Kas buvo Jėzus?

Ar Jėzus buvo žmogus ar Dievas? iš kur jis atsirado Evangelija pagal Joną mums pateikia atsakymą į šiuos klausimus. Jonas priklausė tam vidiniam mokinių ratui, kuriems buvo leista matyti Jėzaus atsimainymą ant aukšto kalno ir regėjime pajusti Dievo karalystę (Mt 1).7,1). Iki tol Jėzaus šlovę dengė normalus žmogaus kūnas. Taip pat Jonas buvo pirmasis iš mokinių, patikėjęs Kristaus prisikėlimu. Netrukus po Jėzaus prisikėlimo Marija Magdalietė priėjo prie kapo ir pamatė, kad jis tuščias: „Taigi ji nubėgo ir atėjo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo [Joną], ir tarė jiems: paimkite jį iš Viešpaties iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“ (Jono 20,2:20,2). Jonas nubėgo prie kapo ir pateko greičiau nei Petras, bet drąsus Petras išdrįso pirmas. „Po jo kitas mokinys, pirmas atėjęs prie kapo, įėjo, pamatė ir patikėjo“ (Jono ).

Jonas gilus supratimas

Jonui, galbūt iš dalies dėl ypatingo artumo su Jėzumi, buvo suteikta gili ir visapusiška įžvalga apie savo Atpirkėjo prigimtį. Kiekvienas Matas, Markas ir Lukas savo Jėzaus biografijas pradeda įvykiais, kurie patenka į Kristaus žemiškąjį gyvenimą. Kita vertus, Jonas pradeda senesniu už kūrimo istoriją laiko momentu: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tas pats pradžioje buvo su Dievu. Viskas padaryta per tą patį, ir be to neatsidaro niekas, kas sukurta“ (Jn 1,1-3). Tikroji Žodžio tapatybė atskleidžiama keliomis eilutėmis vėliau: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes regėjome jo šlovę, šlovę, kaip Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos“ (Jonas). 1,14). Jėzus Kristus yra vienintelė dangiškoji būtybė, kuri kada nors nusileido į žemę ir tapo kūnišku žmogumi.
Šios kelios eilutės mums daug pasako apie Kristaus prigimtį. Jis buvo Dievas ir tuo pat metu tapo žmogumi. Nuo pat pradžių jis gyveno su Dievu, kuris buvo jo tėvas nuo pat Jėzaus pradėjimo Šventąja Dvasia. Jėzus anksčiau buvo „Žodis“ (graikiškai logos) ir tapo Tėvo atstovu bei apreiškėju. „Dievo niekas niekada nematė. Tik tas vienintelis, kuris yra pats Dievas šalia Tėvo, padarė jį mums žinomą“ (Jonas 1,18).
Pirmajame Jono laiške jis puikiai papildo: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome, ką matėme akimis, į ką žiūrėjome ir palietėme rankas, apie gyvenimo žodį – ir gyvenimą. pasirodė, ir mes matėme, liudijame ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums"1. Jonas 1,1-vienas).

Šis tekstas nepalieka jokių abejonių, kad asmuo, su kuriuo jie gyveno, dirbo, žaidė, plaukė ir žvejojo, buvo ne kas kitas, o Dievo narys – nuo ​​pat pradžių buvo vienas iš Dievo Tėvo ir su Juo. Paulius rašo: „Nes jame [Jėzus] buvo sukurta visa, kas danguje ir žemėje, regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatijos, ar jėgos, ar valdžia; visa tai sukurta jo ir jam. Ir jis yra aukščiau už viską, ir viskas yra jame“ (kolosiečiams 1,16-17). Paulius čia pabrėžia beveik neįsivaizduojamą ikižmogiškojo Kristaus tarnybos ir valdžios mastą.

Kristaus dieviškumas

Šventosios Dvasios įkvėptas Jonas ne kartą pabrėžia Kristaus, kaip Dievo, egzistavimą prieš jam gimstant kaip žmogui. Tai tarsi raudona gija eina per visą jo evangeliją. „Jis buvo pasaulyje, pasaulis per jį atsirado, ir pasaulis jo neatpažino“ (Jn 1,10 Elberfeldo Biblija).

Jei pasaulį sukūrė jis, jis gyveno prieš jį sukūręs. Jonas Krikštytojas imasi tos pačios temos, rodydamas į Jėzų: „Būtent apie šitą sakiau: „Po manęs ateis tas, kuris buvo pirmesnis už mane; nes jis buvo geresnis už mane“ (Jn 1,15). Tiesa, kad Jonas Krikštytojas pastojo ir gimė prieš Žmogaus Sūnų Jėzų (Lk 1,35-36), tačiau Jėzus savo egzistencijoje, priešingai, gyveno amžinai iki Jono pastojimo.

Jėzaus antgamtinės žinios

Jonas atskleidžia, kad būdamas pavaldus kūno silpnybėms ir pagundoms, Kristus turėjo galių, viršijančių žmogaus egzistenciją (Hebrajams). 4,15). Kai Kristus pašaukė Natanaelį būti mokiniu ir būsimu apaštalu, Jėzus pamatė jį ateinantį ir jam tarė: „Prieš Pilypui tavęs pasišaukus, kai buvai po figmedžiu, aš tave mačiau. Natanaelis jam atsakė: „Rabi, tu esi Dievo sūnus, tu esi Izraelio karalius! (Jonas 1,48-49). Natanaelis akivaizdžiai nustebo, kad visiškai nepažįstamas žmogus gali su juo kalbėtis taip, lyg jį pažinotų.

Dėl ženklų, kuriuos Jėzus padarė Jeruzalėje, daugelis patikėjo jo vardu. Jėzus žinojo, kad jie buvo smalsūs: „Bet Jėzus jais nepasitikėjo; nes jis juos visus pažinojo ir nereikėjo, kad kas liudytų apie žmogų; nes jis žinojo, kas yra žmoguje“ (Jn 2,24-25). Kristus Kūrėjas sukūrė žmoniją ir jokia žmogiškoji silpnybė jam nebuvo svetima. Jis žinojo visas jos mintis ir motyvus.

kuris ateina iš dangaus

Jonas labai gerai žinojo tikrąją Jėzaus kilmę. Labai aiškus Kristaus žodis yra su juo: „Niekas nėra pakilęs į dangų, tik tas, kuris nužengė iš dangaus, būtent Žmogaus Sūnus“ (Jonas). 3,13). Po kelių eilučių Jėzus parodo savo dangiškąjį nusileidimą ir aukščiausią poziciją: „Kas yra iš aukštybių, yra aukščiau už viską. Kas yra iš žemės, tas iš žemės ir kalba iš žemės. Tas, kuris ateina iš dangaus, yra aukščiau už visus“ (Jn 3,31).
Dar prieš savo žmogaus gimimą mūsų Gelbėtojas matė ir išgirdo žinią, kurią vėliau paskelbė žemėje. Sąmoningai prieštaringuose pokalbiuose su savo laikų žemėje religiniais lyderiais jis pasakė: „Tu iš apačios, aš iš viršaus; jūs iš šio pasaulio, o aš ne iš šio pasaulio“ (Jn 8,23). Jo mintis, žodžius ir darbus įkvėpė dangus. Jie galvojo tik apie šio pasaulio dalykus, o Jėzaus gyvenimas parodė, kad jis atėjo iš tokio tyro pasaulio kaip mūsų.

Senojo Testamento Viešpats

Šiame ilgame dialoge su Jėzumi fariziejai iškėlė Abraomą, labai gerbiamą protėvį ar tikėjimo tėvą? Jėzus jiems paaiškino: „Jūsų tėvas Abraomas apsidžiaugė, matydamas mano dieną, matė ją ir apsidžiaugė“ (Jonas). 8,56). Iš tiesų, Dievas-Asmuo, tapęs Kristumi, vaikščiojo su Abraomu ir su juo kalbėjosi (1. Mozė 18,1-2). Deja, šie uolūs nesuprato Jėzaus ir pasakė: „Tau dar nėra penkiasdešimties metų ir ar matei Abraomą? (Jonas 8,57).

Jėzus Kristus yra tapatus Dievo asmeniui, kuris vaikščiojo dykumoje su Moze, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Egipto. Paulius tai aiškiai pasako: „Visi jie [mūsų tėvai] valgė tą patį dvasinį maistą ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą; nes jie gėrė iš dvasinės uolos, kuri juos sekė; bet uola buvo Kristus“ (1. korintiečiai 10,1-vienas).

Nuo Kūrėjo iki Sūnaus

Dėl kokios priežasties fariziejų vadovai norėjo jį nužudyti? „Nes Jėzus ne tik nepakluso jų (fariziejų) sabato šventimui, bet netgi pavadino Dievą savo Tėvu, taip sulygindamas save su Dievu“. (Jonas 5,18 Tikiuosi visiems). Gerbiamas skaitytojau, jei turite vaikų, vadinasi, jie yra tokio paties lygio kaip ir jūs. Jie nėra žemesnės būtybės kaip gyvūnai. Tačiau aukštesnė valdžia buvo ir yra būdinga Tėvui: „Tėvas yra didesnis už mane“ (Jn. 1).4,28).

Toje diskusijoje su fariziejais Jėzus labai aiškiai išreiškia tėvo ir sūnaus santykį: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: sūnus nieko negali padaryti savo noru, o tik tai, ką mato darant tėvą; nes ką daro, tą daro ir Sūnus“ (Jn 5,19). Jėzus turi tokią pat galią kaip ir jo tėvas, nes jis taip pat yra Dievas.

Sugrąžintas pašlovintas dieviškumas

Kol dar nebuvo angelų ir žmonių, Jėzus buvo pašlovintas Dievo asmuo. Jėzus kaip Dievas egzistavo nuo amžinybės. Jis ištuštėjo iš šios šlovės ir nusileido į žemę kaip žmogus: „Tas, kuris buvo dieviškoje formoje, nemanė, kad plėšimas yra lygus Dievui, bet ištuštėjo ir įgavo tarno pavidalą, tapo lygus žmonėms ir jis Matyt, pripažintas kaip žmogus“ (Filipiečiai 2,6-vienas).

Jonas rašo apie paskutinę Jėzaus Paschą prieš jo kančią: „O dabar, Tėve, pašlovink mane su tavimi ta šlove, kurią turėjau su tavimi prieš pasaulio atsiradimą“ (Jn 1).7,5).

Jėzus sugrįžo į savo buvusią šlovę praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo: „Todėl Dievas jį išaukštino ir davė jam vardą, kuris yra aukščiau visų vardų, kad Jėzaus vardui sulenktų kiekvienas kelias, kuris yra danguje, žemėje ir po žemėje, ir kiekvienas liežuvis turi išpažinti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats, Dievo Tėvo šlovei“ (Filipiečiai 2,9-vienas).

Dievo šeimos dalis

Jėzus buvo Dievas prieš gimdamas žmogumi; Jis buvo Dievas, vaikščiodamas žeme žmogaus pavidalu, ir dabar jis yra Dievas Tėvo dešinėje danguje. Ar tai visos pamokos, kurias galime išmokti apie Dievo šeimą? Galutinis žmogaus likimas – pačiam būti Dievo šeimos dalimi: „Mylimieji, mes jau esame Dievo vaikai; bet dar neatskleista, kas mes būsime. Mes žinome, kad kai tai bus atskleista, būsime panašūs į jį; nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1. Jonas 3,2).

Ar suprantate visas šio pareiškimo pasekmes? Mes buvome sukurti būti šeimos – Dievo šeimos – dalimi. Dievas yra tėvas, kuris nori santykių su savo vaikais. Dievas, Dangiškasis Tėvas, trokšta suartinti visą žmoniją su Juo ir aplieti savo meilę bei gerumą. Dievas giliai trokšta, kad visi žmonės su juo susitaikytų. Štai kodėl jis atsiuntė savo viengimį sūnų Jėzų, paskutinį Adomą, mirti už žmonijos nuodėmes, kad būtume atleistos, susitaikę su Tėvu ir sugrąžinti būti Dievo mylimais vaikais.

John Ross Schroeder