Garso
Krikščionio ėjimas lynu
Televizijoje buvo reportažas apie žmogų Sibire, kuris pasitraukė iš „žemiško gyvenimo“ ir iškeliavo į vienuolyną. Jis paliko žmoną ir dukrą, atsisakė smulkaus verslo ir visiškai atsidėjo bažnyčiai. Žurnalistas jo paklausė, ar žmona kartais jį aplanko. Jis pasakė, kad ne, moterų vizitai neleidžiami, nes jos gali susigundyti. Na, mes galime manyti, kad mums nieko panašaus negali atsitikti. Gal iš karto nesitrauktume į vienuolyną. Ši istorija yra panaši į mūsų gyvenimą. Kaip krikščionys, mes judame dviejuose pasauliuose, tarp žemiškosios ir dvasinės. Mūsų tikėjimo kelionė yra tarsi ėjimas įtempta virve.
Pavojai per toli nukristi į vieną ar kitą pusę mus lydi mūsų gyvenimo kelionėje. Jei paslystame iš vienos pusės, esame pernelyg žemiškai nusiteikę; Jei slystame žemyn iš kitos pusės, gyvename per daug religingai. Arba esame linkę būti religingi, arba gyvename pernelyg sekuliariai. Žmogus, kuris per daug susitelkęs į dangų ir tik laukia, kol viskas baigsis, dažnai praranda gebėjimą džiaugtis gražiomis dovanomis, kurias turi paruošęs Dievas. Jis gali pagalvoti: ar Dievas neišmokė mūsų atsiriboti nuo pasaulio, nes jo karalystė nėra iš šio pasaulio ir todėl, kad ji krito? Bet kokia šio pasaulio esmė? Tai žmogiškos aistros, nuosavybės ir valdžios siekis, gyvenimas, kuriam būdingas pasitenkinimas savimi ir pasididžiavimas. Visa tai ateina ne iš Dievo, o priklauso pasaulietinei sferai.
Asmuo, kuris per daug susitelkęs į dangų, dažnai nesąmoningai pasitraukia nuo pasaulio, nepaisydamas šeimos ir draugų, atsiduodamas tik Biblijos studijoms ir meditacijai. Ypač tais laikais, kai nesijaučiame gerai ir susiduriame su problemomis, esame linkę pabėgti nuo pasaulio. Tai gali būti išsigelbėjimo kelias, nes nebegalime ištverti mus supančios kančios ir neteisybės. Jėzus Kristus atėjo į šį puolusį pasaulį, nusižemino tapdamas žmogumi ir patyrė žiaurią mirtį, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Jis atėjo kaip šviesa tamsoje, kad suteiktų vilties ir palengvintų kančias.
Nors Dievas žinojo šio pasaulio būklę, Jis sukūrė tiek daug dalykų, kuriais galėtų mėgautis žmogus, pavyzdžiui, muziką, kvapus, maistą, žmones, kuriuos mylime, gyvūnus ir augalus. Dovydas giria Dievo kūrybą: „Kai matau dangų, tavo pirštų darbą, mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu paruošei: kas yra žmogus, kad jį prisimeni, ir žmogaus vaikas, kad juo rūpiniesi? (Psalmė 8,4- 5).
Mūsų mirtingasis kūnas taip pat yra nuostabiai sukurtas, kaip tai išreiškia Dovydas ir už tai dėkoja Dievui: „Nes tu paruošei mano inkstus ir sukūrei mane įsčiose. Dėkoju, kad esu nuostabiai sukurtas; nuostabūs tavo darbai; Mano siela tai žino“ (13 psalmė9,13- 14).
Viena didžiausių Dievo mums duotų dovanų yra galimybė džiaugtis ir džiaugtis. Jis davė mums penkis pojūčius ir jausmus, kad galėtume džiaugtis gyvenimu. Su kokiais pavojais gresia pernelyg „žemiški“ mąstymai? Tikriausiai esame tarp tų, kuriems nekyla problemų pasiekti žmones vienodu lygiu, esame santykių žmonės. Tačiau galbūt esame linkę leistis į kompromisus norėdami įtikti kitiems ar neprarasti mylimo žmogaus. Galbūt per daug laiko skiriame šeimai ir draugams ir nekreipiame dėmesio į ramų laiką su Dievu. Žinoma, turėtume padėti kitiems ir būti jiems šalia, bet neturėtume palaikyti jų patogumo ar leistis, kad mumis būtų pasinaudota. Mes, krikščionys, taip pat turėtume išmokti pasakyti „ne“ ir teisingai nustatyti savo prioritetus. Svarbiausia – mūsų santykis su Dievu, visa kita turėtų būti antraeilė. Jėzus aiškiai pasako, ko iš mūsų reikalauja: „Jei kas ateina pas mane ir neapkenčia savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir savo gyvybės, negali būti mano mokinys“ (Lk 1).4,26).
Meilė Dievui
Mūsų meilė Dievui yra svarbiausia, bet turėtume mylėti ir savo artimus žmones. Dabar, kaip galime vaikščioti šiuo įtemptu lynu nenukritę į vieną ar kitą pusę? Svarbiausia yra pusiausvyra – ir labiausiai subalansuotas žmogus, kuris kada nors gyveno, buvo Jėzus Kristus, Žmogaus Sūnus. Tik Jo darbu mumyse galime pasiekti šią pusiausvyrą. Prieš pat mirtį Jėzus pasakė savo mokiniams: „Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15,5). Jis dažnai pasitraukdavo ir daug laiko praleisdavo maldoje su Tėvu. Jis šlovino Dievą savo darbais ir gydymais. Jis kentėjo su kenčiančiais ir džiaugėsi su tais, kurie džiaugėsi. Jis galėjo bendrauti su turtingais ir vargšais.
Naujo gyvenimo ilgesys
Paulius atskleidžia savo ilgesį: „Todėl mes taip pat dejuojame ir trokštame apsirengti savo buveine, kuri yra iš dangaus“ (2. korintiečiai 5,2). Taip, mes trokštame susitikti su savo Kūrėju, būti su juo amžinai. Mes ilgimės laiko, kai visos kančios šiame pasaulyje pasibaigs ir Dievo teisingumas nugalės. Mes trokštame būti išlaisvinti iš nuodėmės ir tapti vis labiau nauju žmogumi.
Kaip Jėzus Kristus žiūrėtų į gyvenimą žmogaus, kuris palieka savo šeimą, bėga nuo savo žemiškų pareigų ir siekia savo išgelbėjimo? Kaip tai atitinka Dievo mums skirtą misiją laimėti žmones? Kiekvienam iš mūsų gali atsitikti taip, kad nepaisome savo šeimos ar kitų žmonių ir atsiduodame tik Biblijos studijoms. Mes susvetimėjame nuo pasaulio ir negalime suprasti žmonių rūpesčių ir poreikių. Tačiau turime savęs paklausti, kaip Jėzus Kristus nori matyti mūsų gyvenimą šiame pasaulyje? Kokiam tikslui ji tarnauja? Esame tam, kad įvykdytume misiją – laimėtume žmones Dievui.
užsakymas
Jėzus tarė broliams Simonui ir Andriejui: „Ateikite, sek paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mato 4,19). Jėzus galėjo pasiekti žmones kalbėdamas palyginimais. Viską, ką darė, jis pajungė tėvo valiai. Su Jėzaus pagalba galime vaikščioti šiuo įtemptu lynu. Viskuo, ką darome ir priimdami sprendimą, turėtume sakyti kaip Jėzus Kristus: „Tėve, jei nori, atimk iš manęs šią taurę; Tačiau ne mano, o tavo valia tebūnie! (Luko 22,42). Taip pat turime pasakyti: tebūnie Tavo valia!
pateikė Christine Joosten
Daugiau straipsnių apie gyvenimą kaip krikščionis: