Garso
Ar aš su juo išeisiu?
Kai kurie iš to žaidžia. Kai kurie tai daro skubėdami arba iš baimės. Kai kurie tai daro tyčia, dėl piktnaudžiavimo. Daugelis iš mūsų tai daro kaskart, tai darome visą laiką arba atsitiktinai. Mes stengiamės neužkliūti, jei darome tai, kas, mūsų žiniomis, nėra teisinga.
Tai tampa ypač aišku vairuojant automobilį. Ar galėsiu pabėgti, jei pravažiuosiu šį sunkvežimį iš blogosios pusės? Ar galėsiu pabėgti, jei visiškai nesustosiu „Stop“ stotelėje ar vis tiek važiuosiu su geltona? Ar galėsiu pabėgti, jei viršysiu greitį - aš vis dėlto skubu?
Kartais bandau neužkliūti, kai gaminu ar siuvu. Niekas nepastebės, jei naudoju kitokį prieskonį ar neteisingai siuvu gabalą. Arba stengiuosi suvalgyti papildomą šokolado gabalėlį nepastebėtą, arba tikiuosi, kad mano tingus pasiteisinimas nesportuoti nebus rastas.
Ar mes kada bandome išvengti dvasinių dalykų tikėdamiesi, kad Dievas jų nepastebės ar nepastebės? Akivaizdu, kad Dievas viską mato, todėl žinome, kad negalime atsikratyti nieko panašaus. Ar jo malonė neapima visko?
Vis tiek mes vis dar bandome. Galėtume ginčytis: aš galiu išsisukti nemiedamas šiandien. Arba: Aš atsitraukiu sakydamas šią mažą paskalą ar pažiūrėjęs į šią abejotiną svetainę. Bet ar mes tikrai atsikratome šių dalykų?
Kristaus kraujas dengia krikščionio nuodėmes, praeitį, dabartį ir ateitį. Bet ar tai reiškia, kad mes galime padaryti bet ką, ko norime? Kai kurie uždavė šį klausimą sužinoję, kad malonė nėra viskas, ko reikia norint laikytis įstatymo, kad egzistuotų Dievo akivaizdoje.
Paulius laiške romiečiams atsako griežtu Ne 6,1-2:
„Ką dabar pasakysime? Ar pasiliksime nuodėmėje, kad malonė būtų pilna? Toli gražu!“ Malonė nėra leidimas nusidėti. Rašytojas Hebrajams primena: „Viskas apreikšta ir išaiškinta akyse tam, kuriam esame atsakingi“ (4,13). Jei mūsų nuodėmės taip toli nuo Dievo atminties, kaip rytai nuo vakarų, o malonė apima viską, kodėl mes vis tiek turime atsiskaityti už save? Atsakymą į šį klausimą prisimenu, kad daug girdėjau Ambassador College: „požiūris“.
„Kiek galiu paimti ir išsisukti?“ – tai nėra Dievui patinkantis požiūris. Tai nebuvo jo požiūris, kai jis sukūrė žmonijos gelbėjimo planą. Tai nebuvo Jėzaus požiūris, kai jis ėjo prie kryžiaus. Dievas davė ir duoda – viską. Jis neieško nuorodų, būtiniausio minimumo ar bet ko, kas tik kerta kelią. Ar jis iš mūsų tikisi ko nors mažiau?
Dievas nori, kad mes pamatytume tokį dosnų požiūrį, kuris yra dosnus, mylintis ir dažnai duodantis daugiau, nei būtina. Jei mes eisime per gyvenimą ir bandysime atsikratyti visokių dalykų, nes malonė apima viską, tada turėsime pateikti daug paaiškinimų.
pateikė Tammy Tkach
