Šventosios Dvasios dieviškumas

Krikščionybė tradiciškai mokė, kad Šventoji Dvasia yra trečiasis dievo asmuo arba hipostazė. Tačiau kai kurie išmokė, kad Šventoji Dvasia yra beasmenė jėga, kurią naudoja Dievas. Ar Šventoji Dvasia yra Dievas, ar tai tik Dievo galia? Panagrinėkime Biblijos mokymus.

1. Šventosios Dvasios dieviškumas

Įvadas: Raštai pakartotinai kalba apie Šventąją Dvasią, vadinamą Dievo Dvasia ir Jėzaus Kristaus Dvasia. Raštas nurodo, kad Šventoji Dvasia iš esmės yra tas pats, kas Tėvas ir Sūnus. Dievo atributai priskiriami Šventajai Dvasiai, jis prilyginamas Dievui ir daro darbą, kurį gali atlikti tik Dievas.

A. Dievo savybės

Šventumas: Biblijoje daugiau nei 90 vietų Dievo Dvasia vadinama „Šventąja Dvasia“. Šventumas yra esminė proto savybė. Dvasia yra tokia šventa, kad piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai negali būti atleistas, nors piktžodžiavimas prieš Jėzų gali būti atleistas (Mato evangelija) 11,32). Dvasios šmeižimas yra toks pat nuodėmingas, kaip ir Dievo Sūnaus trypimas (Hebrajams 10,29). Tai rodo, kad dvasia iš prigimties yra šventa, šventa, o ne paskirtas ar antraeilis šventumas, koks buvo šventykloje. Dvasia taip pat turi begalinių Dievo savybių: neribota laike, erdvėje, galia ir žiniomis.
Amžinybė: Šventoji Dvasia, Guodėja (pagalba), bus su mumis per amžius (Jn 14,16). Dvasia yra amžina (Hebrajams 9,14).
Visur: Dovydas, šlovindamas Dievo didybę, paklausė: „Kur man eiti nuo tavo dvasios ir kur bėgti nuo tavo veido? Kai aš pakilsiu į dangų, ten tu esi“ (13 psalmė9,7-8). Dievo dvasia, kurią Dovydas naudoja kaip paties Dievo buvimo sinonimą, yra danguje ir su mirusiaisiais (Šeole, 8 eil.), rytuose ir vakaruose (9 eil.). Galima sakyti, kad Dievo dvasia yra ant kažkieno išliejama, kad ji pripildo žmogų arba kad nusileidžia – bet nenurodant, kad dvasia pasitraukė iš vietos ar užleido kitą vietą. Tomas Odenas teigia, kad „tokie teiginiai yra pagrįsti visur esančio buvimo ir amžinybės prielaida, savybėmis, kurios teisingai priskiriamos tik Dievui“.
Visagalybė: Dievo atliekami darbai, pvz B. Kūryba, taip pat priskiriami Šventajai Dvasiai (Job 33,4; 10 psalmė4,30). Jėzaus Kristaus stebuklus padarė „Dvasia“ (Mato 12,28). Pauliaus misionieriškoje tarnyboje darbas, kurį „Kristus atliko, buvo atliktas Dievo Dvasios galia“.
Visažinystė: „Dvasia ištiria viską, net ir dievybės gelmes“, – rašė Paulius (1. korintiečiai 2,10). Dievo Dvasia „pažįsta Dievo dalykus“ (11 eilutė). Todėl Dvasia viską žino ir gali visko išmokyti (Jn 14,26).

Šventumas, amžinybė, visagalybė, visagalybė ir visažiniškumas yra Dievo prigimties bruožai, tai yra, jie būdingi dieviškosios egzistencijos prigimčiai. Šventoji Dvasia turi šias esmines Dievo savybes.

B. Lygus Dievui

„Trejybės“ frazės: daugiau Raštų aprašo, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra lygūs. Diskutuodamas apie dvasines dovanas, Paulius apibūdina Dvasią, Viešpatį ir Dievą gramatiškai lygiagrečiais teiginiais (1. Korintiečiams 12,4-6). Paulius laišką baigia trijų dalių malda: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais“ (2 Kor.3,14). Paulius laišką pradeda tokia trijų dalių formuluote: „... kuriuos Dievas Tėvas išrinko per Dvasios pašventinimą klusnumui ir apšlakstymui Jėzaus Kristaus krauju“ (1. Petras 1,2).Žinoma, šios trivienės frazės, vartojamos šiuose ar kituose Raštuose, neįrodo lygybės, bet jos tai rodo. Krikšto formulė dar stipriau sufleruoja vienybę: „...krikštyk juos vardan (vienaskaitos) Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 2).8,19). Tėvas, sūnus ir dvasia turi bendrą vardą, kuris rodo bendrą esmę ir lygybę. Šioje eilutėje kalbama apie daugumą ir vienybę. Minimi trys vardai, bet visi trys turi bendrą pavadinimą.
Žodinis pasikeitimas: Apaštalų darbuose 5,3 skaitome, kad Ananijas melavo Šventajai Dvasiai. 4 eilutėje sakoma, kad jis melavo Dievui. Tai rodo, kad „Šventoji Dvasia“ ir „Dievas“ yra keičiami, todėl Šventoji Dvasia yra Dievas. Kai kurie žmonės bando tai paaiškinti sakydami, kad Ananijas tik netiesiogiai melavo Dievui, nes Šventoji Dvasia atstovavo Dievui. Toks aiškinimas gali būti gramatiškai įmanomas, tačiau jis parodytų Šventosios Dvasios asmenybę, nes nemeluojame beasmenei jėgai. Be to, Petras pasakė Ananijui, kad melavo ne žmonėms, o Dievui. Šio rašto galia yra ta, kad Ananijas melavo ne tik Dievo atstovams, bet ir pačiam Dievui – ir Šventoji Dvasia, kuriai Ananijas melavo, yra Dievas.
Kitas pasikeitimas žodžiais galima rasti 1. korintiečiai 3,16 ir 6,19. Krikščionys yra ne tik Dievo, bet ir Šventosios Dvasios šventykla; du terminai reiškia tą patį. Šventykla, be abejo, yra dievybės, o ne beasmenės jėgos gyvenamoji vieta. Kai Paulius rašo „Šventosios Dvasios šventykla“, jis turi omenyje, kad Šventoji Dvasia yra Dievas.
Kitas žodinės lygybės tarp Dievo ir Šventosios Dvasios pavyzdys yra Apaštalų darbų 1 skyriuje3,2: „...tarė Šventoji Dvasia: Atskirkite mane Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau.“ Čia Šventoji Dvasia kalba už Dievą, kaip Dievą. Lygiai taip pat skaitome laiške hebrajams 3,7-11, kad Šventoji Dvasia sako, kad izraelitai „bandė mane ir išbandė mane“; Šventoji Dvasia sako: „...supykau... jie neįeis į mano poilsį.“ Šventoji Dvasia tapatinama su Izraelio Dievu. hebrajų 10,15-17 Dvasią prilygina Viešpačiui, kuris sudaro naują sandorą. Dvasia, kuri įkvėpė pranašus, yra Dievas. Tai yra Šventosios Dvasios darbas, kuris perkelia mus į kitą skyrių.

C. Dieviškas darbas

Sukurti: Šventoji Dvasia atlieka darbą, kurį gali atlikti tik Dievas, pavyzdžiui, sukurti (1. Mose 1,2; 3 darbas3,4; 10 psalmė4,30) ir išvaryti demonus (Mato 12,28).
Liudytojai: Dvasia pagimdė Dievo Sūnų (Mato 1,20; Lukas 1,35) o visiškas Sūnaus dieviškumas rodo visišką pradedančiojo dieviškumą.Dvasia taip pat pagimdo tikinčiuosius – jie gimsta iš Dievo (Jonas 1,13) ir lygiai taip pat gimę iš Dvasios (Johannes 3,5). „Dvasia suteikia (amžinąjį) gyvenimą“ (Jn 6,63). Dvasia yra jėga, kuria esame prikelti (Rom 8,11).
Gyvenimas viduje: Šventoji Dvasia yra priemonė, kuria Dievas gyvena savo vaikuose (Ef2,22; 1. Jonas 3,24; 4,13). Šventoji Dvasia „gyvena“ mumyse (Rom 8,11; 1. korintiečiai 3,16) – ir kadangi Dvasia gyvena mumyse, galime sakyti, kad Dievas gyvena mumyse. Galime sakyti, kad Dievas gyvena mumyse, nes Šventoji Dvasia tam tikru būdu gyvena mumyse. Dvasia nėra atstovas ar jėga, gyvenanti mumyse – mumyse gyvena pats Dievas. Geoffrey Bromiley padaro tikslią išvadą, sakydamas: „Turėti reikalų su Šventąja Dvasia, ne mažiau nei su Tėvu ir Sūnumi, reiškia turėti reikalų su Dievu“.
Šventieji: Šventoji Dvasia daro žmones šventus (Romiečiams 15,16; 1. Petras 1,2). Dvasia įgalina žmones įeiti į Dievo karalystę (Jn 3,5). Esame „išgelbėti Dvasios pašventinimu“ (2. tesalonikiečiams 2,13).

Visais šiais klausimais Dvasios darbai yra Dievo darbai. Nesvarbu, ką protas sako ar daro, Dievas sako ir daro; dvasia visiškai atspindi Dievą.

2. Šventosios Dvasios asmenybė

Įvadas: Šventasis Raštas apibūdina Šventąją Dvasią kaip asmeninių savybių turėtoją: dvasia turi protą ir valią, ji kalba ir su ja gali kalbėti, ji veikia ir įsikiša už mus. Visa tai nurodo asmenybę teologine prasme. Šventoji Dvasia yra asmuo arba hipostazė ta pačia prasme kaip tėvas ir sūnus. Mūsų santykiai su Dievu, kuriuos užmezga Šventoji Dvasia, yra asmeniniai santykiai.

A. Gyvenimas ir intelektas

Gyvenimas: Šventoji Dvasia „gyvena“ (romiečiams 8,11; 1. korintiečiai 3,16).
Intelektas: protas „žino“ (1. korintiečiai 2,11). romėnai 8,27 reiškia „proto jausmą“. Ši Dvasia gali priimti sprendimus – sprendimas „patiko“ Šventajai Dvasiai (Apd 1 Kor.5,28). Šios eilutės rodo aiškiai atpažįstamą intelektą.
Valia: 1. korintiečiai 2,11 sako, kad protas priima sprendimus, parodydamas, kad protas turi valią. Graikiškas žodis reiškia „jis arba tai veikia... skiria“. Nors graikiškas žodis nenurodo veiksmažodžio subjekto, kontekste jis greičiausiai yra Šventoji Dvasia. Kadangi iš kitų eilučių žinome, kad dvasia turi supratimo, žinių ir įžvalgumo, nereikia skubėti daryti išvados. 1. Korintiečiams 12,11 prieštarauti, kad protas taip pat turi valią.

B. Bendravimas

Kalbėjimas: Daugybė eilučių rodo, kad Šventoji Dvasia kalbėjo (Apd 8,29; 10,19; 11,12;21,11; 1. Timotiejus 4,1; hebrajų 3,7ir kt.) Krikščionių autorius Odenas pastebi, kad „Dvasia kalba pirmuoju asmeniu, kaip „aš“, „nes aš juos siunčiau“ (Apd. 10,20) ... „Aš juos pašaukiau“ (Apaštalų darbai 13,2). Tik vienas žmogus gali pasakyti „aš“.
Sąveika: Dvasiai galima meluoti (Apaštalų darbai 5,3), o tai rodo, kad galima kalbėti su dvasia. Dvasia gali būti išbandyta (Apd 5,9), peikiamas (hebrajams 10,29) arba piktžodžiavo (Mato 12,31), kuris rodo asmenybės statusą. Odenas renka daugiau įrodymų: „Apaštališkasis liudijimas naudoja labai asmeniškas analogijas: vadovauti (romiečiams 8,14), nuteistasis („atmerkite akis“ – Jono 16,8), atstovauti / advokatuoti (rom8,26), išskyrė / pašaukė (Aktų 13,2) nustatytas (Apaštalų darbai 20,28:6) ... nuliūdinti gali tik vienas žmogus (Izaijo 3,10; Efeziečiams 4,30).
Parakletas: Jėzus Šventąją Dvasią pavadino Paraklete – Guodėja, Užtarėja arba Užtarėja. Parakletas yra aktyvus, jis moko (Jn 14,26), jis liudija (Jono 15,26), jis nuteisia (Jono 16,8), jis vadovauja (Jono 16,13) ir atskleidžia tiesą (Jono 16,14).

Jėzus vartojo vyrišką parakletos formą; jis nematė reikalo padaryti žodį niekiniu ar vartoti niekuo dėto įvardį. Jono 1 skyriuje6,14 vyriškosios giminės įvardžiai vartojami net tada, kai minima neutrali pneuma. Būtų buvę lengva pereiti prie neutralių įvardžių, bet Johannesas to nepadarė. Kitur pagal gramatinę vartoseną protui vartojami niekiniai įvardžiai. Šventasis Raštas neskaldo plauko apie gramatinę dvasios lytį – ir mes taip pat neturėtume būti.

C. Veiksmas

Naujas gyvenimas: Šventoji Dvasia daro mus naujus, ji suteikia mums naują gyvenimą (Jn 3,5). Dvasia mus pašventina (1. Petras 1,2) ir veda mus į šį naują gyvenimą (romiečiams 8,14). Dvasia duoda įvairių dovanų Bažnyčiai statyti (1. Korintiečiams 12,7-11) ir visoje Apaštalų darbų knygoje matome, kad Dvasia vadovauja Bažnyčiai.
Užtarimas: „Asmeniškiausia“ Šventosios Dvasios veikla yra užtarimas: „...Nes mes nežinome, ko reikia melstis, bet Dvasia užtaria mus... nes ji užtaria šventuosius, kaip ir yra. patinka Dievui“ (romiečiams 8,26-27). Advokatas rodo ne tik tai, kad jūs gaunate bendravimą, bet ir tai, kad jūs perduodate bendravimą. Tai rodo intelektą, užuojautą ir formalų vaidmenį. Šventoji Dvasia nėra beasmenė jėga, o protinga ir dieviška pagalbininkė, gyvenanti mumyse. Dievas gyvena mumyse, o Šventoji Dvasia yra Dievas.

3. garbinimas

Šventosios Dvasios garbinimo pavyzdžių Biblijoje nėra. Šventasis Raštas kalba apie maldą Dvasioje (Efeziečiams 6,18), dvasios bendruomenė (2. Korintiečiams 13,14) ir krikštas Dvasios vardu (Mato 28,19). Nors krikštas, malda ir bendravimas yra šlovinimo dalis, nė viena iš šių eilučių nėra tinkamas Dvasios garbinimo įrodymas; tačiau, priešingai garbinimui, pažymime, kad Dvasia gali būti piktžodžiaujama.2,31).

malda

Nėra biblinių pavyzdžių, kaip melstis Šventajai Dvasiai. Tačiau Biblija teigia, kad žmogus gali kalbėti su Šventąja Dvasia (Apd 5,3). Kai tai daroma su baime arba kaip prašymas, tai iš tikrųjų yra malda Šventajai Dvasiai. Kai krikščionys negali išreikšti savo troškimų ir nori, kad Šventoji Dvasia juos užtartų (romiečiams 8,26-27), tada jie meldžiasi, tiesiogiai ar netiesiogiai, Šventajai Dvasiai. Kai suprantame, kad Šventoji Dvasia turi intelektą ir visiškai atstovauja Dievui, galime ieškoti Dvasios pagalbos – niekada negalvodami, kad Dvasia yra atskirta nuo Dievo, bet suvokdami, kad Dvasia yra Dievo hipostazė, yra tas, kuris stoja už mus.

Kodėl Šventasis Raštas nieko nesako apie maldą Šventajai Dvasiai? Michaelas Greenas aiškina: „Šventoji Dvasia neatkreipia į save dėmesio. Jį Tėvas siuntė šlovinti Jėzų, parodyti Jėzaus patrauklumą, o ne pats būti scenos centru.“ Arba, kaip sako Bromiley. : „Dvasia save sulaiko“.

Konkreti malda ar Šventosios Dvasios garbinimas Šventajame Rašte nėra norma, bet mes vis tiek garbiname Dvasią. Kai mes garbiname Dievą, mes garbiname visus Dievo aspektus, įskaitant Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Teologas iš 4. Kaip paaiškino XIX a.: „Dvasia garbinama kartu Dieve, kai Dievas garbinamas Dvasioje.“ Ką sakome Dvasiai, sakome Dievui, ir ką sakome Dievui, sakome Dvasiai.

4. Santrauka

Raštas rodo, kad Šventoji Dvasia turi dieviškųjų savybių ir veikia, ir yra vaizduojama taip pat, kaip Tėvas ir Sūnus. Šventoji Dvasia yra protinga, jis kalba ir elgiasi kaip žmogus. Tai yra Rašto liudijimo dalis, paskatinusi ankstyvuosius krikščionis suformuluoti Trejybės doktriną.

Bromiley pateikia santrauką:
„Trys dalykai, kurie išplaukia iš šio Naujojo Testamento datų tyrimo, yra šie: (1) Šventoji Dvasia visuotinai laikoma Dievu; (2) Jis yra Dievas, atskirtas nuo Tėvo ir Sūnaus; (3) Jo dieviškumas nepažeidžia dieviškosios vienybės. Kitaip tariant, Šventoji Dvasia yra trečiasis triasmenio Dievo asmuo...

Dieviškoji vienybė negali būti pavaldi matematinėms vienybės idėjoms. viduje konors 4. Dvidešimtajame amžiuje buvo pradėta kalbėti apie tris hipostazes arba asmenis Dievybėje, ne trinitarine trijų sąmonės centrų prasme, bet ir ne ekonominių apraiškų prasme. Nuo Nikėjos ir Konstantinopolio tikėjimo išpažinimai bandė atitikti esmines Biblijos datas, kaip aprašyta aukščiau.

Nors Šventasis Raštas tiesiogiai nepasako, kad „Šventoji Dvasia yra Dievas“ arba kad Dievas yra Trejybė, šios išvados pagrįstos Šventojo Rašto liudijimu. Remdamasi šiais bibliniais įrodymais, Grace communion international (WKG Germany) moko, kad Šventoji Dvasia yra Dievas taip pat, kaip Tėvas yra Dievas ir kad Sūnus yra Dievas.

pateikė Michaelas Morrisonas