Dievo prisilietimas

Penkerius metus manęs niekas nelietė. Niekas. Ne siela. Ne mano žmona. ne mano vaikas ne mano draugai Niekas manęs nelietė. tu matei mane Jie kalbėjo su manimi, jaučiau meilę jų balse. Mačiau susirūpinimą jos akyse, bet nepajutau jos prisilietimo. Prašiau to, kas tau įprasta, rankos paspaudimo, šilto apkabinimo, paglostymo per petį, kad atkreipčiau dėmesį, ar bučinio į lūpas. Mano pasaulyje daugiau tokių akimirkų nebuvo. Niekas į mane neatsitrenkė. Ką būčiau davęs, jei kas nors būtų mane pastūmėjęs, jei vargu ar būčiau pažengęs į minią, jei mano petys būtų atsitrenkęs į kitą. Bet to nebuvo jau penkerius metus. Kaip galėtų būti kitaip? Manęs į gatvę neįleido. Į sinagogą manęs neįleido. Net rabinai laikėsi nuo manęs atokiai. Aš net nebuvau laukiamas savo namuose. Aš buvau neliečiamas. Aš buvau raupsuotasis! Niekas manęs nelietė. Iki šiandien.

Vienais metais per derliaus nuėmimą pajutau, kad įprastomis jėgomis negaliu sugriebti pjautuvo. Mano pirštų galiukai atrodė nutirpę. Per trumpą laiką aš vis dar galėjau laikyti pjautuvą, bet beveik nejaučiau. Derliaus nuėmimo sezono pabaigoje visiškai nieko nejaučiau. Pjautuvą suspaudžianti ranka taip pat galėjo priklausyti kitam vyrui, aš praradau bet kokį jausmą. Žmonai nieko nesakiau, bet žinau, ką ji įtarė. Kaip galėjo būti kitaip? Visą laiką laikiau ranką prispaustą prie kūno, kaip sužeistas paukštis. Vieną popietę panardinau rankas į dubenį su vandeniu, kad nusiprausčiau veidą. Vanduo tapo raudonas. Mano pirštas smarkiai kraujavo. Net nežinojau, kad buvau sužeista. Kaip aš nusipjoviau? Ar aš susižeidžiau peiliu? Ar mano ranka nubraukė aštrų metalinį ašmenį? Greičiausiai, bet aš nieko nejaučiau. Tai ir ant tavo drabužių, švelniai sušnibždėjo mano žmona. Ji stovėjo man už nugaros. Prieš pažvelgdamas į ją, ant savo chalato pastebėjau kraujo raudonumo dėmes. Ilgai stovėjau virš baseino ir žiūrėjau į savo ranką. Kažkaip žinojau, kad mano gyvenimas pasikeitė amžiams. Žmona manęs paklausė: ar man eiti su tavimi pas kunigą? Ne, atsidusau. Aš einu vienas. Atsisukau ir jos akyse pamačiau ašaras. Šalia jos buvo mūsų trejų metų dukra. Aš pritūpiau ir žiūrėjau jai į veidą, be žodžių glostydama jos skruostą. Ką dar galėjau pasakyti? Stovėjau ir vėl pažvelgiau į savo žmoną. Ji palietė mano petį, o aš savo gerąja ranka paliečiau jos. Tai būtų paskutinis mūsų prisilietimas.

Kunigas manęs nelietė. Jis pažvelgė į mano ranką, dabar suvyniotą į skudurą. Jis pažvelgė į mano veidą, dabar tamsų iš skausmo. Aš jo nekaltinau dėl to, ką jis man pasakė, jis tiesiog vykdė nurodymus. Jis užsidengė burną, ištiesė ranką delnu į priekį ir tvirtu tonu prabilo: Tu nešvarus! Šiuo vieninteliu pareiškimu praradau šeimą, draugus, ūkį ir ateitį. Mano žmona atėjo pas mane prie miesto vartų su maišu drabužių, duonos ir monetų. Ji nieko nesakė. Buvo susirinkę keli draugai. Jos akyse pirmą kartą pamačiau tai, ką nuo tada mačiau visų akyse, baisų gailestį. Kai žengiau žingsnį, jie atsitraukė. Jos siaubas dėl mano ligos buvo didesnis nei jos rūpestis mano širdimi. Taigi, kaip ir visi kiti, kuriuos mačiau nuo tada, jie atsitraukė. Kaip aš atstumiau tuos, kurie mane matė. Penkeri raupsų metai deformavo mano rankas. Trūko pirštų galiukų, taip pat ausies ir nosies dalių. Tėvai sugriebė savo vaikus, matydami mane. Mamos dengė savo vaikų veidus, rodydavo pirštu ir žiūrėdavo į mane. Skudurai ant mano kūno negalėjo paslėpti mano žaizdų. Šalikas ant veido taip pat negalėjo nuslėpti pykčio akyse. Net nebandžiau jų slėpti. Kiek naktų suspaudžiau suluošintą kumštį prieš tylų dangų? Pagalvojau, ką aš padariau, kad to nusipelniau? Bet atsakymo nebuvo. Kai kurie žmonės mano, kad aš nusidėjau, o kiti mano, kad mano tėvai nusidėjo. Žinau tik tiek, kad man jau užtenka viso to, miego kolonijoje, bjauraus kvapo ir prakeikto varpelio, kurį turėjau nešioti ant kaklo, kad įspėčiau žmones apie savo buvimą. Lyg man to reikėjo. Užteko vieno žvilgsnio ir jie garsiai šaukia: Nešvari! Nešvarus! Nešvarus!

Prieš kelias savaites išdrįsau eiti keliu į savo kaimą. Neturėjau tikslo įeiti į kaimą. Tiesiog norėjau dar kartą pažvelgti į savo laukus. Dar kartą pažvelk į mano namus iš tolo ir galbūt atsitiktinai pamatysi mano žmonos veidą. Aš jos nemačiau. Bet mačiau pievoje žaidžiančius vaikus. Pasislėpiau už medžio ir stebėjau, kaip jie veržiasi ir šokinėja. Jų veidai buvo tokie laimingi, o juokas toks užkrečiantis, kad akimirką, tik akimirką, aš nebebuvau raupsuotasis. Buvau ūkininkas. aš buvau tėvas aš buvau vyras Užkrėstas jų laimės, išlipau iš už medžio, ištiesinau nugarą, giliai įkvėpiau ir jie pamatė mane, nespėjau atsitraukti. Vaikai rėkė ir pabėgo. Tačiau vienas atsiliko nuo kitų, sustojo ir žiūrėjo mano keliu. Negaliu tiksliai pasakyti, bet manau, taip, tikrai manau, kad tai buvo mano dukra, kuri ieškojo savo tėvo.

Toks žvilgsnis paskatino mane žengti žingsnį, kurį žengiau šiandien. Žinoma, tai buvo neapgalvota. Žinoma, tai buvo rizikinga. Bet ką aš turėjau prarasti? Jis vadina save Dievo Sūnumi. Jis arba išgirs mano skundus ir mane nužudys, arba išklausys mano prašymus ir išgydys mane. Tokios buvo mano mintys. Aš atėjau pas jį kaip iššaukiantis žmogus. Mane sujaudino ne tikėjimas, o beviltiškas pyktis. Dievas sukūrė šį vargą ant mano kūno ir Jis arba išgydys jį, arba užbaigs mano gyvenimą.

Bet tada aš jį pamačiau! Kai pamačiau Jėzų Kristų, pasikeičiau. Galiu pasakyti tik tiek, kad kartais rytai Judėjoje būna tokie gaivūs, o saulėtekis toks šlovingas, kad pamirštama praėjusios dienos karštis ir skausmas. Žvelgiant į jo veidą, atrodė, lyg matytumėte gražų Judėjos rytą. Prieš jam ką nors sakydamas, žinojau, kad jis mane užjaučia. Kažkaip žinojau, kad jis nekenčia šios ligos kaip ir aš, ne, net labiau nei aš. Mano pyktis virto pasitikėjimu, pyktis – viltimi.

Pasislėpęs už uolos, stebėjau, kaip jis leidžiasi nuo kalno. Jį sekė didžiulė minia. Palaukiau, kol jis bus per kelis žingsnius nuo manęs, tada žengiau į priekį. "Meistras!" Jis sustojo ir pažvelgė į mane, kaip ir daugybė kitų. Baimė apėmė minią. Visi užsidengė veidą ranka. Vaikai slėpėsi už savo tėvų. Nešvarus, kažkas sušuko! Negaliu ant jų už tai pykti. Aš buvau vaikščiojanti mirtis. Bet aš jos beveik negirdėjau. Aš jos beveik nemačiau. Daug kartų mačiau ją panikuojančią. Tačiau iki šiol niekada nebuvau patyręs jo užuojautos. Visi atsistatydino, išskyrus jį. Jis priėjo prie manęs. Aš nepajudėjau.

Aš ką tik pasakiau, Viešpatie, jei nori, gali mane pasveikti. Jei jis būtų mane išgydęs vienu žodžiu, būčiau sužavėtas. Bet jis kalbėjo ne tik su manimi. Jam to nepakako. Jis priartėjo prie manęs. Jis mane palietė. Taip aš darau. Jo žodžiai buvo tokie pat meilūs, kaip ir prisilietimas. Būk sveikas! Jėga tekėjo per mano kūną kaip vanduo per sausą lauką. Tą pačią akimirką pajutau, kur buvo sustingimas. Jaučiau jėgą savo išsekusiame kūne. Ištiesiau nugarą, kad sušiltų, ir pakėliau galvą. Dabar aš stovėjau akis į akį su juo ir žiūrėjau į jo veidą, akis į akį. Jis nusišypsojo. Jis suspaudė mano galvą rankomis ir prisitraukė taip arti, kad galėjau jausti jo šiltą kvapą ir matyti ašaras jo akyse. Būkite atsargūs ir niekam nieko nesakykite, bet eikite pas kunigą ir paprašykite, kad jis patvirtintų išgydymą ir aukotų auką, kurią nurodė Mozė. Noriu, kad atsakingi asmenys žinotų, kad į įstatymus žiūriu rimtai.

Aš dabar pakeliui pas kunigą. Aš jam parodysiu save ir apkabinsiu. Pasirodysiu žmonai ir ją apkabinsiu. Aš laikysiu savo dukrą ant rankų. Niekada nepamiršiu to, kuris išdrįso mane paliesti – Jėzaus Kristaus! Jis galėjo mane paversti vienu žodžiu. Bet jis norėjo ne tik mane išgydyti, bet ir pagerbti, suteikti man vertės, įvesti į bendrystę su juo. Įsivaizduokite, aš nebuvau vertas žmogaus prisilietimo, bet esu vertas Dievo prisilietimo.

pateikė Maxas Lucado