Bažnyčia

Bažnyčia, Kristaus kūnas, yra bendruomenė visų, kurie tiki Jėzų Kristų ir kuriuose gyvena Šventoji Dvasia. Bažnyčia turi pavedimą skelbti Evangeliją, mokyti visko, ką Kristus įsakė, krikštyti ir ganyti kaimenę. Vykdydama šį įpareigojimą, Šventosios Dvasios vadovaujama bažnyčia vadovauja Biblija ir nuolat orientuojasi į Jėzų Kristų, savo gyvąją galvą. Biblija sako: kas tiki Kristų, tampa „bažnyčios“ arba „susirinkimo“ dalimi. Kas tai yra, „bažnyčia“, „kongregacija“? Kaip tai organizuojama? Koks jos tikslas? (1. Korintiečiams 12,13; romėnai 8,9; Motiejus 28,19-20; Kolosiečiai 1,18; Efeziečiams 1,22)

Jėzus stato savo bažnyčią

Jėzus pasakė: Aš noriu statyti savo bažnyčią (Mato 16,18). Bažnyčia jam svarbi – jis ją taip mylėjo, kad atidavė už ją savo gyvybę (Efeziečiams 5,25). Jei būsime panašūs į jį, mylėsime ir atsiduosime Bažnyčiai.

Graikiškas žodis „bažnyčia“ [susirinkimas] yra ekklesia, reiškiantis susirinkimą. Apaštalų darbuose 19,39-40 žodis vartojamas įprasto žmonių susibūrimo prasme. Tačiau krikščioniui ekklesia įgavo ypatingą reikšmę: visi, kurie tiki Jėzų Kristų.

Pavyzdžiui, ten, kur pirmą kartą pavartojo šį žodį, Lukas rašo: „Ir didelė baimė apėmė visą susirinkimą...“ (Apaštalų darbai) 5,11). Jam nereikia aiškinti, ką šis žodis reiškia; jo skaitytojai jau žinojo. Jis reiškė visus krikščionis, ne tik tuo metu susirinkusius toje vietoje. „Bažnyčia“ reiškia bažnyčią, reiškia visus Kristaus mokinius. Žmonių bendruomenė, o ne pastatas.

Kiekviena vietinė tikinčiųjų grupė yra bažnyčia. Paulius rašė „Dievo bažnyčiai Korinte“1. korintiečiai 1,2); jis kalba apie „visas Kristaus bažnyčias“ (Romiečiams 1 Kor6,16) ir „Laodikėjos bažnyčia“ (kolosiečiams 4,16). Tačiau jis taip pat vartoja žodį bažnyčia kaip bendrą visų tikinčiųjų bendrystės pavadinimą, sakydamas, kad „Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė save už ją“ (Efeziečiams). 5,25).

Bažnyčia egzistuoja keliais lygiais. Viename lygyje yra visuotinė kongregacija ar bažnyčia, į kurią įeina visi pasaulio žmonės, išpažįstantys Jėzų Kristų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją. Kitu lygmeniu yra vietos bendruomenės, bendruomenės siaurąja prasme, regioninės žmonių grupės, kurios reguliariai susitinka. Tarpiniu lygmeniu yra konfesijos ar konfesijos, tai yra kongregacijų grupės, kurios dirba kartu remdamosi bendru istorijos ir įsitikinimų pagrindu.

Vietinėse bažnyčiose kartais yra netikinčių - šeimos narių, kurie neišpažįsta Jėzaus kaip Gelbėtojo, bet dalyvauja bažnyčios gyvenime. Tai taip pat gali apimti žmones, kurie mano, kad yra krikščionys, bet mulkina save. Patirtis rodo, kad kai kurie iš jų vėliau pripažįsta, kad jie nebuvo tikri krikščionys.

Kodėl mums reikia bažnyčios

Daugelis žmonių save apibūdina kaip tikinčius Kristų, bet nenori prisijungti prie jokios bažnyčios. Tai taip pat turi būti vadinama persileidimu. Naujasis Testamentas rodo, kad norma yra ta, kad tikintieji reguliariai susitinka (Hebrajams 10,25).

Paulius vėl ir vėl ragina krikščionis palaikyti ir dirbti kartu, tarnauti vieni kitiems, vienytis (Romiečiams 1).2,10; 15,7; 1. Korintiečiams 12,25; galatai 5,13; Efeziečiams 4,32; Filipiečiai 2,3; Kolosiečiai 3,13; 2. tesalonikiečiams 5,13). Žmonėms sunku paklusti šiems įsakymams, jei jie nesusitinka su kitais tikinčiaisiais.

Vietinė bažnyčia gali suteikti mums priklausomybės jausmą, jausmą, kad esame susiję su kitais tikinčiaisiais. Tai gali suteikti mums minimalų dvasinio saugumo lygį, kad nepasimestume keistomis idėjomis. Bažnyčia gali suteikti mums draugystės, bendrystės, padrąsinimo. Tai gali mus išmokyti dalykų, kurių patys neišmoktume. Tai gali padėti užauginti mūsų vaikus, padaryti mus efektyvesnius krikščionišką tarnystę, suteikti mums galimybių tarnauti, kurioje galime augti, dažnai netikėtais būdais. Apskritai galima sakyti: Bendrovės pelnas yra proporcingas mūsų investuotam įsipareigojimui.

Tačiau turbūt pati svarbiausia priežastis, kodėl tikintysis gali prisijungti prie bažnyčios: Bažnyčiai mūsų reikia. Dievas kiekvienam tikinčiajam suteikė skirtingas dovanas ir nori, kad dirbtume kartu „visų labui“ (1. Korintiečiams 12,4-7). Jeigu darbe pasirodo tik dalis darbuotojų, tai nieko keisto, kad bažnyčia neveikia taip, kaip tikėjomės, ar nesame tokie sveiki, kaip tikėjomės. Deja, kai kuriems žmonėms lengviau kritikuoti nei padėti.

Bažnyčiai reikia mūsų laiko, mūsų įgūdžių, mūsų dovanų. Jai reikia žmonių, kuriais galėtų pasikliauti – jai reikia mūsų įsipareigojimo. Jėzus pakvietė darbininkus melstis (Mato evangelija). 9,38). Jis nori, kad kiekvienas iš mūsų įsitrauktų, o ne tik atliktume pasyvų žiūrovo vaidmenį.

Kiekvienas, kuris nori būti krikščionis be susirinkimo, nenaudoja savo jėgų taip, kaip mes turėtume jas panaudoti pagal Bibliją, būtent padėti. Bažnyčia yra „abipusės pagalbos bendruomenė“, ir mes turėtume padėti vieni kitiems, žinodami, kad gali ateiti diena (taip, atėjo), kai mums patiems reikės pagalbos.

Parapijos aprašymai

Į bažnyčią kreipiamasi įvairiai: Dievo žmonėms, Dievo šeimai, Kristaus nuotaka. Mes esame pastatas, šventykla, kūnas. Jėzus kreipėsi į mus kaip avis, į laukus, kaip į vynuogynus. Kiekvienas iš šių simbolių iliustruoja skirtingą bažnyčios pusę.

Daugelis Jėzaus palyginimų apie Dievo karalystę taip pat apibūdina bažnyčią. Kaip garstyčių grūdelis, bažnyčia buvo maža ir išaugo (Mato 13,31-32). Bažnyčia yra tarsi laukas, kuriame kartu su kviečiais auga rauges (24-30 eilutės). Tai tarsi tinklas, kuris gaudo geras ir blogas žuvis (47-50 eil.). Tai tarsi vynuogynas, kuriame vieni dirba ilgas valandas, kiti – trumpai (Mato 20,1:16-2). Ji yra kaip tarnai, kuriems šeimininkas patikėjo pinigų ir iš dalies juos investavo gerai, o iš dalies blogai (Mt 5,14-vienas).

Jėzus save vadino ganytoju, o jo mokinius – kaimene (Mato 26,31); jo darbas buvo ieškoti pasiklydusių avių (Mato 18,11-14). Savo tikinčiuosius jis apibūdina kaip avis, kurias reikia ganyti ir prižiūrėti1,15-17). Paulius ir Petras taip pat naudoja šį simbolį, sakydami, kad bažnyčios vadovai turi „ganyti kaimenę“ (Apd 20,28; 1. Petras 5,2).

„Jūs esate Dievo pastatas“, – rašo Paulius 1. korintiečiai 3,9. Pamatas yra Kristus (11 eil.), ant kurio remiasi žmogaus struktūra. Petras mus vadina „gyvaisiais akmenimis, pastatytais dvasiniams namams“ (1. Petras 2,5). Kartu esame statomi „Dvasioje Dievo buveinei“ (Efeziečiams 2,22). Mes esame Dievo šventykla, Šventosios Dvasios šventykla (1. korintiečiai 3,17; 6,19). Tiesa, Dievą galima garbinti bet kur; bet bažnyčios vienas iš pagrindinių objektų yra garbinimas.

Mes esame „Dievo žmonės“, – sako mums 1. Petras 2,10. Mes esame tokie, kokie turėjo būti Izraelio tauta: „išrinktoji karta, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, paveldėtojai“ (9 eil.; plg. 2. Mozė 19,6). Mes priklausome Dievui, nes Kristus mus nupirko savo krauju (Apreiškimas 5,9). Mes esame Dievo vaikai, jis yra mūsų tėvas (Efeziečiams 3,15). Vaikystėje turėjome puikų palikimą, o mainais tikimasi, kad jam patiksime ir pateisinsime jo vardą.

Šventasis Raštas mus taip pat vadina Kristaus nuotaka - terminu, kuris atspindi tai, kiek Kristus mus myli ir kokie gilūs pokyčiai vyksta mumyse, kad galėtume užmegzti tokius artimus ryšius su Dievo Sūnumi. Kai kuriose savo palyginimuose Jėzus kviečia žmones į vestuvių šventę; čia mes esame kviečiami būti nuotaka.

„Džiaukimės, džiaukimės ir šlovinkime jį; nes atėjo Avinėlio vestuvės, ir jo nuotaka paruošta“ (Apreiškimo 1 Kor9,7). Kaip mes patys save „paruošiame“? Per dovaną:

„Ir jai buvo duota apsirengti kokybiškais skalbiniais“ (8 eil.). Kristus apvalo mus „vandens vonioje žodyje“ (Efeziečiams 5,26). Jis įsivaizduoja, kad bažnyčia padarė ją šlovingą ir nepriekaištingą, šventą ir nepriekaištingą (27 eil.). Jis veikia mumyse.

dirbti kartu

Simbolis, geriausiai iliustruojantis, kaip bažnyčios nariai turėtų santykiauti vienas su kitu, yra kūno simbolis. „Bet jūs esate Kristaus kūnas, – rašo Paulius, – ir kiekvienas iš jūsų yra narys.1. Korintiečiams 12,27). Jėzus Kristus yra „kūno galva, kuri yra bažnyčia“ (kolosiečiams 1,18), ir mes visi esame kūno nariai. Kai esame susivieniję su Kristumi, esame susivieniję ir vieni su kitais ir – tiesiogine prasme – įsipareigojame vieni kitiems.

Niekas negali pasakyti: „Man tavęs nereikia“ (1. Korintiečiams 12,21), niekas negali pasakyti, kad jis neturi nieko bendra su bažnyčia (t. 18). Dievas dalija mūsų dovanas, kad galėtume kartu dirbti mūsų bendrai labui ir bendradarbiaujant padėti bei gauti pagalbos vieni iš kitų. Kūne neturėtų būti „jokio susiskaldymo“ (25 eil.). Paulius dažnai polemizuoja prieš vakarėlio dvasią; Kas sėja nesantaiką, turi būti net išvarytas iš bažnyčios (Romiečiams 1 Kor6,17; Titas 3,10-11). Dievas skatina bažnyčią „visokeriopai augti“, nes „kiekvienas narys remia kitą pagal savo jėgas“ (Efeziečiams). 4,16).

Deja, krikščioniškasis pasaulis yra padalintas į konfesijas, kurios dažnai ginčijasi tarpusavyje. Bažnyčia dar nėra tobula, nes nė vienas jos narys nėra tobulas. Nepaisant to: Kristus nori vieningos bažnyčios (Jono 17,21). Tai nebūtinai turi reikšti organizacijos susijungimą, tačiau tam reikia bendro tikslo.

Tikrąją vienybę galima rasti tik siekiant vis didesnio artumo su Kristumi, skelbiant Kristaus evangeliją ir gyvenant pagal jo principus. Tikslas yra skleisti jį, o ne save, tačiau skirtingų konfesijų turėjimas taip pat turi pranašumą: skirtingais požiūriais Kristaus žinia pasiekia daugiau žmonių jiems suprantamu būdu.

Organizavimas

Krikščioniškame pasaulyje yra trys pagrindinės bažnyčios organizavimo ir vadovavimo formos: hierarchinė, demokratinė ir atstovaujamoji. Jie vadinami vyskupų, kongregaciniais ir presbiterijonais.

Kiekvienas pagrindinis tipas turi savo variacijas, tačiau iš esmės vyskupų modelis reiškia, kad pastorius turi galią nustatyti bažnyčios principus ir įšventinti pastorius. Pagal kongregacinį modelį bažnyčios pačios nustato šiuos du veiksnius: presbiterijos sistemoje valdžia yra padalinta tarp konfesijos ir bažnyčios; seniūnaičiai yra išrenkami ir jiems suteikiama vadovavimo kompetencija.

Ypatinga bendruomenė Bažnyčios struktūra nėra nustatyta Naujajame Testamente. Jame kalbama apie prižiūrėtojus (vyskupus), vyresniuosius ir ganytojus (pastorius), nors šie titulai atrodo gana keičiami. Petras įsako vyresniesiems būti ganytojais ir prižiūrėtojais: „Ganyk kaimenę... saugok juos“ (1. Petras 5,1-2). Panašiais žodžiais Paulius duoda tuos pačius nurodymus vyresniesiems (Apaštalų darbų 20,17:28, ).

Jeruzalės bažnyčiai vadovavo vyresniųjų grupė; vyskupų parapija Filipuose (Apd 15,2-6; Filipiečiai 1,1). Paulius įsakė Titui paskirti vyresniuosius, jis parašė vieną eilutę apie vyresniuosius ir keletą apie vyskupus, tarsi tai būtų sinonimai bažnyčios vadovams (Titas 1,5-9). Laiške hebrajams (13,7, Menge ir Elberfeld Bible) bendruomenės lyderiai tiesiog vadinami „lyderiais“.

Kai kurie bažnyčios vadovai taip pat vadinami „mokytojais“ (1. Korintiečiams 12,29; Džeimsas 3,1). Efeziečiams gramatika 4,11 nurodo, kad „piemenys“ ir „mokytojai“ priklausė tai pačiai kategorijai. Viena iš pagrindinių bažnyčios pareigūnų kvalifikacijų turėjo būti ta, kad jie „... gebėti mokyti ir kitus“ (1. Timotiejus 3,2).

Bendras vardiklis yra tas, kad buvo paskirti bažnyčios vadovai. Buvo tam tikras bendruomenės organizavimo laipsnis, nors tikslūs oficialūs titulai buvo gana antraeiliai.

Nariai privalėjo parodyti pagarbą ir paklusnumą pareigūnams (2. tesalonikiečiams 5,12; 1. Timotiejus 5,17; Hebrajams 13,17). Jei vyresnysis įsako ką nors blogo, susirinkimas neturėtų paklusti; bet paprastai tikimasi, kad susirinkimas palaikys vyresnįjį.

Ką veikia vyresnieji? Jie pirmininkauja bendruomenei (1. Timotiejus 5,17). Jie gano kaimenę, rodo pavyzdį ir moko. Jie saugo kaimenę (Apd 20,28). Jie neturėtų valdyti diktatoriškai, o tarnauti (1. Petras 5,23), „kad šventieji būtų paruošti tarnystės darbui. Taip reikia statyti Kristaus kūną“ (Efeziečiams 4,12).

Kaip nustatomi seniūnaičiai? Kai kuriais atvejais gauname informacijos: Paulius paskiria vyresniuosius (Apd 14,23), daro prielaidą, kad Timotiejus skiria vyskupus (1. Timotiejus 3,1-7), ir jis įgaliojo Titą skirti vyresniuosius (Titas 1,5). Bet kuriuo atveju šiais atvejais egzistavo hierarchija. Nerandame pavyzdžių, kaip bendruomenė renkasi savo vyresniuosius.

diakonai

Tačiau Apaštalų darbuose matome 6,1-6 kaip kongregacija renka vadinamąsias vargšas slauges [diakonus]. Šie vyrai buvo išrinkti dalinti maistą vargstantiems, o apaštalai juos paskyrė į šias pareigas. Taip apaštalai galėjo susikoncentruoti į dvasinį darbą, buvo atlikti ir fiziniai darbai (2 eilutė). Šis skirtumas tarp dvasinio ir fizinio bažnyčios darbo taip pat pastebimas 1. Petras 4,10-11.

Rankinio darbo kopėčios dažnai vadinamos diakonais, kilusiais iš graikiško žodžio diakoneo, kas
„tarnauti“ reiškia. Iš esmės visi nariai ir vadovai turi „tarnauti“, tačiau tarnybinėms užduotims siaurąja prasme buvo atskiri pareigūnai. Moterys diakonės taip pat minimos bent vienoje vietoje (Romiečiams 1 Kor6,1). Paulius suteikia Timotiejui savybių, kurias turi turėti diakonas (1. Timotiejus 3,8-12) tiksliai nepasakydami, iš ko susideda jų tarnyba. Todėl įvairios konfesijos suteikia diakonams skirtingas pareigas – nuo ​​salės prižiūrėtojo iki finansų tarnautojo.

Vadovaujančioms pareigoms svarbu ne pavadinimas, nei jų struktūra, nei jų užpildymo būdas. Jo prasmė ir tikslas yra svarbūs: padėti Dievo tautai bręsti „iki Kristaus pilnatvės“ (Efeziečiams). 4,13).

Bendruomenės tikslai

Kristus pastatė savo bažnyčią, davė dovanų ir patarimų savo žmonėms ir davė mums darbų. Kokie yra bažnyčios tikslai?

Garbinimas yra pagrindinis bažnytinės bendrystės jausmas. Dievas mus pašaukė, "kad skelbtumėte palaiminimus to, kuris pašaukė jus iš tamsos į savo nuostabią šviesą"1. Petras 2,9). Dievas ieško žmonių, kurie jį garbintų (Jn 4,23), kurie jį myli labiau už viską (Matthew 4,10). Kad ir ką darytume, kaip asmenys ar kaip bažnyčia, visada turi būti jo šlovė (1. korintiečiai 10,31). Turime „visada aukoti šlovinimo auką“ Dievui (Hebrajams 1 Kor3,15).

Mums įsakyta „padrąsinti vieni kitus psalmėmis, giesmėmis ir dvasinėmis giesmėmis“ (Efeziečiams). 5,19). Kai susirenkame kaip bendruomenė, giedame Dievo šlovę, meldžiamės Jam ir girdime Jo žodį. Tai yra garbinimo formos. Taip pat bendrystė, taip pat krikštas, taip pat paklusnumas.

Kitas bažnyčios tikslas yra mokymas. Tai yra didžiojo pavedimo esmė: „...išmokyk juos laikytis visko, ką tau įsakiau“ (Mato 2).8,20). Bažnyčios vadovai turėtų mokyti, o kiekvienas narys turėtų mokyti kitus (kolosiečiams 3,16). Turėtume vienas kitą įspėti (1. Korintiečiams 14,31; 2. tesalonikiečiams 5,11; hebrajų 10,25). Mažos grupės yra ideali vieta šiai abipusei pagalbai ir mokymui.

Paulius sako, kad tie, kurie ieško Dvasios dovanų, turėtų stengtis statyti bažnyčią (1. Korintiečiams 14,12). Tikslas: ugdyti, perspėti, stiprinti, paguosti (3 eil.). Viskas, kas vyksta susirinkime, turi ugdyti bažnyčią (26 eil.). Turėtume būti mokiniai, žmonės, kurie pažįsta ir taiko Dievo Žodį. Pirmieji krikščionys buvo giriami, nes išliko „tvirtūs apaštalų mokyme ir bendrystėje, duonos laužyme ir maldoje“ (Apd. 2,42).

Trečias pagrindinis bažnyčios tikslas yra (socialinė) tarnystė. „Todėl... darykime gera visiems, o daugiausia tiems, kurie tiki“, – reikalauja Paulius (Galatams). 6,10). Visų pirma, mūsų įsipareigojimas yra mūsų šeimai, tada bendruomenei, o paskui mus supančiam pasauliui. Antras aukščiausias įsakymas yra: mylėk savo artimą (Mato 22,39).

Šis pasaulis turi daug fizinių poreikių ir neturėtume jų ignoruoti. Labiausiai jai reikia Evangelijos, ir mes neturėtume to ignoruoti. Kaip mūsų tarnystės pasauliui dalis, bažnyčia turi skelbti gerąją išganymo naujieną per Jėzų Kristų. Jokia kita organizacija to nedaro – tai bažnyčios darbas. Kiekvienas darbuotojas reikalingas – vieni „fronte“, kiti pagalbiniame vaidmenyje. Vieni sodina, kiti tręšia, treti nuima derlių; jei dirbsime kartu, Kristus augins Bažnyčią (Efeziečiams 4,16).

Michaelas Morrisonas

Bažnyčia