Paskutiniai Jėzaus žodžiai

Jėzus Kristus paskutines savo gyvenimo valandas praleido prikaltas prie kryžiaus. Išjuoktas ir atstumtas to pasaulio, jis išgelbės. Vienintelis kada nors gyvenęs nepriekaištingas žmogus prisiėmė mūsų kaltės pasekmes ir sumokėjo savo gyvybe. Biblija liudija, kad Kalvarijoje, kabėdamas ant kryžiaus, Jėzus pasakė keletą reikšmingų žodžių. Šie paskutiniai Jėzaus žodžiai yra labai ypatinga žinia iš mūsų Gelbėtojo, kai jis kentėjo didžiausią savo gyvenimo skausmą. Jie atskleidžia mums jo giliausius meilės jausmus tomis akimirkomis, kai jis atidavė savo gyvybę už mus.

atleidimas

„Bet Jėzus tarė: Tėve, atleisk jiems; nes jie nežino ką daro! Jie padalijo jo drabužius ir metė burtą“ (Lk 23,34). Tik Lukas užrašo žodžius, kuriuos Jėzus pasakė netrukus po to, kai jie įkalė vinis per jo rankas ir kojas. Aplink jį stovėjo kareiviai, rišantys jo drabužius, religinės valdžios kurstyti paprasti žmonės ir žiūrovai, nenorėję praleisti šio žiauraus reginio. Aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir vyresniaisiais šaipėsi ir sakė: „Jis yra Izraelio karalius, tegul nusileidžia nuo kryžiaus. Tada tikėkime juo“ (Mato 27,42).

Jo kairėje ir dešinėje kabojo du nusikaltėliai, kurie buvo nuteisti mirti ant kryžiaus kartu su juo. Jėzus buvo apgautas, suimtas, nuplaktas ir pasmerktas, nors buvo visiškai nekaltas Dievui ir žmonėms. Dabar, kabėdamas ant kryžiaus, nepaisydamas fizinio skausmo ir atstūmimo, Jėzus prašė Dievo atleisti tiems, kurie jam sukėlė skausmą ir kančias.

išganymas

Kitas piktadarys tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę! Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien būsi su manimi rojuje“ (Lk 2).3,42-vienas).

Nusikaltėlio išgelbėjimas ant kryžiaus yra tvirtas Kristaus sugebėjimo išgelbėti ir Jo pasiryžimo priimti visus, kurie ateina pas Jį, pavyzdys, kad ir kokia būtų jų padėtis.
Jis taip pat anksčiau tyčiojosi iš Jėzaus, bet dabar pataisė kitą nusikaltėlį. Kažkas jame pasikeitė ir kabėdamas ant kryžiaus jis rado tikėjimą. Mums nepranešama apie jokį tolesnį šio atgailaujančio nusikaltėlio ir Jėzaus pokalbį. Galbūt jį taip sujaudino Jėzaus kančios pavyzdys ir išgirsta malda.

Visi, kurie atiduoda savo gyvenimą Jėzui, kurie priima Jėzų kaip savo Gelbėtoją ir Atpirkėją, gauna ne tik jėgų susidoroti su dabarties iššūkiais, bet ir amžiną viltį ateičiai. Ateitis anapus mirties, amžinasis gyvenimas Dievo karalystėje.

Meilė

Tačiau ne visi, kurie matė Jėzaus nukryžiavimą, buvo jam priešiški. Kai kurie jo mokiniai ir kelios moterys, lydėjusios jį kelionėse, paskutines valandas praleido su juo. Tarp jų buvo ir Marija, jo motina, kuri dabar bijojo dėl sūnaus, kurį Dievas jai stebuklingai davė. Čia išsipildo pranašystė, kurią Simeonas išsakė Marijai po Jėzaus gimimo: „Ir Simeonas ją palaimino ir tarė Marijai... ir tavo sielą perskros kardas“ (Lk. 2,34-vienas).

Jėzus pasirūpino, kad jo mama būtų pasirūpinta, ir paprašė savo patikimo draugo Jono paramos: „Kai Jėzus pamatė su ja stovinčius savo motiną ir mokinį, kurį mylėjo, jis tarė savo motinai: „Moterie, štai tavo sūnus! Tada jis tarė mokiniui: Žiūrėk, tai tavo motina! Ir nuo tos valandos mokinys ją pasiėmė (Jn 19,26-27). Sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu Jėzus rodė garbę ir rūpestį savo motinai.

Angst

Sušukdamas šiuos žodžius, Jėzus pirmą kartą pagalvojo apie save: „Apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lama asabtani? Tai reiškia: mano Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane palikai? (Mato 27,46; Pažymėti 15,34). Jėzus citavo pirmąją 22 psalmės dalį, kurioje pranašiškai nurodoma Mesijo kančia ir išsekimas. Kartais pamirštame, kad Jėzus buvo visas žmogus. Jis buvo įsikūnijęs Dievas, bet veikiamas fizinių pojūčių ir jausmų, kaip ir mes. „Nuo šeštos valandos visoje žemėje buvo tamsa iki devintos valandos“ (Mato 2).7,45).

Tris valandas kabėdamas ant kryžiaus, tamsoje ir kamuojamas skausmo, nešdamas mūsų nuodėmių naštą, jis išpildė Izaijo pranašystę: „Tikrai jis nešė mūsų ligas ir prisiėmė mūsų skausmus. Bet mes manėme, kad jis yra Dievo nuskriaustas, sumuštas ir kankinys. Bet jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė tenka jam, kad turėtume ramybę, ir jo žaizdomis esame išgydyti. Visi klydome kaip avys, kiekvienas žiūrėjome savo keliu. Bet Viešpats metė ant jo mūsų nuodėmes (Izaijo 53,4-6). Paskutiniai trys jo žodžiai labai greitai sekė vienas kitą.

Leidenas

„Vėliau, kai Jėzus žinojo, kad viskas jau atlikta, jis sako, kad Raštai išsipildytų, aš trokštu“ (Jn 1).9,28). Mirties akimirka vis artėjo. Jėzus ištvėrė ir išgyveno karštį, skausmą, atstūmimą ir vienatvę. Jis galėjo kentėti ir mirti tylėdamas, bet vietoj to visai netikėtai paprašė pagalbos. Taip išsipildė ir tūkstantmetė Dovydo pranašystė: „Gėda sudaužo mano širdį ir suserga. Laukiu, kol kas pasigailės, bet nėra kam, ir guodėjų, bet nerandu. Jie duoda man valgyti tulžies ir gerti acto nuo troškulio“ (6 psalmė9,21-vienas).

„Esu ištroškęs“, – sušuko Jėzus ant kryžiaus. Jį kankino fizinis ir psichinis troškulys. Taip buvo, kad mūsų Dievo troškulys būtų numalšintas. Ir tas troškulys tikrai bus numalšintas, kai ateisime prie gyvojo vandens šaltinio – mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus ir Jo Evangelijos. Jis yra uola, iš kurios Dangiškasis Tėvas šio gyvenimo dykumoje stebuklingai lieja mums vandenį – vandens, kuris numalšina mūsų troškulį. Mums nebereikia trokšti Dievo artumo, nes Dievas su Jėzumi jau yra labai arti mūsų ir išliks artimas amžinybėje.

Tai baigta!

„Paėmęs acto, Jėzus pasakė: „Atlikta“ (Jn 19,30). Pasiekiau savo tikslą, atlaikiau kovą iki galo ir dabar laimėjau pergalę – tai reiškia Jėzaus žodį „Atlikta! Nuodėmės ir mirties galia sulaužyta. Žmonėms tiltas yra pastatytas atgal į Dievą. Buvo sudarytos sąlygos gelbėti visus žmones. Jėzus baigė savo darbą žemėje. Šeštasis jo posakis buvo pergalės: Jėzaus nuolankumas taip pat išreiškiamas šiais žodžiais. Jis pasiekė savo meilės darbo pabaigą, nes niekas neturi didesnės meilės kaip ši, kad jis atiduotų gyvybę už draugus (Jn 1).5,13).

Jūs, kurie tikėjimu priėmėte Kristų kaip savo „viską visame kame“, kasdien pasakykite jam, kad tai baigta! Eikite ir pasakykite tiems, kurie kankina save, nes mano, kad gali patikti Dievui savo pačių paklusnumo ir gailėjimosi pastangomis. Visas kančias, kurių reikalauja Dievas, Kristus jau patyrė. Visą kūnišką skausmą, kurio reikalavo įstatymas, kad Kristus būtų patenkintas, jau seniai išgyveno.

pasidavimas

„Jėzus sušuko: Tėve, atiduodu savo dvasią į tavo rankas! Tai pasakęs, jis žuvo“ (Luko 2 Kor3,46). Tai paskutinis Jėzaus žodis prieš mirtį ir prisikėlimą. Tėvas išgirdo jo maldą ir paėmė į rankas Jėzaus dvasią bei gyvybę. Jis pripažino savo mirtį daugelio išsigelbėjimu ir todėl neleido mirti tarti paskutinio žodžio.

Ant kryžiaus Jėzus pasiekė, kad mirtis nebeveda į atsiskyrimą nuo Dievo, bet yra vartai į nevaržomą, intymią bendrystę su Dievu. Jis nešė mūsų nuodėmę ir nugalėjo jos pasekmes. Tie, kurie juo pasitiki, patirs, kad tiltas į Dievą, santykis su juo tęsiasi net mirtyje ir už jos ribų. Kiekvienas, kuris pasitiki Jėzumi, atiduoda jam savo širdį ir pasikliauja tuo, ką jis dėl mūsų padarė ant kryžiaus, yra ir liks Dievo rankose.

autorius Josephas Tkachas