukojama Jėzaus mirtis sutaiko mus su mūsų dangiškuoju Tėvu, pašalindama tai, kas dėl žmogaus nuodėmės atskyrė Kūrėją nuo kūrinijos. Kaip mūsų vyriausiasis kunigas, Jėzus Kristus mus išteisina per viduje gyvenančią Šventąją Dvasią. Jėzaus apmokėjimas sugriauna nuodėmės užtvarą, sugriovusią žmonijos ir Dievo santykius. Bet negana to, Kristaus darbas per Šventąją Dvasią daro mus vienus su Dievu ir tuo pačiu gelbsti. Paulius rašė: „Jei būdami priešai buvome sutaikinti su Dievu per jo Sūnaus mirtį, juo labiau būsime išgelbėti per jo gyvenimą, dabar, kai esame sutaikyti“ (romiečiams). 5,10).

Apaštalas Paulius Adomo nuodėmės pasekmes supriešina su Kristaus atleidimu. Iš pradžių Adomas ir Ieva leido nuodėmei patekti į pasaulį. Jie krito į melagingus pažadus. Ir taip jis atėjo į pasaulį su visomis savo pasekmėmis ir jį užvaldė. Paulius aiškiai nurodo, kad Dievo bausmė sekė po Adomo nuodėmės. Pasaulis papuolė į nuodėmę, visi žmonės nusideda ir dėl to tampa mirties aukomis. Ne tai, kad kiti mirė už Adomo nuodėmę ar kad jis perdavė nuodėmę savo palikuonims. Žinoma, „kūniškos“ pasekmės jau paliečia ateities kartas. Kaip pirmasis žmogus, Adomas buvo atsakingas už aplinkos, kurioje nuodėmė galėtų klestėti nevaržomai, sukūrimą. Adomo nuodėmė padėjo pagrindus tolesniems žmogaus veiksmams.

Taip pat Jėzaus nenuodėmingas gyvenimas ir savanoriška mirtis už žmonijos nuodėmes leido visiems dvasiškai susitaikyti ir susijungti su Dievu. „Jei dėl Vieno [Adomo] nuodėmės mirtis viešpatavo per Vienintelį, – rašė Paulius, – juo labiau tie, kurie gauna malonės pilnatvę ir teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per Vienintelį Jėzų Kristų. (17 eilutė). Dievas per Kristų sutaiko nuodėmingą žmoniją su savimi. Be to, mes, Kristaus įgalinti Šventosios Dvasios galia, dvasiškai gimstame iš naujo kaip Dievo vaikai pagal aukščiausią pažadą.

Kalbėdamas apie būsimą teisiųjų prisikėlimą, Jėzus pasakė, kad Dievas yra „ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas“ (Mk 1).2,27). Tačiau žmonės, apie kuriuos jis kalbėjo, buvo ne gyvi, o mirę, bet kadangi Dievas turi galią pasiekti savo tikslą – prikelti mirusiuosius, Jėzus Kristus kalbėjo apie juos kaip apie gyvus. Būdami Dievo vaikai, galime laukti prisikėlimo gyvenimui, kai sugrįš Kristus. Gyvenimas mums duotas dabar, gyvenimas Kristuje. Apaštalas Paulius ragina mus: „...galvok, kad esi miręs nuodėmei ir gyvas Dievui Kristuje Jėzuje“ (romiečiams). 6,11).

pateikė Paul Kroll

Atgimimo stebuklas