Prisikėlimas: kasdienybės viltis
Ar yra prisikėlimas? Prisikėlimo klausimas yra pagrindinis mūsų tikėjimo klausimas. Be prisikėlimo tikėjimas būtų beprasmis. Galiausiai, jei krikščionybė apsiribotų šiuo fiziniu gyvenimu ir mes nebeegzistuotume po mirties, nebūtų svarbu, kaip gyvename, ką veikiame ar kuo tikime. Be ateities perspektyvos būtų protingiau tiesiog mėgautis gyvenimu, kol galime. Apaštalas Paulius pabrėžia: „Jei nėra mirusiųjų prisikėlimo, vadinasi, Kristus nebuvo prikeltas. Bet jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas, tuščias ir jūsų tikėjimas“1. Korintiečiams 15,13-vienas).
Yra prisikėlimas ne tik krikščionims, bet ir visiems žmonėms. Tai esminė krikščioniškojo tikėjimo dalis ir daro įtaką ne tik mūsų ateičiai, bet ir mūsų kasdieniam gyvenimui dabar. Tačiau prisikėlimas paveiks visų žmonių gyvenimus.
Bibliniai įrodymai
Senajame Testamente yra nedaug tiesioginių nuorodų į prisikėlimą. Ezechielio 37 skyriuje, mirusiųjų kaulų slėnio vizijoje, Dievas parodo pranašo sausus kaulus, atgyjančius per jo Dvasią, simbolizuojančius prisikėlimą. Danielius taip pat kalba apie mirusiųjų prisikėlimą: „Daugelis, miegančių žemės dulkėse, pabus: vieni amžinam gyvenimui, kiti amžinai gėdai ir gėdai“ (Danieliaus 1 skyrius).2,2).
Tikėjimas prisikėlimu pirmiausia yra įtvirtintas Naujajame Testamente. Jėzus save apibūdino kaip prisikėlimą ir gyvenimą: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas mane tiki, nors ir mirs, gyvens; ir kas gyvena ir mane tiki, nemirs niekada“ (Jn 11,25-vienas).
Paulius taip pat rašo apie prisikėlimo viltį, apie kurią kalbėjo Jėzus: „Bet mes nenorime jūsų, broliai ir seserys, palikti nežinioje dėl miegančiųjų, kad neliūdėtumėte kaip kiti, kurie neturi vilties. Jei tikėsime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, Dievas per Jėzų atves su juo ir tuos, kurie užmigo“ (1. tesalonikiečiams 4,13-vienas).
Mes tikime Jėzaus prisikėlimu, todėl tikime, kad jis taip pat sugrąžins į gyvenimą visus, kurie juo tiki tuo metu, kai Jėzus grįš į žemę. Mirę krikščionys bus prikelti, o gyvi krikščionys bus perkeisti ir pakils į debesis pasitikti Viešpaties sugrįžus ir bus su Juo amžinai.
Paulius užduoda įdomų klausimą: kaip bus prikelti mirusieji ir su kokiu kūnu jie ateis? Prisikėlimą jis lygina su sėklos būsena. Iš jo išaugęs augalas atrodo visiškai kitaip, priklausomai nuo to, kokia tai sėkla: „Tai, ką pasėsi, yra ne kūnas, kuris turi tapti, o paprastas grūdas, nesvarbu, ar kviečių, ar ko nors kito. Bet Dievas duoda jam kūną, kaip jis nori, kiekvienai sėklai savo kūną. Jei yra natūralus kūnas, yra ir dvasinis kūnas“ (1. Korintiečiams 15,37-38 ir 44).
Svarbiausias skirtumas tarp mūsų dabartinio kūno ir būsimojo prisikėlimo kūno bus tas, kad būsime neišnykstantys, šlovingi, stiprūs ir dvasingi – ir atrodysime kaip Kristus: „Kaip nešėme žemiškojo atvaizdą, taip ir mes būsime nešioti dangiškojo paveikslą. Štai, sakau jums paslaptį: mes ne visi užmigsime, bet visi pasikeisime. ir tai staiga, akimirksniu, paskutinio trimito metu. Nes trimitas skambės, ir mirusieji prisikels negendantys, ir mes pasikeisime. Nes šis gendantis turi apsivilkti nemirtingumu, o šis mirtingasis – nemirtingumu“ (1. Korintiečiams 15,49-vienas).
Čia Paulius vartoja kitokią kalbos formą, būtent apsirengia naujais drabužiais. Gausime naujus, šlovingus kūnus, perkeistus Šventosios Dvasios.
Svarba kasdieniame gyvenime
Mūsų tikėjimas prisikėlimu taip pat turi svarbių pasekmių mūsų kasdieniniam gyvenimui. Žinios apie prisikėlimą padeda mums susidoroti su sunkumais ir persekiojimais, kuriuos patiriame tikėdami Kristumi ir Kristumi. Kai mūsų gyvenimas ir tarnystė susiduria su problemomis, mes tiesiog nepasiduodame. Ne, yra ateitis ir mes norime gyventi galvodami apie savo ateitį.
Dievą domina mūsų gyvenimo būdas. Evangelija mums sako, kad teismo dieną būsime priimti ir pripažinti teisūs per tikėjimą Kristumi. Kad ir ką darytume, kad palaikytume Evangeliją ir tarnautume Kristui, tai verta daryti: „Todėl, mano brangūs broliai ir seserys, būkite tvirti ir nepajudinami, vis augdami Viešpaties darbe, nes žinote, kad jūsų darbas nėra veltui. Viešpats“ (1. Korintiečiams 15,58).
Mūsų krikštas susieja mus su Jėzaus prisikėlimu ir per jį esame pašaukti naujam gyvenimui. Šiam naujam gyvenimui būdingas gyvenimo būdas, kuris turėtų atspindėti Jėzų Kristų: „Per krikštą esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes „vaikščiojame naujame gyvenime“ (romiečiams 6,4).
Ta pati Dvasia, kuri prikėlė Jėzų iš numirusių, gyvena ir mumyse ir suteikia jėgų naujam gyvenimui Kristuje: „Bet jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris prikėlė Jėzų iš numirusių, tai tas, kuris prikėlė Kristų iš numirusių, taip pat atgaivinkite savo mirtinguosius kūnus per jumyse gyvenančią Jo Dvasią“ (Rom 8,11).
Šventoji Dvasia gyvena mumyse ir suteikia gyvybę mūsų mirtingiesiems kūnams. Ši gyvoji Dvasios galia padeda mums gyventi dievotai ir įveikti kasdienius iššūkius. Žinojimas, kad gyvensime su Kristumi amžinai, keičia tai, kaip gyvename su juo dabar: „Taip pat ir jūs: laikykite save mirusiais nuodėmei, gyvendami Dievui Kristuje Jėzuje. Taigi neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingajame kūne ir neklausykite jo troškimams. Taip pat neatiduodate savo narių nuodėmei kaip neteisumo ginklų, bet atiduokite save Dievui kaip gyvus ir mirusius, o savo narius Dievui kaip teisumo ginklus“ (romiečiams). 6,11-vienas).
Kadangi yra prisikėlimas, mes turime gyventi kitaip ir kitaip. Užuot tarnavę kūno troškimams, tarnaukime Viešpačiui, nes būsime su juo amžinai: „Mylimieji, mes jau esame Dievo vaikai; bet dar nepaaiškėjo, kas būsime. Žinome, kad kai tai bus atskleista, būsime panašūs į jį; nes matysime jį tokį, koks jis yra. Ir kiekvienas, kuris turi tokią viltį į jį, apsivalo, kaip ir jis yra tyras“ (1. Jonas 3,2-vienas).
Vėliau Jonas sako, kad jei gyvename Kristuje, neturėtume ir toliau nuodėmės. Bet kai nusidedame (kaip ir visi darome), turime Užtarėją Jėzų Kristų, kuris yra šalia mūsų ir atliko Apmokėjimą už mus.
Žinojimas ir tikėjimas prisikėlimu suteikia naują požiūrį į mirtį. Žinome, kad ne viskas baigiasi mirtimi; Žinome, kad dar pamatysime savo brangius bendražmogius, o tikėjimas žada, kad tada gyvenimas tęsis amžinai: „Bet kadangi visi šie vaikai yra kūno ir kraujo tvariniai, jis irgi tapo kūno ir kraujo žmogumi. Taigi per mirtį jis sugebėjo atimti galią tą, kuris naudojasi savo galia padedamas mirties, būtent velnią, ir sugebėjo išvaduoti iš vergijos tuos, kurių visą gyvenimą dominavo mirties baimė“ (Hebrajams). 2,14-15 Naujosios Ženevos vertimas).
Per Jėzaus Kristaus prisikėlimą esame išlaisvinti iš mirties baimės. Šis priešas nugalėtas ir mes dalijamės pergale, kurią iškovojo Kristus! Jis triumfavo prieš mirtį ir mes dalijamės jo gyvenimu, išsivaduodami iš mirties baimės. Žinome, kad geriausia dar ateis. Štai kodėl Paulius rašo pabaigoje: „Taigi guoskite vieni kitus šiais žodžiais“ (1. tesalonikiečiams 4,18).
autorius Josephas Tkachas
Daugiau straipsnių apie prisikėlimą:
