Garso
Dievo karalystė (3 dalis)
Iki šiol šioje serijoje mes pažvelgėme į tai, kaip Jėzus yra pagrindinis Dievo karalystėje ir kaip jis šiuo metu yra. Šioje dalyje pamatysime, kaip tai sukelia didelę tikinčiųjų viltį.
Pažvelkime į padrąsinančius Pauliaus žodžius Laiške romiečiams:
Nes esu įsitikinęs, kad šių laikų kančios nevertos lyginti su šlove, kuri mums bus atskleista. [...] Kūryba yra pavaldi mirtingumui – be jos valios, bet to, kuris ją pajungė – bet su viltimi; nes kūrinija taip pat bus išlaisvinta iš sugedimo vergijos į šlovingą Dievo vaikų laisvę. [...] Nes nors esame išgelbėti, mes turime viltį. Tačiau viltis, kuri matoma, nėra viltis; nes kaip galima tikėtis to, ką mato? Bet jei tikimės to, ko nematome, kantriai laukiame (Romiečiams 8:18; 20-21; 24-25).
Kitur Johanesas rašė:
Mieli draugai, mes jau esame Dievo vaikai, bet dar neatskleista, kas būsime. Bet mes žinome, kad kai tai bus atskleista, būsime panašūs į jį; nes matysime jį tokį, koks jis yra. Ir kiekvienas, kuris turi tokią viltį į jį, apsivalo, kaip ir jis yra švarus.1. Jono 3:2-3).
Žinia apie Dievo karalystę savo prigimtimi yra vilties žinia; tiek mūsų pačių, tiek visos Dievo kūrinijos atžvilgiu. Laimei, skausmas, kančia ir teroras, kurį išgyvename šiame dabartiniame blogio amžiuje, baigsis. Blogis neturės ateities Dievo karalystėje (Apreiškimo 21:4). Pats Jėzus Kristus stoja ne tik už pirmąjį, bet ir už paskutinį žodį. Arba kaip šnekamojoje kalboje sakome: jis turi paskutinį žodį. Todėl mes neturime jaudintis, kuo viskas baigsis. Mes tai žinome. Mes galime tuo remtis. Dievas viską sutvarkys, ir visi, kurie nori nuolankiai priimti dovaną, tai žinos ir kada nors patirs. Viskas, kaip sakome, užantspauduota ir užantspauduota. Naujasis dangus ir nauja žemė ateis kartu su Jėzumi Kristumi, kaip prisikėlusiu Kūrėju, Viešpačiu ir Atpirkėju. Pirminiai Dievo tikslai bus įgyvendinti. Jo šlovė pripildys visą pasaulį savo šviesa, gyvybe, meile ir tobulu gerumu.
Mes būsime pateisinti ar rasti teisūs ir neapsigauti dėl tos vilties ir ja gyventi. Mes jau galime iš dalies tuo pasinaudoti, gyvendami savo gyvenimą tikėdamiesi Kristaus pergalės prieš visą blogį ir jo galios viską padaryti iš naujo. Jei elgsimės visaverčiai, tikėdamiesi neabejotinai ateinančios Dievo karalystės, tai paveiks ir mūsų kasdienį gyvenimą, ir asmeninį, ir socialinį etosą. Tai daro įtaką tam, kaip mes elgiamės su negandomis, pagundomis, kančiomis ir persekiojimais, remdamiesi viltis dėl gyvojo Dievo. Mūsų viltis įkvėps mus sunaikinti kitus, kad jie taip pat galėtų atsikratyti vilties, kuri negrįžta į mus, o į paties Dievo darbą. Taigi Jėzaus Evangelija nėra tik jo sakoma žinia, bet ir apreiškimas, kas jis yra ir ką jis įvykdė, ir kad galime tikėtis, jog bus baigta valdyti jo karalystė, įvykdytas jo galutinis likimas. Išsamioje evangelijoje yra nuoroda į neabejotiną Jėzaus sugrįžimą ir jo karalystės pabaigą.
Viltis, bet jokio nuspėjamumo
Tačiau tokia ateities Dievo karalystės viltis nereiškia, kad galime numatyti kelią į tam tikrą ir tobulą pabaigą. Iš esmės nenuspėjama, kaip Dievas paveiks šį amžių, kuris artėja prie pabaigos. Taip yra todėl, kad Visagalio išmintis yra toli už mūsų. Kai jis pasirenka ką nors daryti iš savo didelio gailestingumo, kad ir kas tai būtų, atsižvelgiama į visą laiką ir erdvę. Mes niekaip negalime to suprasti. Dievas negalėtų mums to paaiškinti, net jei to norėtų. Tačiau tiesa ir tai, kad mums nereikia daugiau paaiškinimų, išskyrus tai, kas atsispindi Jėzaus Kristaus žodžiuose ir darbuose. Jis lieka toks pat vakar, šiandien ir per amžius (Hebrajams 13:8).
Dievas šiandien veikia taip pat, kaip buvo apreikšta Jėzaus prigimtyje. Žvelgdami atgal, vieną dieną tai aiškiai pamatysime. Viskas, ką daro visagalis, atitinka tai, ką girdime ir matome apie žemišką Jėzaus gyvenimą. Mes vieną dieną atsigręšime ir sakysime: O taip, dabar aš matau, kad trejybės Dievas, darydamas tą ar aną, darė tai, ką padarė. Jo veiksmai neabejotinai atspindi Jėzaus rašyseną visais jos aspektais. Aš turėjau žinoti. Aš galėjau atspėti. Aš galėjau atspėti. Tai labai būdinga Jėzui; tai veda viską nuo mirties iki prisikėlimo ir pakilimo.
Netgi Jėzaus mirtingajame gyvenime tai, ką jis darė ir kalbėjo, buvo nenuspėjama tiems, kurie su juo bendravo. Mokiniams buvo sunku su juo neatsilikti. Nors mums leidžiama spręsti už akių, Jėzaus viešpatavimas vis dar įsibėgėja, todėl mūsų žvilgsnis į priekį neleidžia (ir nereikia) planuoti į priekį. Tačiau galime būti tikri, kad Dievas savo esme, kaip triasmenis Dievas, atitiks jo šventos meilės charakterį.
Taip pat gali būti gera pastebėti, kad blogis yra visiškai nenuspėjamas, kaprizingas ir nesilaiko jokių taisyklių. Tai bent iš dalies tai ir sudaro. Taigi mūsų patirtis, kurią turime šiame žemiškame amžiuje, kuris artėja prie pabaigos, turi lygiai tuos pačius bruožus, kiek blogiui būdingas tam tikras tvarumas. Tačiau Dievas atsveria chaotiškus ir kaprizingus blogio pavojus ir galiausiai jį panaudoja savo tarnyboje - taip sakant, kaip tam tikrą priverstinį darbą. Mat Visagalis leidžia tik tai, kas gali būti palikta atpirkti, nes galų gale, sukūrus naują dangų ir naują žemę, Kristaus prisikėlimo jėgos, įveikiančios mirtį, dėka viskas bus jo valdoma.
Mūsų viltis remiasi Dievo prigimtimi, gėriu, kurio jis siekia, o ne numatymu, kaip ir kada jis pasielgs. Tai paties Kristaus atpirkimą žadanti pergalė, atnešanti kantrybę, ištvermę ir atkaklumą kartu su ramybe tiems, kurie tiki ir tikisi ateinančia Dievo karalyste. Pabaigą sulaukti nelengva, ji taip pat nėra mūsų rankose. Tai mums skirta Kristuje, todėl šiuo dabartiniu, besibaigiančiomis amžiumi, nereikia jaudintis. Taip, kartais būname liūdni, bet ne be vilties. Taip, mes kartais kenčiame, bet su pasitikėjimu, kad mūsų Visagalis Dievas viską mato ir neleidžia niekam atsitikti, ko negalima visiškai palikti išgelbėjimui. Iš esmės atpirkimą jau galima patirti Jėzaus Kristaus pavidalu ir darbu. Visos ašaros bus nušluotos (Apreiškimo 7:17; 21:4).
Karalystė yra Dievo dovana ir darbas
Jei skaitysime Naująjį Testamentą ir lygiagrečiai su juo vedantį Senąjį Testamentą, paaiškėja, kad Dievo karalystė yra jo paties, jo dovana ir jo laimėjimas – ne mūsų! Abraomas laukė miesto, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas (Hebrajams 11:10). Ji visų pirma priklauso įsikūnijusiam, amžinajam Dievo Sūnui. Jėzus juos laiko mano karalyste (Jono 18:36). Apie tai jis kalba kaip apie savo darbą, pasiekimą. Jis tai atneša; jis jį saugo. Kai jis grįš, jis visiškai užbaigs savo atpirkimo darbą. Kaip galėtų būti kitaip, kai jis yra karalius ir jo darbai suteikia karalystei jos esmę, prasmę, tikrovę! Karalystė yra Dievo darbas ir dovana žmonijai. Dovaną iš prigimties galima tik gauti. Gavėjas negali nei uždirbti, nei pats pagaminti. Taigi, kokia mūsų dalis? Netgi toks žodžių pasirinkimas atrodo kiek drąsus. Mes neturime jokios dalies, kad Dievo karalystė taptų realybe. Bet tai tikrai mūsų; įeiname į jo karalystę ir net dabar, gyvendami jos užbaigimo viltimi, mokomės apie Kristaus karalystės vaisius. Tačiau niekur Naujajame Testamente nepasakoma, kad mes kuriame karalystę, kuriame ją ar sukuriame ją. Deja, tokios formuluotės vis labiau vyrauja kai kuriose krikščionių konfesijose. Toks klaidingas aiškinimas kelia nerimą ir klaidina. Dievo karalystė nėra mūsų darbas, mes nepadedame Visagaliui po truputį suvokti savo tobulą karalystę. Tačiau ne mes paverčiame jo viltį realybe ar įgyvendiname jo svajonę!
Jei paskatinsite žmones ką nors padaryti dėl Dievo, siūlydami jiems, kad jis yra nuo mūsų priklausomas, tokia motyvacija paprastai išnaudojama po trumpo laiko ir dažnai sukelia perdegimą ar nusivylimą. Tačiau žalingiausias ir pavojingiausias tokio Kristaus ir jo karalystės vaizdavimo aspektas yra tas, kad jis visiškai pakeičia Dievo santykį su mumis. Taigi visagalis laikomas priklausomu nuo mūsų. Tamsoje nuskamba potekstė, kad jis negalėjo būti lojalesnis už mus. Taigi mes tampame pagrindiniais veikėjais įgyvendinant Dievo idealą. Tada jis tiesiog daro savo karalystę įmanoma, o tada mums kuo puikiausiai padeda ir kiek mūsų pačių pastangos leidžia tai įgyvendinti. Pagal šią karikatūrą nėra tikro suverenumo ar malonės Dievui. Tai gali sukelti tik darbinį teisumą, keliantį pasididžiavimą, nuvilti ir net galimai atsisakyti krikščioniško tikėjimo.
Dievo karalystė niekada neturi būti vaizduojama kaip žmogiškasis projektas, nepaisant to, kokia motyvacija ar etinis įsitikinimas gali ką nors motyvuoti tai padaryti. Toks klaidingas požiūris iškreipia mūsų santykio su Dievu prigimtį ir iškraipo jau atlikto Kristaus darbo mastą. Nes jei Dievas negali būti ištikimesnis nei mes, tikrai nėra atperkančios malonės. Negalime grįžti į savigydos formą; nes jame nėra vilties.
iš Dr. Gary Deddo
