Šventoji Dvasia

104 šventoji dvasia

Šventoji Dvasia yra trečiasis dievybės asmuo ir amžinai kyla iš Tėvo per Sūnų. Jis yra pažadėtasis Jėzaus Kristaus Guodėjas, kurį Dievas siuntė visiems tikintiesiems. Šventoji Dvasia gyvena mumyse, jungianti mus su Tėvu ir Sūnumi, perkeičianti per atgailą ir pašventinimą, priderinanti prie Kristaus paveikslo per nuolatinį atsinaujinimą. Šventoji Dvasia yra įkvėpimo ir pranašystės šaltinis Biblijoje ir vienybės bei bendrystės šaltinis bažnyčioje. Jis dovanoja dvasines dovanas Evangelijos darbui ir yra nuolatinis krikščionio vadovas į visą tiesą. (Jonas 14,16; 15,26; Apaštalų darbai 2,4.17-19.38 val.; Motiejus 28,19; Jonas 14,17-26; 1 Petras 1,2; Titas 3,5; 2. Petras 1,21; 1. Korintiečiams 12,13; 2. Korintiečiams 13,13; 1. Korintiečiams 12,1-11; Apaštalų darbai 20,28:1; jonas 6,13)

Šventoji Dvasia yra Dievas

Šventoji Dvasia, tai yra Dievas, veikiantis - mus kuriantis, kalbantis, transformuojantis, gyvenantis mumyse, dirbantis mumyse. Nors Šventoji Dvasia gali atlikti šį darbą be mūsų žinios, tai padeda sužinoti daugiau.

Šventoji Dvasia turi Dievo savybių, yra tapatinama su Dievu ir atlieka darbus, kuriuos daro tik Dievas. Kaip ir Dievas, Dvasia yra šventa – tokia šventa, kad įžeisti Šventąją Dvasią yra tokia pat sunki nuodėmė, kaip trypti Dievo Sūnų (Hebrajams). 10,29). Šventosios Dvasios piktžodžiavimas yra viena iš neatleistinų nuodėmių (Mato 12,31). Tai rodo, kad dvasia iš esmės yra šventa, o ne tik apdovanota šventumu, kaip buvo šventyklos atveju.

Kaip ir Dievas, Šventoji Dvasia yra amžina (Hebrajams 9,14). Kaip ir Dievas, Šventoji Dvasia yra visur (13 psalmė9,7-10). Kaip ir Dievas, Šventoji Dvasia yra visažinė (1. korintiečiai 2,10-11; Jonas 14,26). Šventoji Dvasia kuria (Jobas 33,4; 10 psalmė4,30) ir daro stebuklus įmanomus (Mato 12,28; Romiečiams 15:18-19), atliekantis Dievo darbą savo tarnyboje. Kai kuriose Biblijos ištraukose Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia vadinami vienodai dieviškais. Ištraukoje apie „Dvasios dovanas“ Paulius sugretina „vieną“ Dvasią, „vieną“ Viešpatį ir „vieną“ Dievą (1 Kor.2,4-6). Laišką jis užbaigia trijų dalių maldos formule (2 Kor. 13,13). Ir Petras pristato laišką su dar viena trijų dalių formule (1. Petras 1,2). Tai nėra vienybės įrodymai, bet jie ją palaiko.

Vienybę dar stipriau išreiškia krikšto formulė: „[krikštykite juos] Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu [vienaskaita]“ (Mt 2).8,19). Trys turi vieną pavadinimą, nurodantį vieną esybę, vieną būtybę.

Kai Šventoji Dvasia ką nors daro, Dievas tai daro. Kai kalba Šventoji Dvasia, kalba Dievas. Kai Ananijas melavo Šventajai Dvasiai, jis melavo Dievui (Apd 5,3-4). Kaip sako Petras, Ananijas melavo ne tik Dievo atstovui, bet ir pačiam Dievui. Negalima „meluoti“ beasmenei jėgai.

Vienu metu Paulius sako, kad krikščionys naudojasi Šventosios Dvasios šventykla (1 Kor 6,19), kitur mes esame Dievo šventykla (1. korintiečiai 3,16). Šventykla skirta dieviškajai būtybei garbinti, o ne beasmenei jėgai. Kai Paulius rašo apie „Šventosios Dvasios šventyklą“, jis netiesiogiai sako: Šventoji Dvasia yra Dievas.

Taip pat Apaštalų darbų 1 skyriuje3,2 Šventoji Dvasia prilyginama Dievui: „Bet jiems tarnaujant Viešpačiui ir pasninkaujant, Šventoji Dvasia pasakė: „Atskirkite mane nuo Barnabo ir Sauliaus darbui, kuriam aš juos pašaukiau“. Čia Šventoji Dvasia kalba kaip Dievas. Panašiai jis sako, kad izraelitai „išbandė jį ir išbandė jį“ ir kad „su pykčiu prisiekiau, kad jie man neateis“ (Hebrajams). 3,7-vienas).

Vis dėlto Šventoji Dvasia nėra tik alternatyvus Dievo vardas. Šventoji Dvasia skiriasi nuo Tėvo ir Sūnaus; B. parodė Jėzaus krikšto metu (Mato 3,16-17). Trys skirtingi, bet vienas.

Šventoji Dvasia atlieka Dievo darbą mūsų gyvenime. Mes esame „Dievo vaikai“, tai yra, gimę iš Dievo (Jn 1,12), kuris prilygsta „gimęs iš Dvasios“ (Jn 3,5-6). Šventoji Dvasia yra terpė, per kurią Dievas gyvena mumyse (Efeziečiams 2,22; 1. Jonas 3,24; 4,13). Šventoji Dvasia gyvena mumyse (Rom 8,11; 1. korintiečiai 3,16) – ir kadangi Dvasia gyvena mumyse, galime sakyti, kad Dievas gyvena mumyse.

Protas yra asmeniškas

Biblija Šventajai Dvasiai priskiria asmenines savybes.

  • Dvasia gyvena (romiečiams 8,11; 1. korintiečiai 3,16)
  • Dvasia kalba (Apd 8,29; 10,19; 11,12; 21,11; 1. Timotiejus 4,1; hebrajų 3,7 ir tt).
  • Dvasia kartais vartoja asmeninį įvardį „aš“ (Apd 10,20; 13,2).
  • Dvasia gali būti maldinama, gundoma, kankinama, keikiama, piktžodžiuojama (Apd 5, 3. 9; Efeziečiams 4,30;
    hebrajų 10,29; Motiejus 12,31).
  • Dvasia veda, atstovauja, kviečia, skiria (Rom 8,14. 26; 1 aktai3,2; 20,28).

Romėnai 8,27 kalba apie „dvasios jausmą“. Jis mąsto ir sprendžia – sprendimas gali „jam patikti“ (Apd 15,28). Protas „žino“, protas „skiria“ (1. korintiečiai 2,11; 12,11). Tai nėra beasmenė galia.

Jėzus Šventąją Dvasią – Naujojo Testamento graikų kalba – vadina parakletos – tai reiškia guodėjas, gynėjas, pagalbininkas. „Ir aš prašysiu Tėvo, ir jis duos jums kitą Guodėją, kad būtų su jumis per amžius: Tiesos Dvasią...“ (Jn 1)4,16-17). Kaip ir Jėzus, Šventoji Dvasia, pirmoji mokinių Guodėja, moko, liudija, atveria akis, veda ir atskleidžia tiesą (Jn 1).4,26; 15,26; 16,8 ir 13-14). Tai asmeniniai vaidmenys.

Jonas vartoja vyriškos giminės formą parakletos; nereikėjo šio žodžio neutralizuoti. Jono 1 skyriuje6,14 vyriškos giminės asmenvardžiai („jis“) graikų kalboje taip pat vartojami kartu su faktiškai neutraliu žodžiu „dvasia“. Būtų buvę lengva pereiti prie neutralių įvardžių („it“), bet Jonas to nedaro. Dvasia gali būti vyriška („jis“). Žinoma, gramatika čia santykinai nesvarbi; svarbu, kad Šventoji Dvasia turi asmeninių savybių. Jis nėra neutrali jėga, o protingas ir dieviškas pagalbininkas, gyvenantis mumyse.

Dvasia Senajame Testamente

Biblija neturi savo skyriaus ar knygos „Šventoji Dvasia“. Mes šiek tiek sužinome apie Dvasią čia, šiek tiek ten, kur tik Šventasis Raštas kalba apie jos darbą. Senajame Testamente galima palyginti nedaug.

Dvasia bendradarbiavo kuriant gyvybę ir bendradarbiauja ją palaikant (1. Mose 1,2; 3 darbas3,4; 34,14). Dievo Dvasia pripildė Bezazelą „visa tvarka“ statyti padangtę (2. Mozė 31,3-5). Jis išpildė Mozę ir užpuolė septyniasdešimt vyresniųjų (4. Mose 11,25). Jis pripildė Jozuę išminties ir suteikė Samsonui bei kitiems lyderiams jėgų arba sugebėjimų kovoti (Pakartoto Įstatymo 5 Kor.4,9; Teisėjas [tarpas]]6,34; 14,6).

Dievo dvasia buvo duota Sauliui ir vėliau atimta (1. Samuelis 10,6; 16,14). Dvasia davė Dovydui šventyklos planus (1 Kr8,12). Dvasia įkvėpė pranašus kalbėti (4. Mozė 24,2; 2. Samuelis 23,2; 1 Chr 12,19; 2 Chr 15,1; 20,14 val.; Ezekielis 11,5; Zacharijas 7,12; 2. Petras 1,21).

Taip pat Naujajame Testamente Dvasia įgalino žmones kalbėti, pavyzdžiui, Elžbietą, Zachariją ir Simeoną (Lk. 1,41. 67; 2,25-32). Jonas Krikštytojas buvo pripildytas Dvasios net nuo gimimo (Lk 1,15). Svarbiausias jo veiksmas buvo paskelbimas apie Jėzaus atėjimą, kuris turėjo krikštyti žmones ne tik vandeniu, bet „Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk. 3,16).

Dvasia ir Jėzus

Šventoji Dvasia visada vaidino svarbų vaidmenį Jėzaus gyvenime. Jis paskatino Jėzaus prasidėjimą (Mato 1,20), nusileido jam per krikštą (Mato 3,16), nuvedė Jėzų į dykumą (Lk 4,1) ir patepė jį skelbti Evangeliją (Lk 4,18). „Dievo Dvasia“ Jėzus išvarė piktąsias dvasias (Mato 12,28). Dvasia jis paaukojo save kaip auką už nuodėmę (Hebrajams 9,14), ir ta pačia Dvasia jis buvo prikeltas iš numirusių (romiečiams 8,11).

Jėzus mokė, kad persekiojimo laikais Dvasia kalbės per mokinius (Mato evangelija). 10,19-20). Jis išmokė juos krikštyti naujus mokinius „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu“ (Mato 2).8,19). Jis pažadėjo, kad Dievas duos Šventąją Dvasią visiems, kurie jo prašo (Lk
11,13).

Svarbiausi Jėzaus mokymai apie Šventąją Dvasią yra Evangelijoje pagal Joną. Pirma, žmogus turi „gimti iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3,5). Jam reikia dvasinio atgimimo, o tai negali kilti iš jo paties: tai Dievo dovana. Nors dvasia nematoma, Šventoji Dvasia daro didelę įtaką mūsų gyvenimui (8 eilutė).

Jėzus taip pat moko: „Kas trokšta, ateik pas mane ir gerk! Kas tiki mane, kaip sako Raštas, iš jo kūno tekės gyvojo vandens upės“ (Jn 7, 37-38). Jonas iš karto leidžia sekti aiškinimui: „Taip jis pasakė apie Dvasią, kurią turi gauti Jį tikintieji...“ (39 eil.). Šventoji Dvasia numalšina vidinį troškulį. Jis dovanoja mums santykį su Dievu, kuriam mes buvome sukurti. Ateidami pas Jėzų mes gauname Dvasią ir Dvasia gali užpildyti mūsų gyvenimus.

Iki tol, pasak Jono, Dvasia dar nebuvo išlieta apskritai: Dvasios „dar nebuvo; nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas“ (39 eil.). Dvasia pripildė atskirus vyrus ir moteris prieš Jėzų, bet netrukus ji ateis nauju, galingesniu būdu – per Sekmines. Dvasia dabar išliejama kolektyviai, ne tik individualiai. Kiekvienas, kuris yra „pašauktas“ Dievo ir yra pakrikštytas, jį priima (Apd 2,38-vienas).

Jėzus pažadėjo, kad tiesos Dvasia ateis pas Jo mokinius ir kad ta Dvasia gyvens juose (Jn 1).4,16-18). Tai prilygsta Jėzaus atėjimui pas savo mokinius (18 eil.), nes tai yra Jėzaus Dvasia ir Tėvo Dvasia – siunčiama Jėzaus ir Tėvo (Jn. 1).5,26). Dvasia daro Jėzų prieinamą kiekvienam ir tęsia jo darbą.

Pagal Jėzaus žodį, Dvasia turėjo „mokyti mokinius visko“ ir „priminti jiems visa, ką jums sakiau“ (Jn 1).4,26). Dvasia išmokė juos dalykų, kurių jie negalėjo suprasti prieš Jėzaus prisikėlimą (Jn 16,12-vienas).

Dvasia liudija apie Jėzų (Jn 15,26; 16,14). Jis neplatina savęs, bet veda žmones pas Jėzų Kristų ir pas Tėvą. Jis nekalba „apie save“, o tik taip, kaip nori Tėvas (Jn 16,13). Ir kadangi Dvasia gali apsigyventi milijonuose žmonių, mums yra palaima, kad Jėzus pakilo į dangų ir atsiuntė mums Dvasią (Jono 16:7).

Dvasia veikia evangelizuojant; Jis paaiškina pasauliui apie jo nuodėmę, kaltę, teisingumo poreikį ir tikro teismo atėjimą (8-10 eil.). Šventoji Dvasia nukreipia žmones į Jėzų kaip į tą, kuris atperka visas kaltes ir yra teisumo šaltinis.

Dvasia ir Bažnyčia

Jonas Krikštytojas pranašavo, kad Jėzus krikštys žmones „Šventąja Dvasia“ (Mk 1,8). Tai atsitiko po Jo prisikėlimo Sekminių dieną, kai Dvasia stebuklingu būdu atkūrė mokinius (Apd 2). Stebuklo dalis buvo ir tai, kad žmonės išgirdo mokinius kalbant užsienio kalbomis (6 eil.). Panašūs stebuklai vyko ir Bažnyčiai augant ir plečiantis (Apd 10,44-46; 1 9,1-6). Kaip istorikas, Lukas pasakoja apie neįprastus ir tipiškesnius įvykius. Nėra įrodymų, kad šie stebuklai nutiko visiems naujiems tikintiesiems.

Paulius sako, kad visi tikintieji yra pakrikštyti Šventąja Dvasia į vieną kūną – bažnyčią.1. Korintiečiams 12,13). Šventoji Dvasia bus duota kiekvienam tikinčiam (Rom 10,13; galatai 3,14). Su lydinčiu stebuklu ar be jo, visi tikintieji yra pakrikštyti Šventąja Dvasia. Nereikia ieškoti stebuklo kaip konkretaus, akivaizdaus to įrodymo. Biblija nereikalauja, kad kiekvienas tikintysis prašytų pakrikštyti Šventąja Dvasia. Atvirkščiai, ji ragina kiekvieną tikinčiąjį nuolat būti pripildytam Šventosios Dvasios (Efeziečiams ). 5,18) – noriai sekti Dvasios vedimu. Tai nuolatinė pareiga, o ne vienkartinis įvykis.

Užuot ieškoję stebuklo, turėtume ieškoti Dievo ir leisti Dievui nuspręsti, ar stebuklas įvyks, ar ne. Paulius dažnai Dievo galią apibūdina ne tokiais žodžiais kaip stebuklai, o žodžiais, išreiškiančiais vidinę stiprybę: viltį, meilę, kantrybę ir kantrybę, norą tarnauti, supratimą, gebėjimą kentėti ir drąsą skelbti (Romiečiams 1).5,13; 2. Korintiečiams 12,9; Efeziečiams 3,7 & 16-17; kolosiečiai 1,11 ir 28-29; 2. Timotiejus 1,7-vienas).

Apaštalų darbai rodo, kad Dvasia buvo bažnyčios augimo jėga. Dvasia suteikė mokiniams stiprybės liudyti apie Jėzų (Apd 1,8). Jis labai įtikino juos skelbdamas (Apd 4,8 & 31; 6,10). Jis davė Pilypui nurodymus, o vėliau jį pagrobė (Apd 8,29 ir 39).

Dvasia skatino bažnyčią ir pasitelkė žmones jai vadovauti (Apd 9,31;
20,28 val.). Jis kalbėjo Petrui ir Antiochijos bažnyčiai (Apd 10,19; 11,12; 13,2). Jis įkvėpė Agabą išpranašauti badą, o Paulių – prakeikti (Apd 11,28; 13,9-11). Jis vedė Paulių ir Barnabą į jų keliones (Apd 1 Kor3,4; 16,6-7) ir padėjo Jeruzalės Apaštalų Tarybai priimti sprendimus (Apd 1 Kor.5,28). Jis pasiuntė Paulių į Jeruzalę ir pranašavo, kas ten nutiks (Apd 20,22:23-2; Kor.1,11). Bažnyčia egzistavo ir augo tik todėl, kad tikinčiuose veikė Dvasia.

Dvasia ir tikintieji šiandien

Dievas Šventoji Dvasia yra giliai įsitraukęs į tikinčiųjų gyvenimą šiandien.

  • Jis veda mus į atgailą ir suteikia mums naują gyvenimą (Jn 16,8; 3,5-vienas).
  • Jis gyvena mumyse, mus moko, veda1. korintiečiai 2,10-13; Jonas 14,16-17 ir 26; romėnai 8,14). Jis veda mus per Šventąjį Raštą, per maldą ir per kitus krikščionis.
  • Jis yra išminties dvasia, padedanti su pasitikėjimu, meile ir apdairiai mąstyti apie būsimus sprendimus (Efeziečiams 1,17; 2. Timotiejus 1,7).
  • Dvasia „apipjausto“ mūsų širdis, užantspauduoja ir pašventina mus bei išskiria Dievo tikslui (romiečiams). 2,29; Efeziečiams 1,14).
  • Jis pagimdo mumyse meilę ir teisumo vaisių (Rom 5,5; Efeziečiams 5,9; galatai 5,22-vienas).
  • Jis įkelia mus į bažnyčią ir padeda mums žinoti, kad esame Dievo vaikai (1. Korintiečiams 12,13; romėnai 8,14-vienas).

Mes turime garbinti Dievą „Dievo Dvasia“, nukreipdami savo mintis ir ketinimus į tai, ko nori Dvasia (Filipiečiai 3,3; 2. korintiečiai 3,6; romėnai 7,6; 8,4-5). Mes stengiamės prisitaikyti prie to, ko Jis nori (Galatams 6,8). Kai esame vedami Dvasios, Ji suteikia mums gyvybę ir ramybę (Rom 8,6). Jis suteikia mums prieigą prie Tėvo (Efeziečiams 2,18). Jis stovi šalia mūsų silpnybėse, „atstovauja“ mums, tai yra, užtaria mus pas Tėvą (romiečiams 8,26-vienas).

Jis taip pat dovanoja dvasines dovanas, tinkamas bažnytiniam vadovui (Efeziečiams 4,11), į įvairius biurus (Romėnų 12,6-8), ir tam tikrų gabumų atlikti nepaprastas užduotis (1. Korintiečiams 12,4-11). Niekas neturi visų dovanų vienu metu, ir jokia dovana neduodama visiems be atodairos (28-30 eil.). Visos dovanos, tiek dvasinės, tiek „gamtinės“, turi būti naudojamos bendram labui ir tarnauti visai Bažnyčiai (1. Korintiečiams 12,7; 14,12). Kiekviena dovana yra svarbi (1. Korintiečiams 12,22-vienas).

Mes vis dar turime tik Dvasios „pirmuosius vaisius“, pirmąjį pažadą, kuris ateityje mums žada daug daugiau (romiečiams 8,23; 2. korintiečiai 1,22; 5,5; Efeziečiams 1,13-vienas).

Šventoji Dvasia yra Dievas, veikiantis mūsų gyvenime. Viską, ką daro Dievas, daro Dvasia. Štai kodėl Paulius mus ragina: „Jei gyvename Dvasia, tai ir gyvenkime Dvasia... neliūdinkite Šventosios Dvasios... negęsinkite Dvasios“ (Galatams). 5,25; Efeziečiams 4,30; 1-oji 5,19). Taigi atidžiai klausykime, ką Dvasia sako. Kai jis kalba, Dievas kalba.

Michaelas Morrisonas


PDFŠventoji Dvasia