Gabalas

Kai galvoju atiduoti savo širdį Dievui, tai skamba per lengvai, o kartais manau, kad galime tai padaryti lengviau nei yra. Mes sakome: „Viešpatie, aš tau duodu savo širdį“ ir manome, kad tai yra viskas, ko reikia.

„Po to jis papjovė deginamąją auką; Aarono sūnūs atnešė jam kraujo, ir jis apšlakstė juo aplink aukurą. Jie atnešė jam deginamąją auką po gabalą ir galvą, ir jis sudegino ją ant aukuro“.3. Mose 9,12-vienas).
Noriu jums parodyti, kad ši eilutė yra paralelė atgailai, kurios Dievas trokšta ir mums.

Kartais, kai sakome Viešpačiui, čia yra mano širdis, tarsi mėtytume jį priešais jį. Tai ne taip turima omenyje. Kai tai darome taip, mūsų atgaila yra labai miglota ir mes sąmoningai nenukrypstame nuo nuodėmingo poelgio. Mes nemetame mėsos gabalėlio tik ant grotelių, kitaip ji nebus kepama tolygiai. Taip yra ir su mūsų nuodėminga širdimi, turime aiškiai pamatyti, nuo ko reikia nusisukti.

Jie atidavė jam po gabalą deginamąją auką, įskaitant galvą, ir jis sudegino kiekvieną aukurą. Noriu sutelkti dėmesį į tai, kad du Aarono sūnūs jam po truputį pateikė pasiūlymą. Jie nemetė ten viso gyvūno, bet uždėjo tam tikrus gabalus ant altoriaus.

Atkreipkite dėmesį, kad du Aarono sūnūs auką po gabalo įteikė savo tėvui. Jie ne tik pastatė ant altoriaus paskerstą gyvulį visą. Tą patį turime daryti su savo auka, savo širdimi. Užuot sakę: „Viešpatie, čia mano širdis“, turėtume padėti Dievui tai, kas teršia mūsų širdis. Viešpatie, duodu tau savo apkalbas, duodu tau savo geismus savo širdyje, palieku tau savo abejones. Kai mes pradedame tokiu būdu atiduoti savo širdis Dievui, Jis priima tai kaip auką. Tada visi mūsų gyvenimo blogi dalykai ant aukuro pavirs pelenais, kuriuos Dvasios vėjas nupūs.

sukūrė Fraseris Murdochas