Garso
Kas tas žmogus?
Tapatybės klausimą, su kuriuo čia susiduriame, pats Jėzus uždavė savo mokiniams: „Kas sako žmonėms, kad Žmogaus Sūnus?“ Vis dar aktualus mums šiandien: kas tas žmogus? Kokį įgaliojimą jis turi? Kodėl mes turėtume juo pasitikėti? Jėzus Kristus yra krikščioniškojo tikėjimo centre. Mes turime suprasti, koks jis žmogus.
Visi žmonės - ir dar daugiau
Jėzus gimė normaliai, normaliai užaugo, buvo alkanas, ištroškęs ir pavargęs, valgė, gėrė ir miegojo. Jis atrodė normaliai, kalbėjo šnekamąja kalba, vaikščiojo normaliai. Jis jautė: gailestį, pyktį, nuostabą, liūdesį, baimę (Mt. 9,36; Lukas 7,9; Jonas 11,38; Matas. 26,37). Jis meldėsi Dievui taip, kaip pridera žmonėms. Jis vadino save žmogumi ir buvo kreiptasi į vyrą. Jis buvo žmogus.
Bet jis buvo toks nepaprastas žmogus, kad po jo pakilimo kai kurie neigė, kad jis yra žmogus (2. Jono 7). Jie manė, kad Jėzus yra toks šventas, kad negalėjo patikėti, kad jis turi ką nors bendro su kūnu, su purvu, prakaitu, virškinimo funkcijomis ir kūno netobulumais. Galbūt jis tiesiog „pasirodė“ kaip žmogus, kaip angelai kartais pasirodo kaip žmogus, netapdami asmenybe.
Priešingai, Naujajame Testamente aiškiai pasakyta: Jėzus buvo žmogus visa to žodžio prasme. Jonas patvirtina: „Ir žodis tapo kūnu...“ (Jn. 1,14). Jis ne tik „pasirodė“ kaip kūnas ir ne tik „apsivilko“ kūnu. Jis tapo kūnu. Jėzus Kristus „atėjo į kūną“ (1. Jonas 4,2). Mes žinome, sako Johannesas, nes matėme jį ir palietėme jį (1. Jonas 1,1-vienas).
Pasak Pauliaus, Jėzus tapo „panašus į žmones“ (Fil. 2,7), „Atlikta pagal įstatymą“ (Gal. 4,4), „Nuodėmingo kūno pavidalu“ (Rom. 8,3). Tas, kuris atėjo išpirkti žmogaus, turėjo iš esmės tapti žmogumi, teigia Laiško hebrajams autorius: „Kadangi vaikai dabar yra iš kūno ir kraujo, tai jis taip pat priėmė... Todėl jis turėjo tapti panašus į savo brolius. visame kame“ (2,14-vienas).
Mūsų išgelbėjimas stovi arba žlunga, atsižvelgiant į tai, ar Jėzus iš tikrųjų buvo – ir yra. Jo, kaip mūsų advokato, vyriausiojo kunigo, vaidmuo priklauso nuo to, ar jis tikrai patyrė žmogiškų dalykų (Hebr. 4,15). Net po prisikėlimo Jėzus turėjo kūną ir kaulus (Jn 20,27; Luk. 2).4,39). Net dangiškoje šlovėje jis išliko žmogumi (1. Timas. 2,5).
Elkis kaip Dievas
„Kas jis toks?“ – klausė fariziejai, matydami, kaip Jėzus atleidžia nuodėmes. „Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“ (Lk. 5,21.) Nuodėmė yra nusikaltimas Dievui; kaip žmogus gali kalbėti už Dievą ir pasakyti, kad tavo nuodėmės ištrintos, ištrintos? Jie sakė, kad tai šventvagystė. Jėzus žinojo, kaip jie dėl to jaučiasi, ir vis tiek atleido nuodėmes. Jis netgi nurodė, kad pats yra laisvas nuo nuodėmės (Jn. 8,46).
Jėzus pasakė, kad sėdės Dievo dešinėje danguje – dar vienas teiginys, kad žydų kunigai laikė šventvagišku6,63–65). Jis teigė esąs Dievo Sūnus – tai taip pat buvo piktžodžiavimas, buvo sakoma, nes toje kultūroje, kuri praktiškai reiškė prisikėlimą pas Dievą (Jn. 5,18; 19,7). Jėzus teigė esantis taip tobulai sutaręs su Dievu, kad darė tik tai, ko norėjo Dievas (Jn. 5,19). Jis teigė esąs vienas su tėvu (10,30), kurią žydų kunigai taip pat laikė šventvagyste (10,33). Jis teigė esąs toks panašus į dievą, kad kas jį pamatys, pamatytų Tėvą4,9; 1,18). Jis tvirtino, kad gali išsiųsti Dievo Dvasią6,7). Jis teigė galintis išsiųsti angelus (Mt 13,41).
Jis žinojo, kad Dievas yra pasaulio teisėjas, ir tuo pat metu tvirtino, kad Dievas jam perdavė teismą (Jn. 5,22). Jis tvirtino, kad gali prikelti mirusiuosius, įskaitant save (Joh. 5,21; 6,40; 10,18). Jis sakė, kad kiekvieno amžinasis gyvenimas priklauso nuo jo santykių su juo, Jėzumi (Mt. 7,22-23). Jis manė, kad Mozės žodžius reikia papildyti (Mt. 5,21-48). Jis vadino save šabo valdovu – Dievo duotu įstatymu! (Mat. 12,8.) Jei jis būtų „tik žmogus“, tai būtų įžūlus, nuodėmingas mokymas.
Tačiau Jėzus savo žodžius parėmė nuostabiais darbais. „Patikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje; jei ne, patikėkite manimi dėl darbų“ (Jono 14,11). Stebuklai negali priversti niekam tikėti, tačiau jie vis tiek gali būti tvirti „netiesioginiai įrodymai“. Norėdamas parodyti, kad turi galią atleisti nuodėmes, Jėzus išgydė paralyžiuotą žmogų (Lk 5:17-26). Jo stebuklai įrodo, kad tai, ką jis pasakė apie save, yra tiesa. Jis turi daugiau nei žmogiškosios galios, nes yra daugiau nei žmogus. Teiginiai apie save – kartu su bet kokia kita šventvagystė – Jėzui buvo pagrįsti tiesa. Jis galėjo kalbėti kaip Dievas ir elgtis kaip Dievas, nes buvo Dievas kūne.
Jo savęs vaizdas
Jėzus aiškiai suvokė savo tapatybę. Būdamas dvylikos jis jau palaikė ypatingus santykius su Dangiškuoju Tėvu (Luk. 2,49). Krikšto metu jis išgirdo balsą iš dangaus sakant: Tu esi mano brangus sūnus (Lk. 3,22). Jis žinojo, kad turi įvykdyti misiją (Lk. 4,43; 9,22; 13,33; 22,37).
Atsakydamas į Petro žodžius: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jono sūnau; nes tai jums neatskleidė kūnas ir kraujas, bet mano dangiškasis Tėvas “(Mt 16, 16-17). Jėzus buvo Dievo Sūnus. Jis buvo Kristus, Mesijas - Dievo pateptas labai ypatingai misijai.
Paskambinęs dvylikai mokinių, po vieną kiekvienai Izraelio genčiai, jis neįstojo į dvylika. Jis buvo aukščiau jų, nes buvo aukščiau viso Izraelio. Jis buvo naujojo Izraelio kūrėjas ir statytojas. Sakramente jis atsiskleidė kaip naujos Sandoros, naujo santykio su Dievu pagrindas. Jis manė, kad yra to, ką Dievas daro pasaulyje, dėmesio centre.
Jėzus drąsiai polemikavo prieš tradicijas, įstatymus, šventyklą, religines valdžią. Jis paprašė savo mokinių palikti viską ir sekti paskui jį, suteikti jam pirmą vietą jų gyvenime, būti jam absoliučiai ištikimam. Jis kalbėjo su Dievo autoritetu - ir kartu kalbėjo su savo valdžia.
Jėzus tikėjo, kad jame išsipildė Senojo Testamento pranašystės. Jis buvo kenčiantis tarnas, kuris turėjo mirti, kad išgelbėtų žmones iš jų nuodėmių (Iz 53,4-5 ir 12; Matas. 26,24; Ženklas. 9,12; Lukas 22,37; 24, 46). Jis buvo Taikos kunigaikštis, kuris turėjo įžengti į Jeruzalę ant asilo (Sach. 9,9-10; Matas. 21,1-9). Jis buvo Žmogaus Sūnus, kuriam turi būti suteikta visa valdžia ir valdžia (Dan. 7,13-14; Matas. 26,64).
Jo gyvenimas anksčiau
Jėzus teigė gyvenęs prieš Abraomą ir išreiškė šį „nelaikiškumą“ klasikine formuluote: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: prieš Abraomui tapus, aš esu“ (Jn. 8,58). Vėlgi, žydų kunigai tikėjo, kad Jėzus matuojasi sau dieviškus dalykus ir norėjo jį užmėtyti akmenimis (59 eil.). Frazė „ar aš“ skamba taip 2. Mose 3,14 kur Dievas atskleidžia savo vardą Mozei: „Sakyk Izraelio sūnums: [Jis] „Aš esu“ atsiuntė mane pas jus“ (Elberfeldo vertimas). Jėzus čia pasiima šį vardą. Jėzus patvirtina, kad „prieš pasaulio atsiradimą“ jis jau dalijosi šlove su Tėvu (Jn 1).7,5). Jonas mums sako, kad jis jau egzistavo laikų pradžioje: kaip Žodis (Jn. 1,1).
Taip pat Evangelijoje pagal Joną galime perskaityti, kad „visa“ yra sukurta iš žodžio (Jn. 1,3). Tėvas buvo planuotojas, žodis – kūrėjas, kuris įvykdė tai, kas buvo suplanuota. Viskas buvo sukurta jam ir jam (kolosiečiams 1,16; 1. korintiečiai 8,6). hebrajų 1,2 sako, kad Dievas „sukūrė pasaulį“ per Sūnų.
Hebrajams, kaip ir laiške kolosiečiams, sakoma, kad Sūnus „neša“ visatą, kad ji „egzistuoja“ jame (Hebr. 1,3; Kolosiečiai 1,17). Abu sako, kad jis yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (kolosiečiams 1,15), „Jo būties atvaizdas“ (Hebr. 1,3).
Kas yra Jėzus Jis yra dieviška būtybė, tapusi kūnu. Jis yra visko kūrėjas, gyvybės kunigaikštis (Apaštalų darbai 3,15). Jis atrodo kaip Dievas, turi šlovę kaip Dievas, turi daug galios, kurią turi tik Dievas. Nenuostabu, kad mokiniai padarė išvadą, kad jis yra dieviškas, Dievas kūne.
Verta garbinti
Jėzaus prasidėjimas įvyko antgamtiniu būdu (Mt. 1,20; Lukas 1,35). Jis gyveno niekada nenusidėjęs (Žyd. 4,15). Jis buvo be dėmės, be dėmės (Hebr. 7,26; 9,14). Jis nepadarė jokios nuodėmės (1. Petras. 2,22); jame nebuvo nuodėmės (1. Jonas 3,5); jis nežinojo apie jokią nuodėmę (2. korintiečiai 5,21). Kad ir kokia stipri buvo pagunda, Jėzus visada stipriau troško paklusti Dievui. Jo misija buvo vykdyti Dievo valią (Hebr.10,7).
Keletą kartų žmonės garbino Jėzų (Mt 14,33; 28,9 & 17; Jonas 9,38). Angelai neleidžia savęs garbinti (Apreiškimo 19,10), bet Jėzus tai leido. Taip, angelai taip pat garbina Dievo Sūnų (Hebr. 1,6). Kai kurios maldos buvo skirtos tiesiai Jėzui (Apd.7,59-60; 2. Korintiečiams 12,8; Apreiškimas 22,20).
Naujasis Testamentas nepaprastai aukštai šlovina Jėzų Kristų su formulėmis, paprastai skirtomis Dievui: „Šlovė jam per amžių amžius! Amen "(2. Timas. 4,18; 2. Petras. 3,18; Apreiškimas 1,6). Jis turi aukščiausią valdovo titulą, kokį tik galima suteikti (Ef. 1,20-21). Jei vadinsime jį Dievu, tai nėra per daug perdėta.
Apreiškime Dievas ir Avinėlis vienodai šlovinami, o tai rodo lygybę: "Sėdinčiam soste ir Avinėliui tebūna šlovė ir garbė, šlovė ir galybė per amžių amžius!" 5,13). Sūnus turi būti gerbiamas kaip ir tėvas (Joh. 5,23). Dievas ir Jėzus vienodai vadinami Alfa ir Omega, visų dalykų pradžia ir pabaiga. 1,8 & 17; 21,6; 22,13).
Senojo Testamento ištraukos apie Dievą dažnai yra perimamos Naujajame Testamente ir taikomos Jėzui Kristui.
Vienas iš ryškiausių yra šis pasakojimas apie garbinimą:
„Todėl Dievas jį išaukštino ir davė jam vardą, kuris yra aukščiau visų vardų, kad Jėzaus vardu visi, esantys danguje, žemėje ir po žeme, nusilenktų ir kiekvienas liežuvis išpažintų, kad Jėzus. Kristus yra Viešpats, Dievo Tėvo šlovei“ (Fil. 2,9-11; yra citata iš Isa. 4-oji5,23 yra). Jėzui suteikiama garbė ir pagarba, kuri, pasak Izaijas, turi būti atiduota Dievui.
Izaijas sako, kad yra tik vienas Gelbėtojas – Dievas (Iz 43:11; 45,21). Paulius aiškiai teigia, kad Dievas yra Gelbėtojas, bet ir Jėzus yra Gelbėtojas (Tit. 1,3; 2,10 ir 13). Ar yra Gelbėtojas ar du? Ankstyvieji krikščionys padarė išvadą, kad Tėvas yra Dievas, o Jėzus yra Dievas, bet yra tik vienas Dievas, taigi vienas Gelbėtojas. Tėvas ir Sūnus iš esmės yra vienas (Dievas), bet yra skirtingi asmenys.
Kai kuriose kitose Naujojo Testamento ištraukose Jėzus taip pat vadinamas Dievu. Jonas 1,1: „Dievas buvo žodis.“ 18 eilutė: „Dievo niekas niekada nematė; Vienintelis Dievas ir yra Tėvo įsčiose, jis paskelbė jį mums.“ Jėzus yra Dievo Asmuo, kuris leidžia mums pažinti Tėvą (jį). Po prisikėlimo Tomas atpažino Jėzų kaip Dievą: „Tomas jam atsakė: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20,28, ).
Paulius sako, kad protėviai buvo didingi, nes iš jų „Kristus ateina pagal kūną, kuris yra Dievas aukščiau už viską, šlovinamas per amžius. Amen“ (Rom. 9,5). Laiške hebrajams pats Dievas sūnų vadina „Dievu“ citatoje: „Dieve, tavo sostas išlieka per amžius...“ (Žyd. 1,8).
„Nes jame [Kristuje], — sakė Paulius, — visa dieviškumo pilnatvė gyvena kūniškai“ (Kol.2,9). Jėzus Kristus yra visiškai Dievas ir iki šiol turi „kūnišką formą“. Jis yra tikslus Dievo atvaizdas – Dievas tapo kūnu. Jei Jėzus būtų tik žmogus, būtų neteisinga juo pasitikėti. Bet kadangi jis yra dieviškas, mums įsakyta juo pasitikėti. Jis yra besąlygiškai patikimas, nes yra Dievas.
Vis dėlto gali būti klaidinga sakyti „Jėzus yra Dievas“, tarsi abu terminai būtų paprasčiausiai keičiami arba sinonimai. Viena vertus, Jėzus taip pat buvo žmogus, ir, kita vertus, Jėzus nėra „visas“ Dievas. „Dievas = Jėzus“, ši lygtis neteisinga.
Daugeliu atvejų „Dievas“ reiškia „Tėvą“, todėl Biblija gana retai vadina Jėzų Dievu. Tačiau šį terminą galima teisingai pritaikyti ir Jėzui, nes Jėzus yra dieviškas. Būdamas Dievo sūnus, jis yra trejybės dievybės asmuo. Jėzus yra tas Dievo asmuo, per kurį užmegztas ryšys tarp Dievo ir žmonijos.
Mums Jėzaus dieviškumas yra nepaprastai svarbus, nes tik būdamas dieviškas jis gali tiksliai atskleisti mums Dievą (Jn. 1,18; 14,9). Tik Dievo Asmuo gali atleisti mums nuodėmes, išpirkti, sutaikyti su Dievu. Tik Dievo Asmuo gali tapti mūsų tikėjimo objektu, Viešpats, kuriam esame visiškai ištikimi, Gelbėtojas, kurį gerbiame giesme ir malda.
Visas žmogus, visas Dievas
Kaip matyti iš cituojamų nuorodų, Biblijos „Jėzaus atvaizdas“ yra pasklidęs visame Naujajame Testamente mozaikiniais akmenimis. Nuotrauka darni, tačiau nerandama vienoje vietoje. Pradinę bažnyčią reikėjo sudaryti iš esamų statybinių blokų. Biblijos apreiškimas padarė tokias išvadas:
• Jėzus iš esmės yra Dievas.
• Jėzus iš esmės yra žmogus.
• Yra tik vienas dievas.
• Jėzus yra šio Dievo asmuo.
Nikėjos susirinkimas (325 m.) Įtvirtino Jėzaus, Dievo Sūnaus, dieviškumą ir jo tapatybę su Tėvu (Nicene Creed).
Chalcedono taryba (451) pridūrė, kad jis taip pat yra vyras:
„Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra vienas ir tas pats sūnus; tas pats tobulas dieviškame ir tas pats tobulas žmoguje, visuose Dievuose ir visuose žmonėse ... kuriuos Tėvas gavo nuo pirmykštės savo dieviškumo ir ... kuriuos Mergelė Marija gavo dėl savo žmogiškumo; vienas ir tas pats Kristus, sūnus, lordas, gimtasis, žinomas dviem prigimtimis ... tokiu būdu sąjunga niekaip neišlygina prigimties skirtumo, tačiau kiekvienos prigimties ypatybės išsaugomos ir susilieja į vieną asmenį “.
Paskutinė dalis buvo įtraukta, nes kai kurie žmonės teigė, kad Dievo prigimtis pastūmėjo Jėzaus žmogiškąją prigimtį tiek, kad Jėzus nebebuvo tikras žmogus. Kiti tvirtino, kad abi prigimtys kartu sudarė trečią prigimtį, taigi Jėzus nebuvo nei dieviškas, nei žmogiškas. Ne, Biblijos įrodymai rodo, kad Jėzus buvo visas žmogus ir visas Dievas. Ir to turi mokyti ir Bažnyčia.
Mūsų išgelbėjimas priklauso nuo to, ar Jėzus buvo, ir yra žmogus, ir Dievas. Tačiau kaip šventasis Dievo Sūnus gali tapti žmogumi, kuris įgauna nuodėmingo kūno pavidalą?
Klausimas iškyla daugiausia todėl, kad žmogus, kokį mes jį matome dabar, yra beviltiškai korumpuotas. Dievas tai sukūrė ne taip. Jėzus parodo mums, kaip žmonės gali ir turėtų būti tiesoje. Visų pirma, jis parodo mums asmenį, visiškai priklausomą nuo tėvo. Taip turi būti su žmonija.
Jis taip pat parodo mums, ką Dievas sugeba. Jis sugeba tapti savo kūrybos dalimi. Jis gali užpildyti atotrūkį tarp nesukurto ir sutverto, tarp šventojo ir nuodėmingo. Galime manyti, kad tai neįmanoma; Dievui tai įmanoma.
Ir galiausiai, Jėzus mums parodo, kokia bus žmonija naujajame kūrinyje. Kai jis grįš ir būsime užauginti, atrodysime kaip jis (1. Jonas 3,2). Mes turėsime tokį kūną kaip jo perkeistą kūną (1. Korintiečiams 15,42-vienas).
Jėzus yra mūsų kelio ženklas. Jis parodo mums, kad kelias į Dievą yra per Jėzų. Kadangi jis yra žmogus, jis jaučiasi kartu su mūsų silpnybe; Kadangi jis yra Dievas, jis gali efektyviai kalbėti už mus Dievo teisėmis. Jei Jėzus yra mūsų Gelbėtojas, galime būti tikri, kad mūsų išgelbėjimas yra saugus.
pateikė Michaelas Morrisonas
