Sunkioji nuodėmės našta

569 sunki nuodėmės naštaAr kada susimąstėte, kaip Jėzus galėjo pasakyti, kad jo jungas buvo švelnus ir sunkiai apkraunamas, atsižvelgiant į tai, ką jis išgyveno kaip kūne gimęs Dievo Sūnus per savo žemiškąjį egzistavimą?

Karalius Erodas, gimęs kaip išpranašautas Mesijas, jo ieškojo net tada, kai jis buvo kūdikis. Jis įsakė nužudyti visus berniukus Betliejuje, kuriems buvo dveji metai ar jaunesni. Jaunystėje Jėzus, kaip ir bet kuris kitas paauglys, susidūrė su visomis pagundomis. Kai Jėzus šventykloje paskelbė, kad yra Dievo pateptas, žmonės sinagogoje jį išvijo iš miesto ir bandė perstumti per atbrailą. Jis pasakė, kad neturi kur galvos priglausti. Jis karčiai verkė, matydamas savo mylimos Jeruzalės netikėjimą, o to meto religiniai lyderiai buvo nuolat šmeižiamas, abejojamas ir tyčiojamasi. Jis buvo vadinamas nesantuokiniu vaiku, vyno girtuokliu, nusidėjėliu ir netgi demonų apsėstu netikru pranašu. Visą gyvenimą jis gyveno žinodamas, kad vieną dieną bus išduotas draugų, paliktas, sumuštas ir žiauriai nukryžiuotas kareivių. Labiausiai jis žinojo, kad jo likimas buvo prisiimti visas žiaurias žmonių nuodėmes, kad galėtų išpirkti visą žmoniją. Tačiau nepaisant visko, ką jam teko iškęsti, jis paskelbė: „Mano jungas švelnus ir mano našta lengva“ (Mato evangelija) 11,30).

Jėzus prašo mūsų ateiti pas jį, kad rastume poilsį ir išsivadavimą nuo nuodėmės naštos. Prieš tai Jėzus sako kelias eilutes: „Viską man davė mano Tėvas; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas; ir niekas nepažįsta Tėvo, tik Sūnus ir kam Sūnus tai apreikš“ (Mato 11,27).

Žvilgtelime į didžiulę žmogiškąją naštą, kurią Jėzus žada palengvinti. Jėzus atskleidžia mums tikrąjį tėviškos širdies veidą, kai ateiname pas jį tikėjimu. Jis kviečia mus į intymų, tobulą santykį, vienijantį jį tik su Tėvu, kuriame neabejotinai nustatoma, kad Tėvas mus myli ir ta meile visada lieka mums ištikimas. „Bet tai yra amžinasis gyvenimas, kad jie pažintų tave, kuris esi vienintelis tikras Dievas ir kurį tu atsiuntei, Jėzų Kristų“ (Jn 1).7,3Visą gyvenimą Jėzus vėl ir vėl gavo iššūkį atsispirti šėtono atakoms. Tai pasireiškė pagundose ir kančiose. Tačiau jis liko ištikimas savo dieviškajam pavedimui išgelbėti žmoniją net ant kryžiaus, kai prisiėmė visą žmonijos kaltę. Atsidūręs visos nuodėmės našta, Jėzus, kaip Dievas ir kartu kaip mirštantis žmogus, išreiškė savo žmogišką apleistumą šaukdamas: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Matas (27,46).

Kaip nepajudinamo pasitikėjimo tėvu ženklą, prieš pat mirtį jis pasakė: „Tėve, aš įsakau savo dvasią į tavo rankas! (Luko 23,46) Jis davė mums suprasti, kad Tėvas niekada jo neapleido, net tada, kai jis nešė visų žmonių nuodėmės naštą.
Jėzus suteikia mums įsitikinimą, kad mes esame su juo vieningi jo mirties, laidojimo ir prisikėlimo į naują amžinąjį gyvenimą metu. Per tai mes patiriame tikrą dvasios ramybę ir laisvę nuo dvasinio aklumo jungos, kurią Adomas atnešė mums su griūtimi.

Jėzus aiškiai išreiškė tikslą ir tikslą, dėl kurio jis atėjo pas mus: „Bet aš atėjau atnešti jiems gyvybės – gyvybės su visa jo pilnatve“ (Jn.10,10 Naujasis Ženevos vertimas). Gyvenimas pilnatve reiškia, kad Jėzus mums grąžino tikrąjį Dievo prigimties pažinimą, kuris mus nuo Jo atskyrė dėl nuodėmės. Be to, Jėzus skelbia, kad jis yra „savo Tėvo šlovės atspindys ir jo paties prigimties panašumas“ (Hebrajams). 1,3). Dievo Sūnus ne tik atspindi Dievo šlovę, bet ir pats yra Dievas ir tą šlovę spinduliuoja.

Tegul gali atpažinti kartu su Tėvu, jo Sūnumi, bendraujant su Šventąja Dvasia, ir iš tikrųjų visavertiškai patirti tą meilės kupiną gyvenimą, kurį jis tau paruošė nuo pasaulio pradžios!

pateikė Bradas Campbellas