Ar Dievas vis dar mus myli?

Daugelis iš mūsų daugelį metų skaitė Bibliją. Gera skaityti pažįstamas eiles ir įsisupti į jas taip, lyg jos būtų šiltos antklodės. Gali atsitikti taip, kad dėl mūsų pažįstamumo nepastebime svarbių detalių. Jei skaitysime jas žvilgsniu ir žvelgdami iš naujos perspektyvos, Šventoji Dvasia gali padėti pamatyti daugiau ir galbūt priminti dalykus, kuriuos pamiršome.

Kai vėl skaičiau Apaštalų darbų knygą, aptikau ištrauką, kurią galbūt perskaitėte nekreipdami į ją daug dėmesio: „Ir keturiasdešimt metų jis ištvėrė tai dykumoje“ (Apd 1).3,18 1984). Girdėjau šią ištrauką savo atmintyje ir girdėjau, kad Dievas turi iškęsti aimanuojančius ir dejuojančius izraelitus, tarsi jie būtų jam didelė našta.

Bet tada perskaičiau nuorodą: „Tu taip pat patyrei, kaip Viešpats, tavo Dievas, padėjo tau kelyje per dykumą. Iki šiol jis nešiojo tave kaip tėvas savo vaiką »(5. Mose 1,31 Tikiuosi visiems).

Naujoje 2017 metų Liuterio Biblijos versijoje rašoma: „Ir keturiasdešimt metų jis nešiojo ją dykumoje“ (Apd 13,18) arba kaip aiškina MacDonald Commentary: „Pasirūpinkite kieno nors poreikiais“. Be jokios abejonės, Dievas tai padarė dėl izraelitų, nepaisydamas visų jų murmėjimo.

Man išaušo šviesa. Žinoma, jis jais rūpinosi; jie turėjo maisto, vandens ir batų, kurie nesusidėvėjo. Nors žinojau, kad Dievas jos neišalkins, niekada nesupratau, koks artimas ir giliai jis yra jos gyvenimui. Tai buvo taip padrąsinanti skaityti, kad Dievas nešė savo tautą, kaip tėvas neša savo sūnų.

Kartais mes jaučiame, kad Dievui sunku mus nešti arba kad jis serga spręsdamas mūsų ir mūsų nuolatines problemas. Panašu, kad mūsų maldos vėl ir vėl yra vienodos, ir mes vis pagauname pažįstamas nuodėmes. Net jei kartais graužiamės ir elgiamės kaip nedėkingi izraelitai, Dievas rūpinasi mumis, kad ir kiek skųstumėmės; kita vertus, aš tikiu, kad jis labiau norėtų, kad mes jam padėkotume, o ne skųstumėmės.

Krikščionys, dirbantys visą darbo dieną, taip pat visi krikščionys, kurie tam tikru būdu tarnauja ir palaiko žmones, gali pavargti ir perdegti. Šioje situacijoje savo brolius ir seseris imama laikyti nepakenčiamais izraelitais, o tai gali sukelti jų „erzinančių“ problemų naštą. Kažką ištverti reiškia toleruoti tai, kas jums nepatinka, arba priimti tai, kas bloga. Dievas mūsų taip nemato! Mes visi esame jo vaikai ir reikalingi pagarbaus, atjaučiančio ir mylinčio rūpesčio. Su jo meile, kuri teka per mus, galime mylėti savo kaimynus, užuot juos tiesiog ištvėrę. Jei reikės, galėsime ką nors nešti, jei jo jėgų kelyje nebepakaks.

Leiskite sau priminti, kad Dievas ne tik rūpinosi savo žmonėmis dykumoje, bet ir jus asmeniškai laiko savo mylinčiose rankose. Jis tave neša ir tęsia, ir nenustoja tavęs mylėti ir rūpintis, net kai skundiesi ir pamiršai būti dėkingas. Dievo besąlygiška meilė jus supa visą gyvenimą, nesvarbu, ar jūs tai žinote, ar ne.

pateikė Tammy Tkach