Kodėl Dievas patiria krikščionis?

Mes, kaip Jėzaus Kristaus tarnai, dažnai esame prašomi suteikti žmonėms paguodos, kai jie patiria įvairias kančias. Kančios metu mūsų prašoma paaukoti maisto, pastogės ar drabužių. Tačiau kančios metu mūsų paprašoma paaiškinti, kodėl Dievas leidžia krikščionims kentėti, be to, kad prašome ir fizinio palengvėjimo. Į šį klausimą sunku atsakyti, ypač kai jo užduodama fizinės, emocinės ar finansinės nevilties metu. Kartais klausimas užduodamas taip, kad būtų kvestionuojamas Dievo charakteris.

Pramonės industrinėje kultūroje krikščionių kančios samprata dažnai skiriasi nuo kančių krikščionių ekonomiškai skurdesniame pasaulio regione. Kokie mūsų, krikščionių, lūkesčiai turėtų būti dėl kančios? Kai kurie krikščionys yra mokomi, kad tapę krikščionimis jie neturėtų daugiau kentėti savo gyvenime. Jie mokomi, kad krikščionių kančias sukelia tikėjimo stoka.

Hebrajams 11 dažnai vadinamas tikėjimo skyriumi. Jame tam tikri žmonės yra giriami už pasitikintį tikėjimą. Tarp žmonių, išvardytų Hebrajams 11 skyriuje, yra tie, kuriems reikia pagalbos, kurie buvo persekiojami, netinkamai elgiamasi, kankinami, mušami ir žudomi (Hebrajams 11:35-38). Akivaizdu, kad jų kančias sukėlė ne pasitikėjimo trūkumas, nes jie išvardyti skyriuje „Tikėjimas“.

Kančia yra nuodėmės pasekmė. Tačiau ne visos kančios yra tiesioginis krikščioniškojo gyvenimo nuodėmės rezultatas. Savo žemiškosios tarnybos metu Jėzus sutiko vyrą, kuris gimė aklas. Mokiniai prašė Jėzaus nustatyti nuodėmės, dėl kurios vyras gimė aklas, šaltinį. Mokiniai tikėjo, kad kadangi vyras gimė aklas, kančias sukėlė vyro, o gal jo tėvų nuodėmė. Paprašytas nustatyti nuodėmę, sukėlusią aklumą, Jėzus atsakė: Nei šis, nei jo tėvai nenusidėjo; bet jame turėtų apsireikšti Dievo darbai“ (Jn. 9,1-4). Kartais Dievas leidžia krikščionių gyvenimui kentėti kaip galimybę pristatyti Jėzaus Kristaus Evangeliją.

Pirmajame amžiuje gyvenę krikščionys tikrai nesitikėjo krikščioniško gyvenimo be kančios. Apaštalas Petras savo broliams ir seserims Kristuje rašė taip (1 Pt. 4,12-16): Mylimasis, neatsiskirkite tarp jūsų kilusio išbandymo, tarsi jums būtų nutikę kažkas keisto; bet kiek daliniesi Kristaus kančiomis, džiaukis, kad galėtum džiaugtis ir jo šlovės apreiškimu. Palaiminti jūs, kai jus šmeižia dėl Kristaus vardo! Dievo šlovės Dvasia [Dvasia] ilsisi ant jūsų; su jais piktžodžiauja, o su tavimi šlovinama. Todėl nė vienas iš jūsų neturėtų kentėti kaip žudikas, vagis ar piktadaris, arba dėl to, kad įsimaišote į keistus dalykus. Bet jei jis kenčia kaip krikščionis, jam neturėtų būti gėda, o šlovinti Dievą šiuo klausimu!

Kančia neturėtų būti netikėta krikščionio gyvenime

Dievas ne visada pašalina kančias iš mūsų gyvenimo. Apaštalas Paulius patyrė skausmą. Tris kartus prašė Dievo, kad atimtų iš jo šią kančią. Tačiau Dievas nepašalino kančios, nes kančia buvo įrankis, kurį Dievas naudojo ruošdamas apaštalą Paulių jo tarnybai (2 Kor. 1 Kor.2,7-10). Dievas ne visada pašalina mūsų kančias, bet mes žinome, kad Dievas guodžia ir stiprina mus per mūsų kančias (Filipiečiams 4:13).

Kartais tik Dievas žino mūsų kančių priežastį. Dievas turi tikslą mūsų kančioms, nesvarbu, ar jis mums savo tikslą atskleidžia, ar ne. Žinome, kad Dievas naudoja mūsų kančias mūsų labui ir šlovei (Rom. 8,28). Mes, Dievo tarnai, negalime atsakyti į klausimą, kodėl Dievas leidžia kentėti kiekvienoje konkrečioje situacijoje, bet žinome, kad Dievas yra išaukštintas ir visiškai valdo visas situacijas (Dan. 4,25). Ir šį Dievą skatina meilė, nes Dievas yra meilė (1.Jn. 4,16).

Žinome, kad Dievas myli mus besąlygiška meile (1 Jono 4,19) ir kad Dievas niekada mūsų nepasiduoda ir neapleidžia (Žyd 13,5b). Tarnaudami kenčiantiems broliams ir seserims, galime parodyti jiems tikrą užuojautą ir paramą, rūpindamiesi jais jų išbandymų metu. Apaštalas Paulius priminė Korinto bažnyčiai, kad kančios metu guostųsi vieni kitus.

Jis parašė (2 Kor. 1,3-7): Tebūnie šlovė Dievui ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, gailestingumo Tėvui ir visos paguodos Dievui, kuris guodžia mus visose mūsų nelaimėse, kad paguoda galėtume paguosti tuos, kurie yra viso vargo. su kuriais mes patys esame Dievo guodžiami. Nes kaip ant mūsų liejasi Kristaus kančios, taip per Kristų gausiai teka ir mūsų paguoda.
 
Jei būsime nelaimėje, tai bus jūsų paguoda ir išgelbėjimas, kuris pasirodys veiksmingas tvirtai ištveriant tas pačias kančias, kurias mes ir kenčiame; jei mes guodžiamės, tai jūsų paguoda ir išsigelbėjimas; ir mūsų viltis dėl jūsų yra tikra, nes mes žinome: tiek, kiek jūs dalijatės kančia, tiek ir paguoda.

Psalmės yra geras šaltinis kiekvienam, kuris kenčia; nes jie išreiškia liūdesį, nusivylimą ir klausimus apie mūsų išbandymus. Kaip rodo psalmės, mes nematome kančios priežasties, bet žinome paguodos šaltinį. Paguodos šaltinis visose kančiose yra Jėzus Kristus, mūsų Viešpats. Tegul mūsų Viešpats sustiprina mus, kai tarnaujame kenčiantiems žmonėms. Visi ieškokime paguodos mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje kančios metu ir pasilikime jame iki tos dienos, kai jis visam laikui pašalins visas kančias iš visatos (Apreiškimo 2 Kor.1,4).

autorius Davidas Larry

Kodėl Dievas leidžia krikščionims kentėti?