Ar Dievas vis dar mus myli?

617 Dievas vis tiek mus myli Daugelis iš mūsų daugelį metų skaitė Bibliją. Gera skaityti pažįstamas eiles ir įsisupti į jas taip, lyg jos būtų šiltos antklodės. Gali atsitikti taip, kad dėl mūsų pažįstamumo nepastebime svarbių detalių. Jei skaitysime jas žvilgsniu ir žvelgdami iš naujos perspektyvos, Šventoji Dvasia gali padėti pamatyti daugiau ir galbūt priminti dalykus, kuriuos pamiršome.

Als ich wieder einmal in der Apostelgeschichte las, stiess ich auf eine Stelle, die Sie vielleicht auch schon gelesen haben, ohne ihr grosse Beachtung geschenkt zu haben: «Und vierzig Jahre lang ertrug er sie in der Wüste» (Apostelgeschichte 13,18 1984). Ich hatte diese Stelle in meiner Erinnerung und so gehört, dass Gott die jammernden und klagenden Israeliten ertragen musste, als wären sie eine grosse Last für ihn gewesen.

Doch dann las ich die Verweisstelle: «Und ihr habt auch erlebt, wie der Herr, euer Gott, euch auf dem Weg durch die Wüste geholfen hat. Bis hierher hat er euch getragen wie ein Vater sein Kind» (5. Mose 1,31 Hoffnung für Alle).

In der neuen Luther-Bibelübersetzung 2017 heisst es neuerdings: «Und vierzig Jahre lang trug er sie in der Wüste» (Apostelgeschichte 13,18) oder wie der MacDonald-Kommentar erklärt: «Für jemandes Bedürfnisse Sorge tragen». Das tat Gott zweifellos für die Israeliten trotz all ihres Murrens.

Man išaušo šviesa. Žinoma, jis jais rūpinosi; jie turėjo maisto, vandens ir batų, kurie nesusidėvėjo. Nors žinojau, kad Dievas jos neišalkins, niekada nesupratau, koks artimas ir giliai jis yra jos gyvenimui. Tai buvo taip padrąsinanti skaityti, kad Dievas nešė savo tautą, kaip tėvas neša savo sūnų.

Kartais mes jaučiame, kad Dievui sunku mus nešti arba kad jis serga spręsdamas mūsų ir mūsų nuolatines problemas. Panašu, kad mūsų maldos vėl ir vėl yra vienodos, ir mes vis pagauname pažįstamas nuodėmes. Net jei kartais graužiamės ir elgiamės kaip nedėkingi izraelitai, Dievas rūpinasi mumis, kad ir kiek skųstumėmės; kita vertus, aš tikiu, kad jis labiau norėtų, kad mes jam padėkotume, o ne skųstumėmės.

Krikščionys, dirbantys visą darbo dieną, taip pat visi krikščionys, kurie tam tikru būdu tarnauja ir palaiko žmones, gali pavargti ir perdegti. Šioje situacijoje savo brolius ir seseris imama laikyti nepakenčiamais izraelitais, o tai gali sukelti jų „erzinančių“ problemų naštą. Kažką ištverti reiškia toleruoti tai, kas jums nepatinka, arba priimti tai, kas bloga. Dievas mūsų taip nemato! Mes visi esame jo vaikai ir reikalingi pagarbaus, atjaučiančio ir mylinčio rūpesčio. Su jo meile, kuri teka per mus, galime mylėti savo kaimynus, užuot juos tiesiog ištvėrę. Jei reikės, galėsime ką nors nešti, jei jo jėgų kelyje nebepakaks.

Leiskite sau priminti, kad Dievas ne tik rūpinosi savo žmonėmis dykumoje, bet ir jus asmeniškai laiko savo mylinčiose rankose. Jis tave neša ir tęsia, ir nenustoja tavęs mylėti ir rūpintis, net kai skundiesi ir pamiršai būti dėkingas. Dievo besąlygiška meilė jus supa visą gyvenimą, nesvarbu, ar jūs tai žinote, ar ne.

pateikė Tammy Tkach